Zenonas Ivinskis   Publikuota iš: „Rūpintojėlis“ (1983 m., nr. 19)
Krikščionybės kelias Lietuvon (I)

Evangelijos šviesa šimtmečių eigoje plito Europoje iš pietų ir vakarų šiaurės rytų link. Dar didžiojo tautų kilnojimosi metu slinkdamos į Romos imperiją kai kurios germanų tautos, nors ir sektantišku pavidalu, susidūrė su krikščionybe ir ją priėmė.

496 m. krikštą priėmė Klodvigo frankai, lygiai už 100 metų - Britanijos anglosaksai. Už juos dar anksčiau pasikrikštijo airiai, kurie į krikščionybę atvertė škotus. Iš priėmusių Kristaus mokslą tautų (airių, škotų, anglosaksų) savo ruožtu atsirado apaštalai, kurie nešė krikščionybę toliau į šiaurę ir į rytus. Šitokiu būdu sėkmingai Evangeliją platino ir Bažnyčią organizavo Vokietijoje šv. Bonifacas (Vinfrydas; †754 m.). IX a. naujasis mokslas išplito dar toliau į rytus tarp bulgarų, moravų, čekų, vis dar misionierių (Kirilas, Metodijus) taikingu būdu skelbiamas.

Dar už šimtmečio iš čekų krikščionybė pateko Lenkijon (966 m.) ir per bulgarus bizantišku pavidalu ji buvo priimta senosios rusų Kijevo valstybės (988 m.). Vadinasi, prieš 1000 metų buvo pakrikštyti rytiniai slavai. Kol Kristaus mokslas pasiekė jų kaimynus lietuvius, turėjo praeiti ištisi 5 amžiai.

Kadangi tame krikščionybės suvėlavime lietuvių tautai glūdi skaudūs jos istorinio likimo padariniai, reikia peržvelgti tą nesėkmingą krikšto mėginimų laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl Lietuva tapo paskutinioji pagonybės salelė Rytų Europoje. Juk visą vidurinių amžių laikotarpį, ištisus šimtmečius, kada Vakaruose Bažnyčios globojama augo krikščioniškoji kultūra, vystėsi mokslas, steigėsi mokyklos, kūrėsi šimtais vienuolynai - ano meto kultūrinio ir religinio gyvenimo celės, - Lietuvos plotus vis dar dengė ne tik istoriškos nežinios, bet ir pagonybės ūkai.

Vakarų kultūra pamažu sklido į rytus. Otono I (Didžiojo) įsteigtoji Magdeburgo arkivyskupija (968 m.) su jai priklausančiomis trimis vyskupijomis turėjo pasiimti uždavinį krikščionybę nešti dar toliau į rytus. Tačiau iš šių vidurio Europos neofitų germanų neatsirado tokių, kurie airių ir škotų vienuolių pavyzdžiu skelbtų Evangeliją tokiomis priemonėmis, kokių reikalauja pats jos mokymas. Tiesa, atskirų christianizatorių ir misionierių buvo. Dar IX a. pamaldusis Hamburgo vyskupas šv. Ansgaras, kurio vyskupija turėjo būti centras visoms šiaurės misijoms, skleidė Kristaus mokslą Holšteine ir Švedijoje. Bet tam Šiaurės apaštalui neteko atlikti Vokietijos Bonifaco vaidmens. Kontempliatyvi jo krikščionybė neimponavo šiauriečiams. Tik viena bažnyčia Švedijoje ir dvi bažnyčios Danijoje buvo šv. Ansgaro (†865 m.) darbo vaisiai. Bet iš artimos Švedijos priešingam Baltijos pakraščiui Evangelija nebuvo nešama. Baltų tautos, ypač prūsai, kuršiai, žiemgaliai pirmiausia Skandinavijos tautas pažino ne kaip krikštytojus, o kaip energingus ir drąsius normanus jūreivius, tikrus ano meto prekybininkus.

Tiesa, prūsų ir latvių tautose jau X-XII a. buvo tikėjimo skelbėjų. Kankiniais mirė Prūsuose Prahos arkivyskupas Adalbertas (†997 m.) ir Kverfurto vienuolis Brunonas (†1009 m.). Sėkmingiau tas darbas sekėsi Meinhardui ir Bertoldui, pirmiesiems Livonijos vyskupams XII a. gale.

Ir didelės vieno asmens pastangos, ir kilnios idėjos, jeigu nėra tinkamų pagalbininkų, turi nuslopti. Taip ir didelis šv. Ansgaro užsimojimas ir taikiosios Prūsų misijos Adalberto ir Brunono asmenyje nebesulaukė tinkamų įpėdinių.

Praėjo lygiai 200 metų nieko negirdint apie misijas. Visas Vakarų Europos dėmesys ir energija susitelkė į kovą tarp Bažnyčios ir valstybės (Henriko IV laikai). Paskui prasidėjo Kryžiaus karai, Vakarų Europa nukrypo į Palestiną. Dabar lenkų istorikai bando nurodyti, kad iš Lenkijos buvo prasidėjusios christianizacijos pastangos Prūsuose. Bet jos turėjo būti tik labai ribotos, nepalikusios žymesnių pėdsakų. Tikrų misijų baltų tautose būta labai mažai.

XIII a. pradžioje (1230 m.) atvyko į Prūsus Palestinoje įsikūręs Kryžiuočių ordinas, kai jau prieš 30 metų Livonijai christianizuoti buvo Rygoje įkurtas Kalavijuočių ordinas, greit (1237 m.) įjungtas į Prūsų naująją instituciją. Prūsų ordinas, kurio tikslas buvo ginti apkrikštytuosius, greit perėjo iš defensyvos ofensyvon, nes geriausias apsigynimas yra pačiam puolant. Iš viso tie santykiai susipynė taip, kad Prūsuose ir Livonijoje prievarta įvedamą krikščionybę lydėjo neofitų pavergimas. Ir kryžiaus karuose Palestinoje gimusiam Vokiečių ordinui netrūko pasiaukojimo, gražių šūkių tikėjimui ginti, silpniesiems užtarti, bet šalia to prisiplakė žmonių egoistinių reikalų, nesveiko avantiūrizmo, ir tas Ordiną padarė prieštaringa, kontrastiška institucija, kilnių idėjų ir žiaurumo kupinos egoistinės politikos mišiniu.

Daugiau kaip 200 metų, per ištisas 8-ias generacijas, kova su šituo Ordinu Lietuvai buvo gyvybės ir mirties klausimas, būti ar nebūti valstybe. Per ilgą laiką kardu pripratęs veikti vienuolis kryžiuotis pasirodė nebetinkamas misijų darbui. Jis visai atprato nuo tikrosios Evangelijos dvasios ir per ištisus 200 metų savo nuolatiniuose karuose su pagonimis lietuviais (o karas visada gimdo neapykantą ir žiaurumą) neberado priemonių ir formų lietuviams pakrikštyti. Pagaliau ir pats prūsų krikštas išėjo toks žiaurus, kad jie visiškai išnyko baisiose kovose ir priespaudoje.

Bažnyčia laikėsi teisingo nusistatymo pagonių atžvilgiu. Ji per popiežius skelbė, kad kryžiuočiai turi tiktai ginti krikščionis nuo pagonių užpuldinėjimų, taigi užtikrinti jiems tikėjimo laisvę. Popiežius draudė iš neofitų atiminėti turtus, kad pasikrikštiję nebūtų sunkesnėje būklėje kaip prieš krikštą. Jau Honorijus III rašė:

„Visi neofitai, tik naudodamiesi visiška laisve, turi priklausyti Bažnyčiai.“

1219 m. jis rašė prūsų vyskupui Kristijonui:

„Jūs turite stengtis pagonis ne savo vergovei paglemžti, bet atvesti prie Išganytojo.“

Tai buvo kryžiuočiams teoriški samprotavimai iš tolimos Romos, o gyvenimo praktikoje jie, tų raginimų nepaisydami, ėjo visai kitu keliu.

Įsitraukus kryžiuočiams į nuolatinę aktyvią kovą, faktiškai ginkluotų misijų darbas rutuliojosi taip, kad riteriai ir kryžiaus žygio dalyviai, savo ekspedicijose sutikę pagonių būrius, be abejo, niekados neturėjo patogios progos jų paklausti, ar jie nori krikštytis. Čia ir glūdi didžioji Ordino darbo ir jo kryžiaus karų Lietuvon tragedija. Šitaip pagrindiniams christianizacijos bei misijų principams susikeitus žiaurioje praktikoje nuo XIII a. antros pusės kryžiuotis ir pagonis lietuvis suėjo į permanentišką ir niekad nesibaigiantį karą.

Tokiu būdu, norint spręsti Lietuvos krikšto nuostabiai ilgo suvėlavimo problemą, reikia pirmiausia susipažinti su Ordino struktūra ir jo nusistatymu pagonių atžvilgiu, ypač kai tas misijų vienuolynas savo išorine organizacija ir gerai sutvarkyta administracija, valstybė su visais jos atributais, ėmė sekuliarizėti, nes ir jis, kaip ir visos valstybės, buvo atremtas į tuos pačius žemiškuosius reikalus.

O Vakarų Europoje dar ilgai, iki pat Jogailos ir Vytauto laikų, buvo žiūrima į Kryžiuočių ordiną kaip į vienintelį krikščionybės nešėją ir jos reprezentantą kovose su pagonimis lietuviais. Ordinas pats sau buvo tvirtai pasisavinęs Lietuvos krikštytojo vardą ir, kaip matysime, bet kokias kitas pastangas kliudydavo ir stengdavosi likviduoti. O kiekvienas naujas Ordino magistras iki XIV a. vis gyveno viltimi, kad jam pasiseks paklupdyti pagonis lietuvius arba bent užimti vakarinę Lietuvos dalį - Žemaitiją, taip reikalingą abiem Ordino šakom (Prūsams ir Livonijai) susijungti.

Šitaip politiškai ir teritoriškai suprasta krikščionybė lietuvių kunigaikščių galėjo būti priimta taip pat tik politinių aplinkybių verčiama. Didelės koalicijos verčiamas rado kelią Rygon, į Livonijos ordiną, ir Lietuvos vienytojas Mindaugas. Nematydamas kitos išeities, Ordino magistro skatinamas, jis krikštijosi, t. y. ėjo tuo pačiu keliu, kurį jam buvo nurodęs pavojingas konkurentas į Lietuvos sostą brolvaikis Tautvila.

Mindaugas, pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius

Jis sugebėjo išsivaduoti iš Ordino aiškių pastangų paimti per krikštą Lietuvą ir jos vyskupiją savo įtakon. Naujoji vyskupija, į kurią pretenzijas kartu reiškė ir Ordinas, ir arkivyskupas, buvo tiesioginėje Apaštalų Sosto globoje. Inocentas IV tvirtai palaikė Mindaugą ir pats tvarkė Lietuvos vyskupijos reikalus, apsaugodamas ją nuo įvairių pretendentų. Bet šitai vyskupijai, nors ji formaliai buvo ir ant gero pagrindo įkurta, nebuvo lemta ilgai išsilaikyti. Pasikrikštijęs buvo tik pats karalius, jo šeima ir dvaras. Iš popiežiaus Inocento IV bulės žodžių, kad Mindaugas krikštą priėmė su dideliu pagonių būriu, galima išvesti, jog buvo pakrikštyti ir Mindaugo šalininkai. Tuo tarpu pagoniškoji reakcija, jungdamasi su prieš karalių kovojančiais vietiniais kunigaikščiais, vertė Mindaugą nutraukti savo santykius su Ordinu. Atsimesdamas nuo kryžiuočių, turbūt Mindaugas atsisakė ir nuo krikščionybės. Bet jei Mindaugas ir nebūtų apostatavęs, tai, kad jis ir visa jo šeima buvo išžudyta politinių priešų, reiškė krikščionybės žlugimą lietuvių tautoje daugiau negu 100-ui metų.

Išmintingai pradėtas darbas, įkūrimas tik Romai priklausančios vyskupijos, žlugo. Jis buvo pradėtas sąjungoje su Lietuvos priešais, kuriems rūpėjo pirma Lietuvą užkariauti, o tik paskui ją krikštyti. Tad šitoks politinių interesų lydimas krikštas lietuvių kunigaikščių (Mindaugo priešų) akims atrodė per daug pavojingas. Krikščionybėje, kuriai atstovavo Ordinas, lietuviai matė tik pavergiančią galybę, kurią jiems prievarta kryžiaus karais ir politinėmis priemonėmis buvo stengiamasi primesti, todėl čia ji ir susidūrė su tokiu griežtu pasipriešinimu ir nepriėmimu.

Didelė buvo Lietuvos nelaimė, kad Mindaugo pradėtoji krikščionybė neprigijo ir neišsilaikė. Priešingu atveju, žinoma, ir lietuvių tautos istorija būtų nuėjusi kitais keliais. Ordinas buvo anksti nustojęs savo racijos, kai Prūsuose, prūsų sukilimo metu, bebuvo likę vos kelios jo pilys. Senprūsių tauta nebūtų buvusi pasmerkta išnykimui. Lietuvių santykiai su kitais krikštytais kaimynais (Lenkija) būtų nuėję taip pat kitu keliu. O Lietuvos visu plotu pasukimas į Vakarų Europos pusę būtų joje anksti išugdęs savą kultūrą (raštą, mokyklas ir t.t.).

Vytenio ir Gedimino laikų krikšto bandymai

Trumpai suminint XIV a. mėginimus Lietuvą apkrikštyti, reikia paminėti, kad tuoj po Mindaugo mirties pop. Urbonas IV (1263 m.) ir pop. Klemensas IV (1268 m.) bandė Lietuvoje toliau palaikyti žlungančią krikščionybę. Bet pagoniškosios reakcijos laikais, kuriai atstovavo karingas ir veiklus Traidenis (1270-1282 m.), jokių krikščionybės pėdsakų šaltiniai neduoda.

XIII a. gale Rygos arkivyskupas darė bandymų su krikščionybe įsiskverbti Lietuvon. Vytenio lietuviai buvo palankiai nusistatę krikščionybės atžvilgiu, kaip aiškėja iš 1298 m. Rygos miesto dokumento. (1257 m. pop. Aleksandras IV net buvo ekskomunikavęs Ordiną už tai, kad kryžiuočiai žudo pagonis, norinčius laisvai priimti krikščionybę.) Bet iš Vytenio palankumo ir tolerancijos dar nieko neišėjo. Vytenio laikais Livonijos kryžiuočiai bus neabejotinai visaip trukdę arkivyskupo kunigams vykti į sąjungininkų žemę christianizuoti, t. y. vykdyti tos pareigos, kurią jie tik sau savinosi ir ypač nenorėjo jos užleisti įkyriam savo konkurentui. Ordino narių tikslas buvo pirma Lietuvą užkariauti, o tik paskui krikštyti. To tikslo siekdami kryžiuočiai ir laikė Lietuvą savo misijos sritimi ir todėl niekam kitam, net Rygos arkivyskupui, nenorėjo jos užleisti.

Dar 1312 m. Vytenis, kai Rygon buvo atvykęs popiežiaus legatas Franciskus Moliano, kreipėsi į jį ir į Rygos arkivyskupą, - taip rašo Gediminas savo laiške popiežiui Jonui XXII, - prašydamas atsiųsti 2 pranciškonus, kuriems norėtų atiduoti pastatytą bažnyčią. Ta bažnyčia, kaip rodo tas pats laiškas, lietuvių ir kryžiuočių kovose vokiečių riterių buvo sudeginta, bet vėliau, jau Gedimino valdymo pradžioje, pranciškonai ir dominikonai turėjo Vilniuje savas bažnyčias, o Naugarduke buvo dar viena pranciškonų bažnyčia. Atskirame laiške (1323 05 26) Gediminas kreipėsi į saksų provincijos pranciškonus ir prašė 4-ių vienuolių aptarnauti dviem bažnyčiom (Vilniuje ir Naugarduke).

Šitaip Gediminas rašė savo garsiuosius laiškus, kuriais kvietė Lietuvon ne tik amatininkus, ūkininkus, pirklius, bet ir vyskupus, kunigus ir vienuolius, žadėdamas globoti bažnyčias, gerbti dvasininkus ir pats apsikrikštyti. Šitie laiškai, greičiausiai Gedimino ir Rygos miesto artimo bendradarbiavimo vaisius prieš abiejų nekenčiamą Livonijos ordiną, turėjo parodyti kunigaikščio gerą valią. Rygiečiams jie buvo naudingi prieš kryžiuočius. O pagaliau jei jų raginamas Gediminas būtų tapęs krikščionimi, rygiečiams prieš Ordiną būtų atkritęs svarbiausias priekaištas, kad jie dedasi sąjungon su pagonimis ir su jais palaiko pelningą prekybą. Tačiau pačioje Lietuvoje buvo per daug lotyniškam krikštui priešingų jėgų (žemaičiai, stačiatikiai) ir pats krikšto klausimas Lietuvos santykiuose su Ordinu jau buvo per daug susikomplikavęs, kad būtų galima greit laiškais jį išspręsti. Negreit Gediminas sulaukė atsakymo iš Avinjone reziduojančio pop. Jono XXII, kuris, vos tapęs popiežiumi, buvo kreipęsis laišku į Gediminą (1317 m.), ragindamas jį priimti krikštą. Kai į Gedimino laišką atvyko pasiuntiniai, aplinkybės jau buvo pakitusios, ir pats Gediminas dėjosi nieko nežinąs apie pažadą krikštytis. Galimas dalykas, kad šitokiu būdu užmegzdami santykius su krikščionimis, o ypač su popiežiumi, Lietuvos kunigaikščiai norėjo palengvinti kryžiuočių spaudimą, kuris XIV a. darėsi vis intensyvesnis ir didesnis. Lietuvos kunigaikščiai nenorėjo priimti krikšto ne dėl ypatingo priešingumo krikščionybei ir ne dėl jų fanatiško užkietėjimo pagonybėje. Jie kratėsi tik Ordino siūlomos krikščionybės, nes, kaip kiekvienas savarankiškas valstybinis organizmas, bijojo netekti politinės nepriklausomybės, o iš kitur krikštas buvo sunkiai įmanomas. Ordinas buvo taip išplėtęs savo propagandą, jog ėmė skelbti, kad Gedimino pažadas krikštytis yra tik prasimanymai. Apie pačius Gedimino laiškus buvo paskleistos žinios, kad jie esą rygiečių sufalsifikuoti ir Vakaruose išplatinti. Pagaliau kryžiuočiai, neleisdami misionierių Lietuvon, buvo kaltinami vėliau, jog jie kurstę žemaičius ir rusus sukilti, jeigu Gediminas bandytų krikštytis. Į šitokią akciją kryžiuočiai buvo išvertę savo tikruosius tikslus.

Bet Lietuvoje krikščionybė pamažu plito iš apačios, kitaip tariant, lietuviai turėjo progų ją iš arti pažinti. Dideliais būriais patekdavo Lietuvon krikščioniškų žemių belaisvių. Padarydami tolimus ir dažnus žygius Lenkijon, lietuviai atsivesdavo daug krikščionių belaisvių. Pasiremdami vienu Gedimino laišku, lenkų istorikai akcentuoja, kad XIV a. lenkai jau turėję Lietuvoje savo bažnyčių ir dvasininkų. Reikia manyti, kad tokie kunigai, nelaisvėje pramokę svetimos kalbos, galėjo būti sėkmingais misionieriais, kai atėjo oficialaus krikšto valanda. Bet jie galėjo ir anksčiau parodyti savo iniciatyvą. Todėl iš krikščionių belaisvių ir iš kitur lietuviai galėjo pažinti Kristaus mokslą. Tačiau to neužteko - reikėjo oficialaus krikšto. Krikštydavosi kartais lietuviai perbėgėliai. Kryžiuočiuose 1383 m. krikštijosi ir pats Vytautas. Gedimino sūnaus Algirdo abi žmonos buvo stačiatikės, o pirmosios žmonos ir vaikai krikštyti bizantišku krikštu. Tokie kunigaikščių pasikrikštijimai tiek lotyniška, tiek bizantiška forma atitiko tik politikos reikalus, buvo momento pasisekimai ir Lietuvoje likdavo be platesnio atgarsio. Ir lietuvaitės kunigaikštytės ištekėdavo už rusų arba už lotyniškai krikštytų kunigaikščių. Stipri giminystė rišo lietuvius su mozūrų kunigaikščiais. Gaudemunda Traidenaitė (1279 m.), dvi Gediminaitės - Elzbieta ir Eufemija - ištekėjo už mozūrų kunigaikščių ir krikštijosi lotyniškai. Ir Kęstutaitė Danutė ten pat nutekėjo. Trečioji Gedimino duktė Aldona ištekėjo už Lenkijos karaliaus Kazimiero. Bet tie giminystės ryšiai su Romos krikšto kunigaikščiais, lygiai kaip ir su stačiatikiais, didelės įtakos Lietuvos krikšto reikalams nepadarė.

Iš viso, kas čia pasakyta, aiškėja, jog XIV a. Lietuva nebuvo visai izoliuota nuo Vakarų Europos pasaulio ir krikščionybės. Įvairiais pavidalais lietuviai turėjo progų susidurti su tikėjimu, kurio vardu kryžiuočiai vis tęsė puolimus.

Gedimino ir Kęstučio laikai (1316-1382), tas 66-erių metų laikotarpis, dviejų generacijų amžius, yra Prūsų ordino didžiausios stiprybės ir geriausio jo žydėjimo laikai. Du energingiausi jo magistrai - Ditrichas fon Altenburgas ir Vinrichas fon Kniprodė - padarė iš Ordino valstybę, besitęsiančią nuo Vyslos krantų iki Narvos (su pavojingu pagonių kyliu žemaičiuose!). Ordinas ano laiko Europoje buvo laikomas geriausiu administratoriumi, pavyzdingiausiu finansininku, kurio proporcingai joks Europos kraštas negalėjo pralenkti. Ši grynai militaristiškai organizuota valstybė, nors jos nariai ant savo apsiaustų nuolat nešiojo kryžių, išvirto į jėgą, kuri rūpinosi tik Ordino valstybei taip reikalingos teritorijos - Žemaičių krašto - užėmimu. Ir Ordinas vis tęsė savo puolimus, ir metai po metų vis ruošė naujus žygius. Iš kartos į kartą lietuviai paveldėdavo tą liūdną palikimą - kovą su kryžiuočiais. Dvi karo stovyklos vis tais pačiais žudynių, naikinimų ir plėšimų metodais nuolat kovojo viena su antra. Pagonys gynė savo laisvę, gyvybę ir nepriklausomybę, o kryžiuočiai laikė savo pareiga pagonių plotus prijungti prie savo krikščioniškos valstybės. Tie abiejų nesutaikomų priešų reikalai taip susimezgė, jog kokie nors teoriški pasiūlymai nieko daugiau nereiškė, o Ordinas Romoje buvo laikomas oficialiu krikštytoju. Nuostabu yra, kad per tiek daug laiko Vokiečių ordino kunigai nesiėmė ir nebandė ieškoti naujų būdų krikštyti pagonis, ne vien tik kryžių siūlant ant kardo galo.

1335 m. Vokiečių ordino istorijoje buvo labai laimingi. Energingas magistras Ditrichas fon Altenburgas, nutiesęs Lietuvos link per Prūsų ir Užnemunės girias du vieškelius, ėmė statyti ant Nemuno kranto prie Mituvos žiočių Jurgenborgą, prie Seredžiaus - Marienburgą ir į vakarus, pora kilometrų nuo Veliuonos pilies, prie Gystaus upelio - Bajerburgą. Šitaip sėkmingai kryžiuočiai ėjo pirmyn panemuniais ir artėjo Kauno link. Iš Bajerburgo Ordinas svajojo greit užkariauti visą Lietuvą. Tai parodo imperatoriaus Liudviko Bavariečio dovanojimai, kuriais šis Lietuvą, Žemaičius ir rusų kraštus priskyrė didžiajam Ordino magistrui. Tiesa, tas aktas neturėjo praktiškos reikšmės, bet jis parodo kryžiuočių politinius planus. Bajerburgas buvo numatytas Ordino valdomos Lietuvos sostine. Buvo suplanuota ir Lietuvos bažnytinė organizacija. Bajerburgas turėjo tapti Lietuvos bažnytiniu centru, kai Ordinas lietuvius ginklu pakrikštys. Bajerburge turėjo reziduoti Lietuvos arkivyskupas metropolitas, o jo valdžiai turėjo būti subordinuoti visi neofitų krašto vyskupai.

Bus daugiau

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.