Praėjus vos keleriems metams po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, 40-aisiais metais, manoma, kad įvyko pirmasis Marijos apsireiškimas. Švenčiausioji Mergelė apsireiškė vienam iš apaštalų, šventajam Jokūbui Didžiajam, šventojo Jono broliui, Ispanijoje. Šis apsireiškimas žinomas kaip Stulpo Mergelė (ispanų k. Nuestra Señora del Pilar).
Ankstyvosiomis krikščionybės dienomis Jokūbas keliavo į pagoniškas žemes Romos provincijoje, šiandien žinomoje kaip Ispanija. Jo evangelizavimo pastangos susidūrė su dideliais sunkumais ir sakoma, kad apaštalą apėmė neviltis.
Vieną naktį Jokūbas meldėsi prie Ebro upės krantų netoli miesto, kuris šiandien vadinamas Saragosa. Staiga jį apšvietė didžiulė šviesa. Jokūbas atsiklaupė, žiūrėjo į šviesą, ir tai, ką jis pamatė, buvo neapsakoma. Šviesoje buvo Mergelė Marija, apsupta tūkstančių angelų.
Ji pasakė Jokūbui, kad jis turi ištverti, užtikrindama, kad galiausiai jo darbas Jėzaus labui duos puikių rezultatų ir daugelis atsivers į tikėjimą. Mergelė Marija paprašė pastatyti bažnyčią toje vietoje, kur ji pasirodė ir būtent ten paliko jaspio stulpą. Mergelė Marija taip pat paliko nedidelę savo statulėlę, ant rankų laikančią kūdikėlį Jėzų. Statula sėdėjo ant jaspio stulpo.
Kadangi Švenčiausioji Mergelė vis dar buvo gyva – tai buvo iki jos paėmimo į dangų – šis pasirodymas laikomas bilokacijos (buvimo dviejose vietose vienu metu) aktu.
Jokūbas iš karto surinko keletą savo naujų pasekėjų ir nurodytoje vietoje pradėjo koplyčios statybos darbus. Koplyčia yra pirmoji bažnyčia, kada nors skirta Marijai ir šiandien, po daugelio atnaujinimų, žinoma kaip Stulpo Mergelės bazilika. Ji yra tiksliai toje vietoje, kur Dievo Motina pasirodė maždaug prieš 2000 metų.
Jokūbas dalyvavo mažos bažnyčios pašventime ir grįžo į Jeruzalę.
Jis buvo ir pirmasis apaštalas, miręs už tikėjimą. 44-aisiais Erodas Agripa liepė Jokūbui nukirsti galvą. Jokūbo mokiniai išvežė jo kūną į Ispaniją, kad būtų galima jį palaidoti. Dievo Motinos paliktą statulą ir stulpą globojo Saragosos žmonės.
Daugybė stebuklų, gaubiančių relikviją, gali patvirtinti jos dangiškąją kilmę. 1936 m., per Ispanijos pilietinį karą, kairiųjų pažiūrų respublikonai subombardavo šventovę, tačiau į bažnyčią pataikiusios bombos taip ir nesprogo. Niekam neleidžiama liesti statulos, išskyrus keturis jos globai paskirtus kunigus ir naujagimius, kuriuos galima pakelti, kad paliestų savo dangiškosios mamos atvaizdą.
Popiežiai nuo seniausių laikų liudijo Dievo Motinos pasirodymo šventovėje autentiškumą. Popiežius Kalikstas III 1456 m. skatino žmones vykti į piligrimines keliones pas Stulpo Mergelę. Netgi buvo pripažintas šventovės įkūrimo stebuklas.
Ryškiausias stebuklas įvyko XVII a. Elgeta Miguelis Pelliceris iš Kalandos miesto negalėjo dirbti dėl amputuotos kojos. Jis nuolat meldėsi šventovėje Švenčiausiosios Motinos pagalbos ir jo koja vėltapo sveika.
Per šimtmečius kilo daug prieštaringų istorijų apie šios šventovės autentiškumą. Popiežius Inocentas III, atsakydamas į Ispanijos kreipimąsi, liepė 12 kardinolų ištirti visus turimus duomenis. Po kelių šimtmečių, 1723 m. rugpjūčio 7 d., Šventoji apeigų kongregacija patvirtino jos autentiškumą. 1730 metais popiežius Klemensas XII leido švęsti Dievo Motinos šventę visoje Ispanijos imperijoje. Galiausiai ji buvo paskelbta ispanų pasaulio globėja. Dievo Motinos stulpo šventė yra spalio 12 d.
