1-oji advento savaitė, pirmadienis. Rytinis apmąstymas.
Prieš ateinant mūsų Atpirkėjui, visa nelaiminga žmonijos giminė šioje žemėje kankinosi varguose: visi buvo rūstybės vaikai, ir nebuvo nė vieno, kuris galėtų nuraminti Dievą, teisingai besipiktinantį jų nuodėmėmis. O Gailestingumo Dieve, kad Tavo dieviškoji Išmintis negalėtų mums priekaištauti dėl mūsų nusikaltimų Tau, Tu pasislėpei po kūdikio pavidalu! Tu paslėpei savo Teisingumą po giliausiu nusižeminimu, kad jis negalėtų mūsų pasmerkti!
I apmąstymas
Pagalvokite, kaip nuodėmė paniekina Dievą. Laužydamas įstatymą tu paniekini Dievą (Rom 2, 23), sako šventasis Paulius. Kai nusidėjėlis svarsto, ar duoti sutikimą nuodėmei, ar jo atsisakyti, jis ima į rankas svarstykles ir sprendžia, kas vertingiau - Dievo palankumas ar kokia nors aistra, koks nors žemiškas interesas ar malonumas. Ką jis daro, kai pasiduoda pagundai? Jis nusprendžia, kad koks nors apgailėtinas pasitenkinimas yra geidžiamesnis už Dievo palankumą. Taip jis paniekina Dievą, savo sutikimu pareikšdamas, kad apgailėtinas malonumas yra geriau už Dievo draugystę. O Dieve, aš tiek kartų Tave paniekinau, laikydamas Tave menkesniu už savo apgailėtinas aistras!
Dėl to Visagalis skundžiasi per pranašą Ezechielį, sakydamas: „Išniekinote mane mano tautoje dėl miežių saujos ir duonos trupinių. (Ez 13, 19). Jei nusidėjėlis iškeistų Dievą į brangakmenių lobį ar karalystę, jis iš tiesų padarytų didelį blogį, nes Dievas yra be galo vertingas už visus žemės lobius ir karalystes. Tačiau į ką Jį iškeičia daugelis? Į rūką, į truputį purvo, į užnuodytą malonumą, kurio vos paragavus, jis išnyksta. O Dieve, kaip man galėjo užtekti širdies dėl tokių niekingų dalykų taip dažnai niekinti Tave, kuris parodei man tiek daug meilės! Bet štai, mano Atpirkėjau, kaip aš dabar Tave myliu labiau už viską; ir dėl to, kad Tave myliu, man labiau gaila, kad praradau Tave, savo Dievą, negu jei būčiau praradęs visas kitas savo gėrybes ir net gyvybę. Pasigailėk manęs ir atleisk man, daugiau niekada nepatirsiu Tavo nemalonės. Suteik, kad verčiau mirčiau, nei daugiau Tave įžeisčiau.
II apmąstymas
Viešpatie, kas gi gali tau prilygti? (Ps 34 (35), 10).
Kokios gėrybės, Dieve, gali būti palyginamos su Tavimi, begalinis Gerume? Ir kaip galėjau nusigręžti nuo Tavęs ir atsiduoti tiems niekingiems dalykams, kuriuos man siūlė nuodėmė? Tu pati mane atmetei, – tai VIEŠPATIES žodis, –tu pati man atgręžei nugarą. (Jer 14, 6). Dievas skundžiasi ir sako: Nedėkinga siela, tu mane apleidai! Niekada nebūčiau tavęs palikęs, jei pirma nebūtum man atsukusi nugaros! Tu atsitraukei atgal. O Dieve, koks siaubas pripildys nusidėjėlio sielą šiais žodžiais, kai jis stovės teisiamas prieš dieviškąjį tribunolą! O Jėzau, Tavo brangus Kraujas yra mano viltis. Tu pažadėjai išklausyti tą, kuris meldžiasi į Tave. Prašau Tave ne šio pasaulio gėrybių; prašau Tave atleidimo už nuodėmes, kurias Tau padariau ir dėl kurių gailiuosi labiau už visas kitas blogybes. Prašau Tavęs ištvermės Tavo malonėje iki mano gyvenimo pabaigos. Prašau Tave dovanoti savo šventą meilę; mano siela įsimylėjusi Tavo gerumą: išklausyk mane, Viešpatie. Tik duok, kad mylėčiau Tave ir čia, ir vėliau, o dėl viso kito daryk su manimi, kas Tau patinka. Mano Viešpatie ir mano vienintelis Gėri, neleisk man daugiau būti nuo Tavęs atskirtam! Marija, Dievo Motina, išklausyk mane ir išrūpink man, kad visada priklausyčiau Dievui ir kad Dievas būtų mano paveldas per amžius.
