Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventės proga dalinamės vienu iš žymiausių (ir bažnytinio meno požiūriu gražiausių) šiam įvykiui skirtų kūrinių. Tai Fra Angelico nutapyta freska „Apreiškimas“, puošianti Šv. Morkaus vienuolyną Florencijoje. Freskoje matome arkangelą Gabrielių, apreiškiantį Švč. Mergelei Marijai, kad ji taps Dievo Motina.
Meno istorikas Michaelas Baxandallas teigia, kad yra penki Apreiškimą Marijai žyminčių kūrinių tipai, atspindintys penkis Švč. Mergelės Marijos reakcijos į arkangelo Gabrieliaus žinią etapus, kaip juos pateikia šv. Lukas. Šios reakcijos yra sumišimas („Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo“), refleksija („galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“), tyrimas („Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“), nuolankumas („Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“) ir meditacija, apmąstymas po angelo pasitraukimo. Akivaizdu, kad Fra Angelico šiame kūrinyje, kaip ir visuose savo kūriniuose, kuriuose vaizduojamas Apreiškimas Marijai, vaizduoja Mariją nuolankumo, atsidavimo Dievo valiai būsenoje. Tai rodo prie krūtinės sukryžiuotos rankos – būtent tokį Marijos vaizdavimą matome ir Aušros Vartų Dievo Motinos paveiksle. Taip rankas sukryžiavęs ir arkangelas Gabrielius – juk angelai, skirtingai nei žmonės, paklusnumą arba nepaklusnumą Dievui pasirenka vieną kartą ir paklusnumą pasirinkę gerieji angelai nuolatos vykdo Dievo valią. Taip parodomas ir Švč. Mergelės Marijos panašumas į angelus – ji, nors būdama žmogus, laisva valia pasirinko niekada nenusidėti, visada nuolankiai vykdyti Dievo valią, nors ne visada ir ne iš karto galėjo suprasti to priežastis. Dar daugiau – Fra Angelico paveiksle angelas priklaupia prieš šį žmogų, savo nuolankumu iškilusiu net virš angelų. Ne veltui vienas iš Marijos titulų – Angelų Karalienė.
Freska yra labai asketiška ir intymi savo nuotaika. Jei ne angelo sparnai, atrodytų, kad pokalbis vyksta tarp dviejų lygiaverčių asmenų – vyro ir moters. Vis dėlto net sėdinti Marija pavaizduota šiek tiek aukštesnė už angelą. Tik spalvoti sparnai primena, kad angelas yra Dievo pasiuntinys. Vaivorykštės spalvų sparnai tarsi vaizduoja Dievo pažadą Nojui apie simbolį debesyse, kuris žymės Dievo sandorą su žmonėmis („Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės“, Pr 9, 13). Tai lyg patikimumo ženklas, kad šis pasiuntinys tikrai iš Dievo. Freska taip pat neperkrauta simboliais – joje nėra simbolių, kurie paprastai pridedami norint pažymėti tam tikras Marijos ar Jėzaus savybes: lelijų, šulinio, vandens ir t.t. Atrodo, kad veiksmas vyksta tyloje, toli nuo pasaulio triukšmo – lyg vienuolyne. Tolumoje net matyti maža patalpa su langu, panaši į vienuolių celes.
Marija freskoje pasižymi nedirbtiniu grožiu ir kuklumu, nuolankumu – savybėmis, kurios leidžia Dievui vesti asmens gyvenimą. Ji, mergelė, ramiai priima naujieną, kad pagimdys Dievo Sūnų. Tai ne dramatiška Holivudo filmo akimirka, o tik santūrus Dievo valios priėmimas. Dominikonas Fra Angelico gyveno Šv. Morkaus vienuolyne 1439-1446 m. Jis turėjo aukščiausio rango talentą, bet aukojo šį talentą nuolankiam tarnavimui savo broliams, ištapydamas pirmiausia jų mažas privačias celes, po to bendras patalpas, skirtas ramiai maldai ir apmąstymams. Šios freskos skirtos vienuolių privačiam naudojimui, jų kontempliatyviam gyvenimui paremti, o ne pasipuikavimui prieš pasaulį. Jei tai būtų ne dominikonų vienuolyno freska, o paveikslas muziejuje, galbūt mums ir nepavyktų suprasti viso jo grožio. Tačiau puošdama vienuolyną, freska mums sako, kad maldingumas, tyla ir kontempliacija yra būsenos, leidžiančios priimti Dievo dovanas. Dievas gimsta gyvenimuose tų žmonių, kurie yra nusižeminę savo dvasia, nepripildyti savo paties svarbos supratimo. Nuolankiausiai iš nuolankiausių klaupiasi angelas, pranešdamas apie Išganytojo atėjimą.
Žvelgiant į Fra Angelico kūrinius, pirmiausia skirtus kelti žiūrėtojo dvasią aukštyn, o ne teikti estetinį pasigėrėjimą (tai antraeilė šių kūrinių užduotis), lengva suprasti, kuo skiriasi bažnytinis (arba sakralinis, religinis) menas nuo kitokio pobūdžio meno. Labai gerai šią skirtį nusako tarpukariu rašęs meno istorikas Ignas Šlapelis: „Pavaizduoti kokią mintį iš Evangelijos, kokį nors įvykį iš Šv. Marijos arba Kristaus gyvenimo, tai dar nereiškia tuo pačiu jau kurti religinį meną. Daug yra biblinio turinio paveikslų, neturinčių nieko bendro ne tik su bažnytiniu, bet ir su religiniu menu. <...> Bažnytinis menas tikra to žodžio prasme tuomet atsiranda, kai sukuriamas <...> paveikslas ar statula žiūrėtojui primena kitą pasaulį, žadina ilgesį kito gyvenimo, trumpai sakant, per matomą vaizdą veda prie nematomų, amžinų dalykų. Taip suprantamas bažnytinis menas iškelia savotiškus reikalavimus, išplaukiančius iš jo paskyrimo ir užduoties, todėl ir jo vertingumo mastas bus skirtingas nuo masto vertinti nereliginio pobūdžio meno padarams. Gali būti paveikslas biblinio turinio labai vertingas, bet menkas kaip bažnytinis paveikslas. <...> krikščioniškai kultūrai pasaulėjant ir antikinei dvasiai atgimstant, menas nuo 15 amž. pradėjo tolti nuo aukštų religinių siekimų, pradėjo tarnauti pasaulio galiūnų prabangai ir lepumui. <...> reikia pripažinti, ir bažnytinis menas ne visada paliko ištikimas savo aukštam paskyrimui, dažnai atidavė duoklę tam tikrų laikotarpių dievaičiams, labai priešingiems Bažnyčiai, ir jų reikalu imdamas iš Šv. Rašto sau turinį, jį pažemindavo.“ (Ignas Šlapelis, „Katalikų Bažnyčios meno istorija“, 1935 m.)
Beje, freska maldingumą skatino ir labai tiesiogiai. Jos apačioje galime matyti tokį užrašą: „Virginis Intacte Cum Veneris Ante Figuram Pretereundo Cave Ne Sileatur Ave.“ Užrašas pamoko, kad pažvelgdamas į Švč. Mergelės paveikslą žmogus nepamirštų sukalbėti „Sveika, Marija“.
