Ar Mahometas buvo vienas iš „netikrų pranašų“? Šiais politiškai korektiškais laikais to klausti būtų nemandagu, tačiau būtent dėl politinio korektiškumo šie laikai yra pavojingi. O kadangi didžiulė dalis pavojaus kyla iš Mahometo įsteigtos religijos, atrodo protinga klausti, ar jis buvo netikras pranašas. Jeigu taip, ar tai reikštų, kad islamas yra klaidinga religija? Jei ir tai tiesa, kodėl katalikų vadovai taip karštai skelbia savo solidarumą su islamu?
Šiuo klausimu galioja trečiojo negalimo dėsnis. Teisingas yra arba Naujojo Testamento pasakojimas apie Jėzų, arba Mahometo pasakojimas apie Jėzų. Kadangi jie vienas kitam prieštarauja, abu negali būti teisingi.
Evangelijose Jėzus gana primygtinai tvirtina esąs Dievo sūnus, o Koranas gana primygtinai tvirtina, kad jis toks nėra. Spėdamas, kad jūs žinote nemažai Evangelijos pavyzdžių, kur Jėzus skelbia apie savo dievystę, pateiksiu kelias Korano ištraukas, teigiančias priešinga:
„O Rašto žmonės, neperdėkite savo religijos... Mesijas, Marijos sūnus Jėzus, buvo tik Alacho pasiuntinys... Iš tikrųjų Alachas yra vienintelis Dievas. Jis per daug didis, kad turėtų sūnų!“ (4:171.) [Visos Korano citatos verstos iš anglų kalbos ‒ vert. p.]
„Mesijas, Marijos sūnus, buvo ne daugiau kaip pasiuntinys.“ (5:75.)
„Krikščionys sako: „Kristus yra Alacho Sūnus“... Tegul Alachas juos sunaikina, nes jie toli nuo tiesos!“ (09:30.)
„Tie, kurie sako, kad Alachas yra vienas iš Trejybės, piktžodžiauja.“ (5:73.)
Ralphas Sidway‘us, nesenai pasirodžiusio straipsnio „Ar krikščionys ir musulmonai garbina tą patį Dievą?“ autorius, objektyviai pažvelgė į šią nesutaikomą priešpriešą:
„Tvirtinimas apie „tą patį Dievą“ galų gale susiveda į teiginį, kad krikščionybė ir islamas esą kyla iš to paties šaltinio, bet remiantis pateiktomis citatomis akivaizdu, kad taip negali būti. Jei mes pagarbiai atsižvelgsime į tai, ką tvirtina abi religijos ‒ kad jų tiesos yra apreikštas Dievo, paaiškės, jog islamo Alachas tiesiogiai ir kategoriškai neigia krikščionių Dievo apreiškimą. Taip pat Jėzaus pabrėžtinas liudijimas apie save paneigia bet kokį kitą apreiškimą apie Dievo prigimtį.“
Taigi Korano autorius nedviprasmiškai atmeta krikščionių tikėjimą Trejybe. Maža to, jis pareiškia, kad „sunki bausmė ištiks“ tuos, kurie sako, jog „Alachas yra vienas iš Trejybės“ (5: 73). Kaip rašo Sidway‘us: „Alachas taip karštai smerkia krikščionių dogmą, jog tai prilygsta tam, ką aš vadinu „teologiniu džihadu.“
Iš kur toks Korano kategoriškumas? Šiuo klausimu turiu savo teoriją. Kaip rašiau prieš kelis metus:
„Mahometas įtraukė Jėzų į Koraną tam, kad diskredituotų krikščionių tikėjimą Jėzaus dievyste ir įtvirtintų savo pretenzijas į pranašo titulą.“
Kitaip tariant:
„Jei Kristus yra tas, kuo krikščionys jį laiko, tuomet visiškai nebereikia jokio kito pranašo ar apreiškimo.“
Taigi Mahometas sukūrė savąją, sumenkintą, Jėzaus versiją. Jėzui priskiriamas Jono Krikštytojo vaidmuo: jis turi mažėti, kad Mahometas didėtų. Korane Jėzus vaidina gana nereikšmingą vaidmenį. Retsykiais jis pakviečiamas į sceną norint ką nors pabrėžti ir tada greitai vėl pasodinamas į vietą. Mahometui pavyksta įtikinti skaitytoją, kad ši blanki asmenybė vardu Jėzus jokiu būdu negali būti Dievas. Bėda ta, kad Jėzus taip skurdžiai pristatomas, toks neįsimintinas ir neryškus, kad sunku patikėti netgi jo žmogyste. Jis labiau panašus į bekūnį balsą nei į žmogų.
Tačiau kad ir koks būtų Mahometo tikslas, tiesa ta, kad evangelijų Jėzaus neįmanoma sutaikyti su Korano Jėzumi. Kaip abu apreiškimai gali kilti iš to paties Dievo? Jei Kristus yra Dievas, tai Korano žinia yra klaidinga, o Mahometas yra netikras pranašas.
Tai gali skambėti gana kategoriškai, ir jei visiems kalbėsite tokius dalykus, tikriausiai nebūsite pakviestas į kitą savo parapijos tarpreliginį renginį. Bet nieko nepadarysi. Vienintelė alternatyva yra pripažinti, kad Mahometas buvo tikras pranašas. Ar vis dar norite ten dalyvauti?
Na, būtų galima iškelti dar vieną alternatyvą. Kas nors galėtų pasakyti, kad Mahometas buvo pusėtinas pranašas: esą jis kai kuriuos dalykus parašė klaidingai, bet kai kuriuos teisingai, jis tęsęs Abraomo tikėjimo tradiciją ir t. t. Žinoma, tiesa, kad Mahometas kai kurios dalykus parašė teisingai. Tačiau kalbant apie Kristaus dieviškumą, neatrodo, kad Naujasis testamentas leistų kokią nors kompromisinę poziciją.
Ar Alachas, neva parašęs Koraną, yra tas pats Dievas, kuris apsireiškė Įsikūnijimu? Ralfas Sidway‘us primena mums dvi ištraukas iš Pirmojo Jono laiško:
„Kas yra melagis, jeigu ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Mesijas? Tas yra ir antikristas, kuris neigia Tėvą ir Sūnų. Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą.“ (1 Jn 2:22-23)
„Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjusį, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus kūne atėjusio, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš Antikristo, apie kurį girdėjote, kad jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje.“ (1 Jn 4:1-3)
Pagal Joną, Antikristo dvasia neigia Dievo Sūnų. Bet islamas ne tik Jį neigia, islamas tikėjimą Dievo Sūnumi laiko nuodėme, netgi pačia baisiausia nuodėme – shirk, (dieviškumo priskyrimas kam nors kitam nei Alachui). Taigi islamo požiūriu, pagrindinė krikščionių tiesa yra didžiulė nuodėmė.
Galima ginčytis, kad kitos religijos taip pat nepripažįsta Jėzaus Kristaus, tačiau yra skirtumas. <...> Kaip rašo Joelas Richardsonas savo knygoje „Islamo Antikristas“:
„Iš daugybės tikėjimų ir sistemų, kurios nesutinka su krikščionių mokymu… tik islamas yra ta religija, kurios tikslas – neigti pagrindines krikščionių tikėjimo tiesas.“
Sunku suderinti Šventąjį Raštą su dabar populiaria nuomone, kad krikščionybė ir islamas yra artimi giminaičiai. Dar sunkiau tai suderinti su teigimu, kad mes tikime tuo pačiu Dievu ir gerbiame tą patį Kristų.
Bet ar tikrai būtina atverti senas žaizdas? Ar ne geriau pabrėžti dalykus, kurie mus vienija, o ne tuos, kurie mus skiria? Vatikano II Susirinkimo tėvai, dokumente „Nostra aetate“ kalbėdami apie Bažnyčios santykius su musulmonais, ragino pamiršti praeities „kivirčus ir priešiškumą“. Ar neturėtume vadovautis jų patarimu?
Bet kiek toli praeityje yra minėti „kivirčai ir priešiškumas“? Jie egzistuoja dar ir šiandien. O kokia to priešiškumo priežastis, išskyrus tai, jog krikščionys vis dar nepripažįsta Mahometui duotų apreiškimų? Islamo nuomone, krikščionys, kurie netiki jų tiesomis, nusipelno sunkios bausmės.
„Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.“ „Plėšrus“ yra tikrai taiklus Mahometo apibūdinimas. Nors ir tiksliai nežinoma, kiek žmonių jis nužudė skleisdamas islamą, yra žinoma, kad vieną kartą nužudė nuo 600 iki 900 belaisvių. „Plėšrūs“ taip pat apibūdina daugelį jo pasekėjų. Islamo 1400 metų istorija yra beveik nuolatinis užkariavimų ir pavergimų sąrašas. Pagal vieną studiją[1], apie 170 milijonų žmonių buvo nužudyti Alacho vardu, o tai islamą paverčia didžiausia žudymo jėga per visą istoriją.
Taigi esama svaraus pagrindo saugotis netikrų pranašų. Taip pat katalikams derėtų iš naujo apsvarstyti pernelyg supaprastintą ir pavojingai klaidingą mintį, kad musulmonai ir krikščionys turi tą patį tikėjimą ir vertybes.
Žinoma, suprantama, kad daug katalikų mano, jog islamas ir krikščionybė labiau susiję, nei yra iš tikrųjų. Neginčytina, jog islamas paviršutiniškai primena katalikybę. Musulmonai kasdien meldžiasi, pabrėžia kuklumą, jų dvasininkai dėvi ilgas mantijas, jie keliauja į šventas vietas, ir jų mečetės dažnai yra gražūs statiniai, perteikiantys gilaus tikėjimo atmosferą. Maža to, islamas netgi priima Jėzų į savo pranašų panteoną.
Vis dėlto tai nepaneigia to, jog islamas yra pagrįstas klaidingu apreiškimu. Perspėdamas dėl netikrų pranašų, Kristus pasakė: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ – ne iš išvaizdos. Įspėjimas nebūtų reikalingas, nebent vilkas būtų užsivilkęs avies kailį. Deja, atrodo, kad pernelyg daug katalikų ir jų ganytojų gyvena idiliškame svajonių pasaulyje, kuriame nekyla mintys apie vilkus ir netikrus pranašus.
