Mano mylimas skaitytojau ir broli Marijoje: kadangi pamaldumas, kuris paskatino mane rašyti ir tave skatina skaityti tai, ką rašau, daro mus laimingais tos pačios gerosios Motinos vaikais, jei išgirstum pastabą, kad galėjau sau sutaupyti šio darbo, nes jau yra tiek daug garsių ir mokytų knygų ta pačia tema, meldžiu, kad atsakytum, jog „Marijos šlovinimas yra neišsenkantis šaltinis. Kuo labiau jis išsiplečia, tuo pilnesnis darosi, ir kuo labiau jį pripildai, tuo labiau jis išsiplečia“. Trumpai tariant, Švenčiausioji Mergelė yra tokia didinga ir kilni, kad kuo labiau ji giriama, tuo daugiau lieka ką girti, todėl, sako vienas senovės rašytojas, „net jei visi žmonių liežuviai būtų sudėti kartu ir net jei kiekvienas jų narys būtų pakeistas į liežuvį, jų neužtektų pagirti ją tiek, kiek ji nusipelno“.
Pasauliečiai įsimylėjėliai dažnai kalba apie tuos, kuriuos myli, ir giria juos tam, kad jų jausmų objektą girtų ir aukštintų kiti. Yra tokių, kurie apsimeta esą Marijos mylėtojai, tačiau kurie retai kalba apie ją arba stengiasi sužadinti kitų meilę jai – jų meilė negali būti didelė. Tikrieji šios maloniosios Ponios mylėtojai elgiasi kitaip – jie trokšta girti Ją visomis progomis ir matyti, kad Ją myli visas pasaulis, ir niekada nepraleidžia progos nei viešai, nei privačiai uždegti kitų širdyse tas palaimingas meilės liepsnas, kuriomis jie patys dega savo mylimosios Karalienės atžvilgiu.
Kad kiekvienas galėtų įsitikinti, kaip svarbu tiek savo, tiek kitų labui skatinti pamaldumą į Mariją, naudinga žinoti, ką šiuo klausimu sako teologai.
Šv. Bonaventūra sako, kad tie, kurie stengiasi kitiems skelbti Marijos šlovę, gali būti tikri dėl dangaus. Šią nuomonę patvirtina Sen Loreno Ričardas, kuris teigia, kad „gerbti šią Angelų Karalienę reiškia įgyti amžinąjį gyvenimą“, ir priduria, kad „ši maloningiausia Ponia kitame pasaulyje pagerbs tuos, kurie Ją gerbia šiame.“ Ir kas gi nežino pažadų, kuriuos pati Marija davė Ekleziasto žodžiais tiems, kurie stengiasi padaryti ją žinomą ir mylimą čia, žemėje: „Kas skleidžia mano šviesą, turės amžinąjį gyvenimą“, nes šią ištrauką Bažnyčia jai taiko Nekaltojo Prasidėjimo tarnyboje. „Tad džiaukis, – šaukia šventasis Bonaventūra (kuris tiek daug nuveikė, kad Marijos šlovė taptų žinoma), – džiaukis, mano siela, ir linksminkis Joje, nes daug gerų dalykų yra paruošta tiems, kurie Ją šlovina“. Jis sako, kad visas Šventasis Raštas šlovina Mariją: todėl visuomet širdimi ir liežuviu garbinkime šią dieviškąją Motiną, kad Ji mus vestų į palaimintųjų karalystę.
Iš šventosios Brigitos apreiškimų sužinome, kad palaimintasis vyskupas Emingo turėjo įprotį savo pamokslus visada pradėti Marijos šlovinimu. Vieną dieną šventajam pasirodė pati Švenčiausioji Mergelė ir paprašė, kad jis pasakytų, jog dėl jo pamaldžios praktikos „ji bus jo Motina, kad jis mirs šventa mirtimi ir kad ji pati atiduos jo sielą Dievui“. Jis mirė kaip šventasis, melsdamasis, ir būdamas pačioje dangiškiausioje ramybėje. Marija pasirodė ir vienam dominikonų vienuoliui, kuris savo pamokslus visada baigdavo kalbėdamas apie ją: kai jis gulėjo mirties patale, Švenčiausioji Mergelė apgynė jį nuo velnių, paguodė, o paskui pati nunešė jo laimingą sielą. Pamaldusis Tomas Kempietis vaizduoja mums Mariją, užtariančią sielą, kuri ją garbino dėl Sūnaus, sakydama: „Mano mylimiausias Sūnau, pasigailėk šio savo tarno, kuris mane mylėjo ir gyrė, sielos“.
Toliau, kalbėdamas apie šio pamaldumo naudą visiems, šventasis Anzelmas sako, kad, kadangi švenčiausios Marijos įsčios buvo nusidėjėlių išganymo priemonė, jos šlovinimo klausymasis būtinai turi juos atversti ir taip tapti jų išganymo priemone. „Ar gali būti kitaip, nei kad nusidėjėlių išganymas ateitų iš jos šlovinimo atminimo, nes jos įsčios tapo keliu, kuriuo Išganytojas atėjo išgelbėti nusidėjėlių?“ Ir jei teisinga nuomonė, o aš ją laikau neabejotinai teisinga, kad visas malones teikia Marija ir kad visi, kurie yra išgelbėti, yra išgelbėjami tik šios dieviškosios Motinos dėka, tai būtina išvada, kad visų išganymas priklauso nuo Marijos skelbimo ir visų pasitikėjimo jos užtarimu sužadinimo[*].
Pastebėjau, kad tėvas Paulius Segneri jaunesnysis, kuris buvo labai garsus misionierius, kiekvienoje misijoje sakydavo pamokslą apie pamaldumą Marijai ir visada jį vadindavo savo mylimuoju pamokslu. Ir mūsų misijose, kuriose tai daryti yra nepažeidžiama taisyklė, galime visiškai teisingai paliudyti, kad daugeliu atvejų joks pamokslas nėra naudingesnis ir nesukelia tiek daug susigraudinimo žmonių širdyse kaip pamokslas apie Marijos gailestingumą. Sakau, apie jos Gailestingumą, nes, pasak šventojo Bernardo, „mes giriame jos Mergystę, žavimės jos Nuolankumu, bet kadangi esame vargšai nusidėjėliai, Gailestingumas mus labiau traukia ir yra saldesnio skonio, mes jį meiliau priimame, dažniau jį prisimename ir karščiau jo šaukiamės“. Garbingasis skaitytojau, jei tai, ką rašau apie Švenčiausiąją Mergelę, tau pasirodys priimtina, o aš tikiu, kad taip ir bus, prašau nurodyti mane Marijai, kad ji suteiktų man didelį pasitikėjimą savo globa. Prašykite šios malonės už mane, ir pažadu jums, kad ir kas jūs būtumėte, kad to paties prašysiu ir už jus, kurie man suteiksite šią meilę. O, palaiminti tie, kurie su meile ir pasitikėjimu prisiriša prie šių dviejų išganymo inkarų – Jėzaus ir Marijos. Jie tikrai nebus prarasti. Tad kartu su pamaldžiuoju Alfonsu Rodrigesu sakykime: „Jėzau ir Marija, mano mieliausios Meilės, dėl Jūsų galiu kentėti, dėl Jūsų galiu mirti; duokite, kad visame kame būčiau Jūsų ir niekame nepriklausyčiau sau.“ Mylėkime Jėzų ir Mariją ir tapkime šventaisiais – nieko geresnio negalime nei viltis, nei tikėtis.
* Šventoji Bažnyčia neseniai patvirtino šventę „Švenčiausioji Mergelė Marija, visų malonių Tarpininkė". – REDAKTORIUS.
Šv. Alfonso Liguorio raštų leidėjo pastaba skirta 1945 m. išleistam Šv. Andriejaus mišiole minimai šventei. Kad Švč. Mergelė Marija yra visų malonių Tarpininkė, mokė nemažai šventųjų, tačiau po Vatikano II Susirinkimo marijinė teologija yra silpnai vystoma, todėl minimas Marijos titulas nėra dogmatizuotas dėl klaidingo ekumenizmo, o minima šventė nėra visuotinės Bažnyčios šventė - ji švenčiama tik kai kuriose vietose. Daugiau galima pasiskaityti čia. – Katalikų Tradicijos redakcija
