2 advento savaitė. Ketvirtadienis
I.
Mano sielvartas nuolat yra mano akivaizdoje (Ps 37 (38), 18)
Pagalvokite, kad visos kančios ir negandos, kurias Jėzus patyrė savo gyvenime ir mirtyje, Jį lydėjo nuo pat pirmosios gyvenimo akimirkos: Mano sielvartas nuolat mano akivaizdoje, ir jau nuo pat vaikystės Jis pradėjo jas aukoti kaip atlygį už mūsų nuodėmes – jau tada pradėdamas vykdyti savo, kaip Atpirkėjo, pareigas. Vienam iš savo tarnų Jis apreiškė, kad nuo pat savo gyvenimo pradžios iki pat mirties Jis nuolat kentėjo, ir kentėjo tiek daug už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, kad jei būtų turėjęs tiek gyvenimų, kiek yra žmonių, tiek kartų būtų miręs iš sielvarto, jei Dievas nebūtų išsaugojęs Jo gyvybės, kad Jis galėtų kentėti daugiau.
O, argi ne tokią kankinystę nuolat kentėjo mylinti Jėzaus Širdis, matydama visas žmonių nuodėmes! Jis matė kiekvieną kaltę. Dar būdamas Marijos įsčiose Jėzus turėjo prieš akis kiekvieną konkrečią nuodėmę, ir kiekviena nuodėmė Jį be galo kankino. Šventasis Tomas sako, kad šis sielvartas, kurį Jėzus Kristus jautė žinodamas, kokia skriauda daroma Jo Tėvui ir kokį blogį nuodėmė sukels sieloms, kurias Jis mylėjo, pranoko visų kada nors egzistavusių atgailaujančių nusidėjėlių sielvartą, net tų, kurie mirė iš gryno sielvarto, nes joks nusidėjėlis niekada taip nemylėjo Dievo ir savo sielos, kaip Jėzus mylėjo savo Tėvą ir mūsų sielas.
Štai, mano Jėzau, prie Tavo kojų nedėkingas nusidėjėlis, persekiotojas, kuris per visą Tavo gyvenimą laikė Tave nuolatinėje kančioje. Bet aš Tau pasakysiu kartu su Izaiju: Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės, nes mano nuodėmėms visoms atsukai nugarą (Iz 38, 17). Aš įžeidžiau Tave. Sužeidžiau Tave daugybe nuodėmių, bet Tu neatsisakei paimti ant savo pečių visų mano nusikaltimų. Kiekvieną kartą, kai sutikdavau sunkiai Tave įžeisti, savo noru įmesdavau savo sielą į pragaro ugnį, o Tu savo Kraujo kaina nuolat mane išlaisvindavai ir neleisdavai man visiškai pražūti. Mano mylimas Atpirkėjau, dėkoju Tau.
II.
Todėl tą agoniją, kurią mūsų Atpirkėjas patyrė sode matydamas mūsų nuodėmes, Jis kentė jau nuo pat savo Motinos įsčių: Nuo jaunystės kenčiu ir esu arti mirties (Ps 87 (88), 16). Taip Dovydo lūpomis mūsų Gelbėtojas pranašavo apie save, kad visas Jo gyvenimas bus nuolatinė kančia. Iš to šv. Jonas Auksaburnis daro išvadą, kad mes turėtume kentėti ne dėl ko kito, o tik dėl nuodėmės, ir kadangi Jėzus visą gyvenimą kentėjo dėl mūsų nuodėmių, tai ir mes, jas padarę, turėtume nuolat dėl jų sielvartauti, prisimindami, kad įžeidėme Dievą, kuris mus taip mylėjo. Šv. Margarita Kortonietė niekada nenustojo lieti ašarų dėl savo nuodėmių. Vieną dieną jos išpažinėjas jai pasakė: „Margarita, daugiau jokių ašarų! Užteks - mūsų Viešpats tau jau atleido“. „Ką!“ - atsakė šventoji, - “kaip gali užtekti mano ašarų ir skausmo už nuodėmes, dėl kurių mano Jėzus kentėjo visą gyvenimą!“
O mano Jėzau, norėčiau mirti iš sielvarto, kai pagalvoju, kaip piktnaudžiavau Tavo begaliniu gerumu: atleisk man, mano Meile, ateik ir visiškai užvaldyk mano širdį. Tu sakei, kad neatsisakysi įeiti į Tau atsiveriančio žmogaus buveinę ir pasilikti jo draugijoje: Jei kas atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo (Apr 3, 20). Jei iki šiol Tave nuo savęs atstumdavau, dabar Tave myliu ir trokštu tik Tavo palankumo. Štai durys atviros, įeik į mano širdį, bet įeik, kad daugiau niekada iš jos neišeitum. Aš esu vargšas, bet jei Tu įeisi, padarysi mane turtingą. Visada būsiu turtingas, kol turėsiu Tave, Aukščiausiąjį Gėrį. Dangaus Karaliene, skausmingoji šio kenčiančio Sūnaus Motina, aš taip pat buvau Tavo liūdesio priežastis, nes Tu didele dalimi dalyvavai Jėzaus kančiose. Mano Motina, Tu taip pat atleisk man ir išrūpink man malonę būti Tau ištikimam, dabar, kai tikiuosi, kad mano Jėzus sugrįžo į mano sielą.
