Pasaulyje, ko gero, nerasime vietos, kur nebūtų muzikos. Mes kasdien su ja vienaip ar kitaip susiduriame: ar klausydamiesi jos mašinoje, ar namuose, ar koncertų salėje, ar, galiausiai, girdėdami ją sklindant iš garsiakalbių parduotuvėje. Kad ir kur būtume, mus nuolatos supa įvairūs garsai, tonai, balsai, melodijos.
Anksčiau šeimose egzistavo (norėtųsi tikėti, kad kai kur tebeegzistuoja iki šiol) pagirtinas įprotis kartu dainuoti dainas ar atlikti muzikos kūrinius, dainuoti lopšines, giedoti religines giesmes prie prakartėlės, Kalėdų eglutės ar po bendros Rožančiaus maldos. Daugelis tyrimų parodė, kad vaikų ugdymui didžiulę reikšmę turi mokymasis dainuoti ir groti muzikos instrumentais.
Sunku būtų įsivaizduoti gimtadienio šventę be „Ilgiausių metų“ ar „Su gimimo diena“. Žinoma, žmogų galima pasveikinti privačiai arba įteikiant atviruką, bet niekas neprilygs bendrai svečių dainai jubiliato garbei. Pagaliau prisiminkime, kokia įkvepianti ir iškilminga atmosfera apgaubia svarbias sporto rungtynes skambant nacionaliniam himnui.
Religinio gyvenimo dalis
Muzika nėra vien pasaulietinis reiškinys, ji visada buvo ir religinio gyvenimo dalis. Tik pagalvokime apie nuostabią atmosferą, įsivyraujančią liturgijos metu, kai tikintieji savo balsais prisijungia prie kunigo, taip suteikdami iškilmingumo šventųjų paslapčių celebravimui. Juk kas gali būti didingiau ir kilniau nei žmogumi tapusio Dievo Sūnaus pasiaukojimo dėl mūsų išganymo sudabartinimas!
Šiam ypatingam įvykiui tikintieji užsivelka geriausius drabužius, kunigai – puošnius liturginius rūbus, o Bažnyčia parenka tokį maldų kalbėjimo būdą, kuris yra iškilmingas, nekasdieniškas ir malonus ausiai, t. y. giedojimą. Katalikų bažnyčiose skamba įvairi muzika – nuo grigališkojo choralo iki harmoningos polifonijos, kurią atlieka visi tikintieji arba choras.
Bažnytinės muzikos paveldas labai turtingas, nes muzika nuo pat pradžių atliko svarbų vaidmenį Bažnyčioje. Jau Senojo Testamento laikais izraelitai buvo raginami dainuoti giesmes, kai tik Dievas juos išgelbėdavo iš nelaimių, nelaisvės ar kokiu nors ypatingu būdu ateidavo į pagalbą. Pavyzdžiui, kai Viešpats perskyrė Raudonąją jūrą ir sunaikino juos persekiojusius egiptiečius, Mozė su savo tauta giedojo Jam padėkos ir šlovinimo giesmę. Išlaisvinimas iš vergovės buvo pernelyg svarbus įvykis, kad izraelitai tylėtų ir tvardytų savo jausmus. Panaši džiaugsminga giesmė išsiliejo iš jų lūpų tada, kai Judita nukirto Holofernui galvą, taip apsaugodama savo šalį ir miestą nuo okupacijos.
Pagaliau karališkasis bardas Dovydas sukūrė virš šimto penkiasdešimties psalmių, kurias kasdien kartoja kunigai bei vienuoliai ir kurioms muziką kūrė įvairių amžių kompozitoriai. Šios psalmės išreiškia kiekvieną gyvenimo situaciją, kiekvieną žmogiškąją emociją, ar tai būtų džiaugsmas, laimė, dėkingumas ir šlovinimas, ar gailestis, atgaila, kančia bei maldavimas. Karalius Dovydas savo psalmes giedojo pritardamas arfa, nes melodija gali geriau išreikšti vidinius žmogaus jausmus nei vien tik žodžiai.
Dovydas muziką taip pat institucionalizavo, t. y. ji tapo jo laikų kulto dalimi. Jis įsakė levitams ir muzikantams giedoti ir groti instrumentais švenčiant pavogtos Sandoros skrynios sugrąžinimą į Jeruzalę. Jis pasirūpino, kad giesmės ir muzikos instrumentai būtų automatiškai įtraukti į būsimas šventes. Juk pritiko, kad toje vietoje, kur buvo Sandoros Skrynia, t. y. kur Dievas ypatingu būdu buvo su savo tauta ir buvo jos garbinamas, Jis būtų šlovinamas ir giesmėmis, ir žodžiais.
Kristaus požiūris į muziką
Atidūs Šventojo Rašto skaitytojai gali prisiminti vietą, kur Jėzus Kristus taip pat meldėsi giedodamas, būtent per Paskutinę vakarienę. Pasak šv. Morkaus (Mk 14, 26), mūsų Viešpats kartu su apaštalais giedojo šlovinimo giesmę, būtent vadinamąsias Hallel (113–118) psalmes, kurios buvo labai svarbi žydų Velykų ritualo dalis. Jos atkartojo izraelitų padėką po jų išlaisvinimo iš Egipto nelaisvės. Visa Velykų šventė sukosi būtent apie šį įvykį. Tą žymų vakarą Kristus šešėlį ir simbolį pakeitė Šviesa ir Tikrove. Kitaip tariant, Velykų minėjimas tapo pirmosiomis Mišiomis, per kurias išlaisvinimą iš žmogiškųjų pančių paslaptingu būdu pakeitė išlaisvinimas iš daug baisesnės vergijos, būtent dvasinės nuodėmės ir velnio vergijos. Tą vakarą pamokomą ir unikalų Senojo Testamento įvykį užtemdė Kristaus įvykdytas atpirkimas, veiksmas, nesusijęs su jokia konkrečia tauta ar epocha, bet liečiantis visus visų laikų žmones. Šiuo atžvilgiu anas šlovinimo himnas įgijo dar vieną prasmę, būtent padėką už žmonių išganymą per Atpirkimą, t. y. Kristaus kančią ir jo tikrąjį Buvimą Švenčiausiame Sakramente.
Švęsdamas šį įvykį, mūsų Viešpats giedojo drauge su apaštalais – ne paviršutiniškai ir ne iš įpročio, nes Jis darė tik tai, ko norėjo Jo Tėvas. Nors Jo įsakymas „Tai darykite mano atminimui“ tiesiogiai susijęs su prieš tai vykusia konsekracija, tai nereiškia, kad jo negalima taikyti kitiems dalykams, kuriuos mūsų Viešpats atliko tą vakarą. Todėl šventąsias Mišias lydinčią muziką įtvirtino ir įteisino pats Jėzus Kristus, mūsų visų pavyzdys.
Kitas motyvas, skatinantis mus drauge su kitais tikinčiaisiais giedoti Dievui padėkos ir šlovinimo giesmes, yra dangiškoji liturgija, kuria vieną dieną mėgausimės amžinai. Įspūdingą šio dangiškojo kulto aprašymą mums pateikia šv. Jonas Evangelistas savo Apreiškimo knygoje (Apr 5). Ten keturios būtybės, stovinčios priešais Avinėlio sostą, kartu su dvidešimt keturiais vyresniaisiais, laikančiais arfas, ir nesuskaičiuojama daugybe angelų gieda naują giesmę, būtent himną Avinėliui, savo krauju atpirkusiam žmoniją. Šventasis regėtojas, norėdamas papasakoti savo nepaprastą regėjimą, vartoja galbūt pernelyg žemiškus palyginimus, bet, kita vertus, tarp muzikos čia, žemėje, ir muzikos danguje esama neabejotinos analogijos.
Mylinčiam būdinga dainuoti
Žmogaus siela, įkvėpta meilės, geba skleisti melodingus ir harmoningus garsus, mėgindama šlovinti Dievą. Visų pirma tai yra vidinis reiškinys, iš sielos sklindantis dvasinis meilės srautas. Tačiau, kadangi esame ne grynosios dvasios kaip angelai, o sudaryti iš kūno ir kraujo, mūsų širdies jausmai turi būti išreikšti ir fiziškai. Kitaip tariant, mūsų tikėjimas turi būti patvirtintas darbais. Mūsų meilė Dievui, be kitų būdų, išreiškiama ir dainavimu. Kaip rašoma vieno giesmyno įvade:
„Dainuoja tik tas, kas myli“, – sako šv. Augustinas. Kokie išmintingi žodžiai! Juk daina yra poezijos ir muzikos santuoka, todėl, kaip ir kiekviena santuoka, yra įkvėpta meilės. Nesvarbu, ar žmogus dainuoja Dievui, ar savo mylimajai, ar netgi tėvynei, jis dainuoja iš meilės. Kartais tai būna džiaugsmo, kartais liūdesio išraiška, bet šie jausmai visada kyla iš meilės. Tas, kuris dainuoja, peržengia įprastines ribas, nes trokšta išreikšti tai, ko kitaip išreikšti neįmanoma. Kaip dailininkas, užuot ką nors tiesiog pasakęs, tai nutapo, taip ir dainininkas, užuot ką nors tiesiog pasakęs, tai padainuoja. „Dainuoja tik tas, kas myli.“ Štai kodėl dainavimas yra toks natūralus katalikui, nes katalikiškas gyvenimas yra meilės gyvenimas, pasiaukojimo gyvenimas. Visos katalikiškos Europos tautos (be didingo liturginio giedojimo) turėjo ir savo liaudies muziką su gražiais šokiais bei dainomis. Tačiau šiandien niekas nebedainuoja. Kultūrai tampant vis mažiau katalikiškai, tiesa nyksta, o kartu su ja – gėris, grožis ir, žinoma, meilė. Kai žmogus pamiršta Dievą, jis prisimena tik save. O savanaudis žmogus nemoka mylėti, todėl nesugeba ir dainuoti.“
Dainavimas yra aukščiausia kalbos forma. Jis reikalauja visų mūsų jėgų. Dainuojant labiau įtraukiamas kūnas, o tai reikalauja didesnių pastangų. Dainuoti reiškia visiškai įsitraukti, daug labiau nei kalbant. Taip tobuliau įvykdomas pagrindinis Kristaus įsakymas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 30). Šią tiesą išreiškia ir posakis: „Kas gieda, tas meldžiasi dvigubai“. Kadangi giedojimas reikalauja daugiau pastangų, jis yra veiksmingesnis ir pelno daugiau malonių, kaip teigia pop. Pijus XII savo enciklikoje „Musicæ Sacræ Disciplina“, skirtoje bažnytinei muzikai: „Sakralinė muzika taip pat padeda gausinti vaisius, kuriuos tikintieji, sujaudinti šventų melodijų, gauna iš šventosios liturgijos.“
Nors muzikos poveikį sunku tiksliai išmatuoti, nes jis priklauso tiek nuo asmens imlumo, tiek nuo jo emocinės būsenos, kita vertus, įrodyta, kad vieni muzikos kūriniai pagyvina ar įkvepia, kiti padeda atsipalaiduoti, dar kiti skatina svajoti ar pakelia nuotaiką.
Bažnyčia yra nustačiusi tam tikrus reikalavimus sakralinei muzikai. Ji turi praturtinti liturgiją, pakylėti tikinčiųjų dvasią ir padidinti jų pamaldumą. Jau pirmaisiais krikščionybės amžiais šv. Augustinas suprato, kokį poveikį muzika daro sielai: „Pastebiu, kad šie šventieji žodžiai mūsų protą labiau uždega pamaldumo ugnimi tada, kai jie būna giedami, o ne skaitomi, ir kad visi įvairūs mūsų dvasios jausmai dėl kažkokio paslaptingo ryšio turi atitinkamas išraiškas balse ir giedojime.“ („Išpažinimai“, X, 33) Pagrindinė sakralinės muzikos užduotis yra „tinkamomis melodijomis papuošti liturginius tekstus, kad jie taptų krikščionims suprantamesni, sustiprintų jų tikėjimą bei pamaldumą ir geriau parengtų juos priimti iš šventų paslapčių sklindančią malonę.“ (Šv. Pijaus X apaštališkasis laiškas motu proprio „Inter Sollicitudines“). Taigi muzika iš esmės turėtų padėti mums pakylėti mūsų sielas prie Dievo.
Muzika turi skleisti vidinę ramybę
Akivaizdu, kad liturgijai ypač tinka grigališkasis choralas, nes jis sielai suteikia ypatingą vidinę ramybę. Be to, jo stulbinanti harmonija ir gelmė labai skiriasi nuo bet kurios kitos muzikos. Vargu ar yra geresnis būdas išreikšti Bažnyčios vienybę nei šis lotyniškas giedojimas vienu balsu. Turėtume tai atminti, todėl giedokime jį garsiai ir kartu.
Grigališkajame chorale nuostabiai įgyvendinama viskas, ko Bažnyčia reikalauja iš sakralinės muzikos: šventumas (t. y. jokio pasaulietiškumo nebuvimas), visuotinumas (jį gali giedoti visi žmonės iš visų pasaulio kampelių) ir tikras meniškumas (poveikis klausytojams ir aukšta meninė kokybė). Be to, visų laikų kompozitoriai kūrė ir kitokią religinę muziką, galinčią padėti sieloms vertinti dieviškąjį grožį. Popiežiai ne kartą pabrėžė, kad šiuo požiūriu XX amžius nėra išimtis. Tiesa, jie turi omenyje klasikinius kūrinius, kurie atitinka minėtus kriterijus. Avangardiniai ar eksperimentiniai kūriniai, jau nekalbant apie roką ir popmuziką, iš esmės neatitinka minėtų reikalavimų.
Kita vertus, ne visa bažnytinė muzika būtinai apsiriboja liturgija, nes kai kurie religinės muzikos kūriniai, skambantys tam skirtuose koncertuose, gali daryti sieloms panašų išganingą poveikį. Prisiminkime, pavyzdžiui, didžiąsias oratorijas: Händelio „Mesiją“ ir Mendelssohno „Paulių“ arba Haydno ar Brucknerio muzikinius kūrinius. Šv. Pilypas Neris ir jo dvasininkai labai pabrėžė šią apaštalavimo praktiką. Iš tiesų oratorija, kaip muzikos žanras, atsirado būtent šio šventojo įkurtoje kongregacijoje.
Dalyvavimas šv. Mišių aukoje
Popiežiai ir vyskupai visais laikais samdė kompozitorius, kad jie sukurtų naujų kūrinių, skirtų šlovinti Dievą ir švęsti mūsų Atpirkimo paslaptį. Per šimtmečius buvo sukauptas tikras aukščiausio lygio sakralinės muzikos kūrinių lobis. Šio lobio saugojimas ir puoselėjimas visada buvo Bažnyčios tradicijos dalis. Po Vatikano II Susirinkimo įvykęs tikėjimo nuosmukis aiškiai matomas ir sakralinės muzikos srityje. Beveik visur lotyniškas giesmes pakeitė siaubingai lėkšti pasaulietiniai kūriniai. Turėtume išsaugoti didžiuosius sakralinės muzikos šedevrus, nes jų teigiamas poveikis sielai yra neabejotinas. Būtų nuostabu, jei šiems lobiams būtų sugrąžinta jų buvusi vieta ir svarba. Branginti sakralinę muziką yra tikras apaštalavimas. Šv. Pijus X sukūrė sąvoką „participatio actuosa“, reiškiančią aktyvų visų tikinčiųjų dalyvavimą šventosiose Mišiose. Jis ragino, kad visi tikintieji sektų kunigo maldas.
Geriausias būdas tai pasiekti – visiems drauge melstis ir giedoti. Žinoma, ne visi gali meistriškai giedoti Haydno arijas, bet daugelis sugebėtų kunigui atsakyti žodžiais „Et cum spiritu tuo“ arba „Amen“. Tai labai atitiktų šventojo Pauliaus paraginimo efeziečiams dvasią: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ (Ef 5, 19)
VERSTA IŠ: „Why Do We Sing in Church?“, The Angelus, 2012 March - April
