Erotinė ar savanaudiška meilė kito naštas laiko asmeninės laimės kliuviniu. Bet krikščioniškoji meilė naštas laiko galimybe tarnauti. Štai kodėl krikščioniškosios meilės simbolis nėra uždaras ratas, bet kryžius, kurio rankos tęsiasi iki begalybės siekdamos apkabinti visą žmoniją. Bet ir su geriausiomis meilės pastangomis neįmanoma kontroliuoti sutuoktinio. O kas, jei vyras tampa alkoholiku, sulaužo ištikimybę arba pradeda mušti žmoną ir vaikus? Kas, jei moteris tampa nesugyvenama arba neištikima, arba nebesirūpina vaikais? Argi nereikėtų skirtis? Taip, kai kuriomis aplinkybėmis galima atsiskirti, bet tai nesuteikia nuskriaustajai pusei teisės sudaryti naują santuoką. „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ (Mt 19, 6)
Santuokinis gyvenimas kartkartėmis neišvengia išbandymų ir sielvartų, iliuzijų praradimų ir ašarų – visa tai irgi reikia išspręsti. Bet, žinoma, ne leidžiant vyrui ar moteriai tuštumą užpildyti kita moterimi ar vyru, kurie savo ruožtu tuštumą užpildys dar kitais žmonėmis, nes jei visuomenė neleidžia žmogui gyventi, kaip jam norisi, tai kodėl turėtų leisti mylėti, kaip jam norisi? Lygiai taip pat netinkama tvirtinti, kad kitas asmuo yra „būtinas“ laimei pasiekti. Jei troškimai tampa svarbesni už garbę ir teisę, tai kaip užkirsti kelią Lenkijos užgrobimui ar dviračio vagystei? Ar pagal barbariškumo etiką bet kokia aistra pateisina užgrobimą?
Tarkime, santuokos pažadas „džiaugsme ir varge“ pakrypsta link vargo, tarkime, vyras arba žmona praranda sveikatą ir tampa nedarbingi arba pasidaro nebesukalbami. Tokiais atvejais kūniška meilė negali išgelbėti. Netgi asmeninė meilė vargu ar išgelbės, ypač jei kitas tampa nevertas šios meilės. Bet ten, kur žemiškosios meilės suklumpa, į priekį žengia krikščioniškoji meilė, kuri siūlo į kitą asmenį žiūrėti kaip į Dievo dovaną. Dauguma Dievo dovanų saldžios, tačiau kai kurios gali būti karčios. Kad ir koks būtų kitas asmuo saldus ar kartus, sveikas ar ligotas, jaunas ar senas, jis vis tiek yra Dievo dovana, kuriai reikia save paaukoti. Savanaudiška meilė sieks atsikratyti to kito asmens, nes jis tapo našta. Krikščioniška meilė prisiima naštą paklusdama Dievo įsakymui: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus Įstatymą.“ (Gal 6, 2)
Jeigu kas nors prieštarautų, esą Dievas nenori, kad žmonės patirtų tokius sunkumus, atsakymas labai paprastas: Jis nori. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ (Mt 16, 24-25) Atskiram žmogui liga, o porai nelaiminga santuoka gali būti Dievo siųstas išbandymas, padedantis tobulėti dvasiškai. Be karčiųjų Dievo dovanų daugelis mūsų dvasinių savybių liktų neišvystytos. Kaip sako šventasis Dievo Žodis: „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė - viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota.“ (Rom 5, 3–5)
Sudėtinga santuoka gali būti savotiška kankinystė, bet mažiausiai vienas sutuoktinis, kuris praktikuoja krikščioniškąją meilę, gali būti tikras, kad kitai sielai neatima ramybės, o savo paties sielai garbės. Santuokos išbandymų priėmimas nėra mirties nuosprendis, kaip kai kurie mano. Kareivis prisiekdamas savo šaliai nepasirašo mirties nuosprendžio, bet pripažįsta, kad geriau jau prarasti gyvybę negu garbę. Nelaiminga santuoka nepasmerkia gyventi nelaimingai, greičiau tai jau kilni tragedija, kai mieliau kenčiamos „piktos lemties siunčiamos negandos“, nei laužomas Dievui duotas pažadas. Būti sužeistam kare dėl mylimos šalies yra garbinga, bet dar garbingiau būti sužeistam dėl Dievo, kurį mylime.
Vieno sutuoktinio krikščioniškoji meilė padės atpirkti kitą sutuoktinį. Dievo šventieji išugdomi ne toje aplinkoje, kur viskas malonu, bet toje, kur šventieji mažiausiai vertinami, netgi nekenčiami. Kaip šv. Paulius rašė filipiečiams: „Jus sveikina su manimi esantys broliai. Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos.“ (Fil 4, 21–22) Šios šventosios sielos blogio persmelktuose Nerono rūmuose buvo jų apvalymas ir atpirkimas. Tikintysis sutuoktinis netikinčiajam taip pat turi tapti tuo pačiu – gerąja įtaka tokiomis sąlygomis, kurios gali būti blogos kaip imperatoriaus rūmuose. Tėvas gali sumokėti sūnaus skolas gelbėdamas jį nuo kalėjimo, draugas gali duoti kraujo gelbėdamas kito gyvybę, taigi ir santuokoje tikrai įmanoma, kad vienas sutuoktinis išgelbėtų kitą. Kaip sako Šventasis Raštas: „Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama tikinčiu vyru.“ (1 Kor 7, 14) Tai dažniausiai pamirštamas tekstas apie santuoką. Jis kalba apie dvasinę tikrovę žemėje. Jei vyras serga, žmona gali jį slaugyti, kol tas pasveiks. Tas, kuris puoselėja tikėjimą ir Dievo meilę, dėl sielos išgelbėjimo neš netikinčiojo naštas, tokias kaip alkoholizmas, neištikimybė, psichologinis žiaurumas. Tai, kas kūnui yra kraujo perpylimas, sielai gali būti atgaila už kito nuodėmes. Užuot išsiskyręs, kai ištinka sunkumai ir išbandymai, krikščionis apsisprendžia nešti kitą, kaip kryžių dėl jo paties pašventinimo. Žmona gali atpirkti vyrą, o vyras žmoną.
Šventumo perkėlimas nuo geros žmonos blogam vyrui arba nuo gero vyro blogai žmonai kyla iš fakto, kad jie yra du viename kūne. Kaip nugaros oda gali būti persodinta ant veido, taip ir nuopelnai gali būti perkelti nuo vieno sutuoktinio kitam. Ši dvasinė bendrystė gal ir neteikia tokio romantiško pasitenkinimo kaip kūniška bendrystė, bet jos atlygis – amžinas. Daugybė vyrų ir žmonų po visų nesaikingumų ir neištikimybių Paskutiniojo teismo dieną pamatys, kad yra išgelbėti, nes ištikimasis sutuoktinis niekada nesiliovė melstis už jų išganymą. Šią mintį patvirtina šv. Petras: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą. Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptumą: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse. Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve ir buvo klusnios savo vyrams. Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu. Jūs tapote jos dukterimis, darydamos gera ir nebijodamos jokių bauginimų. O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trukdomos.“ (1 Pt 3, 1–7)
Dauguma santuokų žlunga ne dėl neištikimybės ir ne dėl savanaudiškumo, bet dėl atsisakymo aukotis, kai būtina, tikintis, kad kitas tučtuojau atsilieps į mūsų nuotaikas. Kartais j nuotaikas neįmanoma atsiliepti. Būtent tuomet krikščioniška meilė kopia į viršūnes, savo saldų sielvartą laikydama menka kaina už palaimingą monopolį mylėti nemylimam, trokštant, kaip šv. Paulius, aukotis dėl kitų, prisiimant visas kitų kaltes, atsitraukiant, kai kitas nenori bendrauti, ir mylint tuos, kurių mylėti nėra už ką, kaip Dievas mus myli taip padarydamas mus mylėtinus.
Krikščioniškas atsakymas išbandymų akivaizdoje – mylėti kitą dėl Kristaus meilės. Taika įsiviešpataus, jei pyktis nevaldys abiejų vienu ir tuo pačiu metu, jei abu atsisveikins pasimeldę kartu, susitikę šiltai pasisveikins, atsiskirs vienas nuo kito nenoriai ir matys kitame galimybę parodyti meilę, atėjusią nuo kryžiaus. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 13) Tuomet ištremtoji meilė žengs septynmyliais batais ir grįš į didžiąją Dievo meilės liepsną suvokdama svarbią tiesą, kad didžiausia gyvenimo klaida siekti būti mylimam. 0 galbūt esame mylimi tik tiek, kiek patys mylime? Jei viešpatautų krikščioniškoji meilė, įdedanti meilės ten, kur jos neranda, bet kurioje santuokoje, laimingoje ar nelaimingoje, būtų bent vienas sutuoktinis, kuris kartu su Elizabetha Barret Browning galėtų pasakyti:
Kaip myliu aš tave? Būdus leisk apsakyti.
Myliu tave gilyn, platyn, aukštyn,
O sielos slaptumoj pasiekt galiu
Būties gelmes, malonės aukštumas.
Myliu tave saulėkaitoj ir žvakių šviesoje,
Kasdieniame triukšme ir tyloje.
Myliu tave laisvai, kaip žmonės siekia teisingumo.
Myliu tave tyrai, kaip liaupses niekina gerumas.
Myliu aistroj, kurią galiu matyti,
Senuosiuos sielvartuos, tikėjime vaikystės.
Myliu, kai meilę, rodos, prarandu.
Myliu kvėpavimu ir ašarom, ir šypsenom – gyvenimu visu!
Ir jeigu Dievas duos, tai slenkstį peržengus mirties –
Mylėsiu dar labiau.
Nėra reikalo pernelyg plačiai kalbėti apie santuokinio gyvenimo palaiminimus ir džiaugsmus, bet apie išbandymus ir sunkumus kalbėti būtina, tad reikėtų nuodugniau pažvelgti į aukos dvasią. Nuo pat pradžių tarkime, kad „varge ir džiaugsme“ paminėtas vargas yra pats didžiausias, koks tik gali būti, ir nesvarbu, ar tai būtų nepagydoma žmonos liga, užklupusi iškart po vestuvių, ar po dvidešimties santuokos metų sugriauti pilni vaikų namai. Svarbiausias klausimas: „Kaip man suprasti ir priimti šiuos išbandymus tikrai krikščioniška dvasia?“ Joks žmogus negali pasirinkti, ar pereis per gyvenimą kentėdamas, ar be kančios, nes tai yra visiškai ne jo valioje. Tačiau štai ką kiekvienas gali pasirinkti: ar kentėti su kryžiumi, taip atveriant amžinybėje randamą džiaugsmą, ar kentėti be kryžiaus, taip pradedant pragarą žemėje?
