Velykinės mintys bolševikinio teroro metu
Kristus merdės iki pasaulio pabaigos; tad budėkime kartu su Juo.
Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos gyvenime, kaip ir Kristaus gyvenime, būna du momentai: Didysis Penktadienis ir Velykų rytas – Kryžius ir Prisikėlimas. Be Didžiojo Penktadienio nėra Velykų ryto ir be Kryžiaus nėra Prisikėlimo. Be kančios ir aukos nėra gyvenimo, be ašarų nėra džiaugsmo.
Kryžiaus ir Prisikėlimo tiesa mus guodžia, ramina ir duoda mums vilties. Toji tikrenybė, kad po Kryžiaus seka garbingas Prisikėlimas, buvo paguoda katakombų krikščionims, kurie, paniekinę gyvybę ir mirtį, per sunkias kovas ir kruvinus persekiojimus išnešė ir mums išsaugojo geriausią palikimą – tikėjimą į Kristų, kuris kentėjo ir prisikėlė. Mes sustojame kupini rimties ties tais trimis milijonais tylių kankinių, kurių daugumos istorija šiandien ir vardų nežino. Mes lenkiame galvas prieš tuos tyrus žemės angelus, – didvyriškas krikščionių mergaites, kurios drąsiai žengė į mirtį ir kurių žingsnyje, kaip jomis stebisi vienas nekatalikų rašytojas, skambėjo geležinis romėnų legiono žingsnis. Mes lenkiame galvas prieš tuos jaunuolius, Kristaus karius, kurių tikėjimas nepalūžo nė po budelio kalaviju, mes didžiuojamės ir esame įpėdiniai tų vyrų ir moterų, kurie savo sąžinių neišmainė į pinigus ir gerą vietą.
Artinas vakaras. Tuoj užstos naktis ir danguje blykstelės pirmosios žvaigždelės, t. y. bus tas metas, kada nelaimingieji ir persekiojamieji visais priespaudos laikais gali laisvai atsidusti, nes žvėrys, prisisotinę kraujo, yra sumigę. Viršum kankinių – krauju pasruvusios Romos naktis. Sienų ir medžio šešėliais žengia krikščionys į vieną daržinę. Daržinėje ant sienos kabo didelis medinis kryžius. Katakombų krikščionys, suklupę prieš kryžių, kelia ašarų pilnas akis į Nukryžiuotąjį. Priekyje klūpo apaštalas Petras. Tyla, bet skausmo per daug, ir jis nesulaikomai prasiveržia iš sukruvintų širdžių:
– Pagonys suėmė mano vyrą, ir aš likau viena su trimis mažais vaikais, ir kas dabar juos maitins, Viešpatie?
– Budeliai išniekino mano dukterį ir, Viešpatie, tai leidai?
– Budeliai užmušė mano sūnų, Viešpatie, tyli?
Pakyla apaštalas. Jo galva ir rankos dreba. Iš jo veido dvelkia tarytum įkūnyta senatvė ir negalė. Jis atsigręžia į krikščionis ir tyliu balsu prabyla:
Daržinėje pasidarė tylu. Už daržinės švilpavo sargybinis. Pro stogo plyšius prasiskverbusi blanki mėnesienos šviesa nušvietė į kryžių pakeltas akis ir skausmo nuskaidrintus veidus.
Katakombų krikščionys mirė ir savo mirtimi nugalėjo. Viršum tirono kapo išsiskleidė gražiausi religijos meilės žiedai. Mes esame pirmųjų krikščionių įpėdiniai. Tad būkime verti jų.
1871 metais Prancūzijoje prasidėjo kruvinos persekiojimo dienos. Laisvės, lygybės ir brolybės vardan raudonoji komuna, komunizmo pranešėjas, siuntė tūkstančius žmonių į mirtį. Kiekvienas kunigas, atsisakęs prisiekti civilinei konstitucijai, be apeliacijos teisės per 24 valandas buvo nužudytas. Kiekvienas parsidavėlis, kuris persekiojamąjį įduoda valdžiai, gauna 100 rublių atlyginimo. Kas jį priglaudžia ir slepia savo pastogėje, tam nukertama galva ar ištremiamas. Visi kryžiai pakelėse nukertami, bažnyčios uždaromos. Taip skamba komunizmo pranašų įsakymas iš 1871 metų balandžio 24, rugsėjo 17 ir spalio 20. Revoliucijos kareiviai kasdien siautėdavo kaimuose ir krėsdavo sodybas, ieškodami giljotinai aukų. Tačiau, nepaisant šitokių drakoniškų priemonių, tikintieji slėpdavo nelaiminguosius ir, kai užeidavo geradarė naktis, gerieji kunigai išlįsdavo iš savo slėptuvių ir perbėgdavo kaimų lūšneles, kur laikydavo Kalvarijos Auką, suteikdavo sakramentus, laimindavo jaunavedžius.
Jau prietemis, ir patikimieji žmonės renkasi į daržinę ar aptamsintą kambarį (kad dar labiau užmaskuotų nuo siaučiančių po kaimus komunistų gaujų, vyrai privažiuodavo prie daržinės durų su šieno vežimu ir, lyg niekur nieko, iškraudavo šieną), o ten – kunigas, išblyškusiu ir kančių išvargintu veidu, paskubomis užsideda liturginius rūbus ir pradeda Kalvarijos Auką: „Introibo ad altare Dei, – aš žengiu prie altoriaus Dievo, kuris linksmina mano jaunystę..."
Daug ir tų, kurie su meile juos priglaudė, žuvo, bet į žuvusiųjų vietą stojo kiti pasiryžėliai. Jie mirė, bet per kryžių ir kančias atpirko savo tautai prisikėlimą, nes laisvės ir meilės idėja, dėl kurios kovojama, nemirė. Iš pogrindžiu išsisklaidė skausmuose apvalyta krikščionybė ir šiandien nė vienas kraštas, kaip Prancūzija, neturi tokių minties žmonių kaip Konvertitus, Maritenas ir Bargsonas, tokių rašytojų, kaip Polis Burgo, Renė Bazia ir kitų, kurių raštuose iš kiekvieno puslapio dvelkia gili krikščioniška mintis.
Viskas bėga ir keičiasi, viskas yra palenkta kintamumo dėsniams ir laikas žaidžia tironų sostais, tik Tu vienas, Viešpatie, kaip sako Tavo apaštalas, buvai tas pats vakar, esi šiandien ir per amžius būsi. Mes tikime, Viešpatie, kad bolševikinis slibinas praeis kaip šešėlis, kaip bjaurus sapnas ir kad jis bus nusviestas šalin kaip nudėvėtas rūbas, kad iš kraujo prisikels Tėvynė, kad sužydės baltai obelys ir vyšnios, susiūbuos laukuose auksiniai kviečiai. Mes žinome, Viešpatie, kad Tu užgydysi mūsų žaizdas, ir mūsų širdyse beliks tylus liūdesys ir ilgesys žuvusių draugų. Būk, Viešpatie, dabar užuovėja nuo šiaurės vėjo mūsų broliams Sibiro tundrose ir pastogė mūsų partizanams laisvės kovoje nykią naktį. Palaimintas būk, Viešpatie, kantrybės ir visokios paguodos Dieve, kuris mus paguodi kiekviename sielvarte.
(Iš ,,M[alda] G[irioje]")
Laisvės balsas (Žemaičių apygardos organas), 1953 04 20, Nr. 4 (162), GAMF, inv. Nr. 38.
Originalas, mašinraštis.
