Nors šis šv. Pranciškaus Salezo pamokslas sakytas advento metu, jis savo tematika tinka ir Epifanijos (Viešpaties Apsireiškimo) šventei, kurią švenčiame sausio 6 dieną.
Pamokslas 1620 m. gruodžio 6 d., antrajam advento sekmadieniui, apie tai, kodėl šventasis Jonas pasiuntė savo mokinius paklausti Jėzaus, ar Jis yra Mesijas, nors pats jau žinojo, kad taip. Trys priežastys, kodėl Dievas užduoda klausimus, Jono troškimas padaryti Jėzų žinomą visam pasauliui, nukreipti mokinius tiesiai pas Jėzų ir atriboti juos nuo savęs, kaip šv. Jonas prisitaikė prie savo mokinių silpnumo, kaip šv. Paulius savo mokymą pritaikė klausytojams, kaip mūsų Viešpats nurodė į save minėdamas savo darbus, šių darbų dvasinė reikšmė: aklieji praregi, raišieji pradeda vaikščioti, raupsuotieji išgydomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, o vargšams skelbiama Evangelija. Kryžiaus „papiktinimas“ ir jo būtinybė išganymui. Jono Krikštytojo pagyrimas ir priežastys, dėl kurių mūsų Viešpats jo neišsakė Jono mokinių akivaizdoje, šv. Jono nepajudinamas dvasinis pastovumas ir mūsų nepastovumas, didelis šv. Ambraziejaus klusnumas ir kartu nepajudinamas tvirtumas.
„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3)
Šiandienos Evangeliją (Mt 11, 2–10) sudaro trys dalys, apie kurias dabar kalbėsime. Pirmojoje pasakojama apie tai, kaip šv. Jonas, būdamas įkalintas už tiesą, pasiuntė du savo mokinius (Lk 7, 19) pas mūsų Viešpatį sužinoti, ar Jis yra pažadėtasis Mesijas, ar jie turi ieškoti kito. Antrasis susijęs su Išganytojo atsakymu jiems. O trečiasis susijęs su tuo, kas pasakyta apie šv. Joną po mokinių išvykimo.
Tikrai nuostabu, kad mūsų senovės Tėvai, nors ir tokie išmintingi ir įžvalgūs, aiškindami ir plėtodami net pačias neaiškiausias Šventojo Rašto vietas, vis dėlto susimąstė, kaip suprasti pirmąją šios dienos Evangelijos dalį: kad šv. Jonas, kuris pažinojo mūsų Viešpatį, vis dėlto pasiuntė savo mokinius sužinoti, ar Jis yra tas didysis pranašas, tas pažadėtasis Mesijas, ar jie turi ieškoti kito. Juk, svarsto jie, jei šv. Jonas tikrai žinojo, kad Jis tikrai yra Mesijas, kodėl jis siunčia mokinius to paklausti?
Nėra abejonės, kad jis žinojo, jog Tas, pas kurį siuntė savo pasiuntinius, tikrai buvo Mesijas. Juk jis pažino Jį dar motinos įsčiose, ir nėra šventojo, kuris būtų geriau pažinęs Įsikūnijimo paslaptį nei šlovingasis šv. Jonas. Jis buvo Dievo Motinos mokinys. Jį pašventino brangusis mūsų sielų Išganytojas, kai Mergelė Marija nuėjo aplankyti savo pusseserės Elžbietos. Jis tikrai pažinojo Jį nuo tos akimirkos ir, šoktelėjęs iš džiaugsmo savo motinos įsčiose (Lk 1, 41. 42), Jį pagarbino ir pasišventė Jo tarnystei. Jis buvo Jo pirmtakas ir skelbė Jo atėjimą į pasaulį. Būtent jis Jį pakrikštijo, matė Šventąją Dvasią, nusileidusią ant Jo kaip balandis, ir girdėjo Tėvo balsą, sakantį: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“. Jonas nurodė Jį šiais žodžiais: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Mt 3, 13–17; Jn 1, 29–36).
Taigi jis iš tiesų pažinojo Mūsų Viešpatį ir niekada nė kiek nesvyravo dėl to, kas Jis yra, kaip ir dėl savo tikėjimo bei tikrumo Jo atėjimu. Tad kodėl, klausia mūsų senovės Tėvai, Jonas, būdamas kalėjime ir girdėdamas apie didžiuosius mūsų dieviškojo Mokytojo padarytus įstabius darbus ir stebuklus, siunčia savo mokinius sužinoti, kas Jis yra ir ar tai Jis turi ateiti, ar jie turi laukti kito? Be abejo, visi jie nuostabiai išnarplioja šį sunkumą. Ir jei norėčiau jums papasakoti daugybę ir įvairių jų nuomonių šia tema, tai užimtų per daug laiko ir atimtų iš mūsų tai, ką norime panaudoti savo pamokymams. Stabtelėsiu tik tiek, kad pateikčiau, ką apie tai sako du didžiausi mūsų mokytojai – šventasis Hilarijus ir šventasis Auksaburnis. Man atrodo, kad jie pataikė tiesiai į dešimtuką ir tiesiai į pačią esmę.
Šie šventieji Tėvai sako, kad klausimus užduodame ne visada norėdami ko nors išmokti ar dėl to, kad nežinotume, ko klausiame. Yra daugybė kitų tikslų ir priežasčių, dėl kurių užduodame klausimus. Priešingu atveju Dieviškoji Didenybė niekada neužduotų jokio klausimo, nes Jis viską žino ir negali nieko nežinoti. Jis skverbiasi į pačias giliausias širdies gelmes ir nėra nieko, kad ir kas būtų slapta ar paslėpta, kas šiai Dieviškajai Išminčiai nebūtų kuo aiškiausia ir akivaizdžiausia (Sir 42, 18–20; Žyd 4, 13). Štai ką sako karališkasis pranašas Dovydas, tas didis ir dieviškas poetas, savo psalmėje: Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti, žinai visus mano kelius (Ps 139, 1–9). Jis tarsi sako: „Nors esu gudrus kaip lapė, tačiau Tu įveiki visą mano gudrumą. Nors buvau tarsi elnias, kuris bėga ir šokinėja per nepraeinamus krūmynus, apsuptas erškėčių ir brūzgynų, bet Tu esi dieviškasis medžiotojas, kuris matė visus mano kelius ir pėdsakus; Tu iš tolo matei, kur aš buvau, nes Tavo akys viską mato ir perpranta. Ką man daryti, kad pasislėpčiau nuo Tavęs? Jei į dangų užžengčiau, Tu būtum ten. Tu esi ten – ir ten Tave rasčiau daug labiau esantį nei aš pats sau esu. Jei, kaip prasidedanti diena ir graži aušra, skrisiu virš vandenų, Tu būsi ten greičiau nei aš. Aš negaliu pabėgti nuo Tavo veido; ką man tada daryti. O Viešpatie?“
Iš to aišku, kad Dievas žino viską, ir vis dėlto Jis uždavė žmonėms daugybę klausimų; Jo dieviškoji Apvaizda šiuos klausimus uždavė dėl trijų skirtingų priežasčių. Pirma, kad priverstų juos išpažinti savo nuodėmes. Jis tai padarė, kai Adomas nusižengė Jo įsakymui. Jis pašaukė jį, sakydamas jam: „Adomai. Kur tu esi?“ ir paklausė mūsų pirmosios motinos, Ievos, ką ji padarė (Pr 3, 9. 13). Tikrai ne todėl, kad Jis nežinojo, kur yra Adomas ar kokį nepaklusnumo aktą jis padarė. Viešpats klausinėjo jį, kad priverstų pripažinti savo kaltę ir galėtų jam atleisti. O tas nelaimingas vyras, užuot prisipažinęs, visą kaltę suvertė savo žmonai (Pr 3, 12). Kadangi jis neišpažino savo nuodėmės, jis su visais savo palikuonimis buvo Dievo nubaustas. Kai kurie Tėvai mano, kad jei, Dievui pašaukus, jis būtų išpažinęs savo nuodėmę, jei būtų mušęsis į krūtinę ir karštai ištaręs peccavi, „nusidėjau“ [1] (2 Kar 12, 13), Viešpats būtų jam atleidęs ir nebūtų jo baudęs rykšte, kuria nubaudė jį su visais jo palikuonimis. Bet kadangi Jis to nepadarė, mes liekame sutepti savo pirmųjų tėvų nuodėme ir dėl to mums tenka bausmė, kurią jis pats užsitraukė.
Antroji priežastis, dėl kurios Dieviškoji Didenybė užduoda žmonėms klausimus, yra ta, kad apšviestų arba pamokytų juos to, kas susiję su tikėjimo paslaptimis, kaip Jis padarė dviejų mokinių kelyje į Emausą atveju (Lk 24, 15. 17. 25–27). Pasirodydamas jiems keliauninko pavidalu, Jis paklausė, apie ką jie kalba, klausinėjo ir apšvietė juos dėl abejonių, kurias jie išgyveno dėl Jo Prisikėlimo. Taigi Jis klausė jų apie jų pokalbį ne todėl, kad nežinojo, apie ką jie kalba, bet veikiau tam, kad, išpažindami savo nežinojimą ir abejones, jie būtų pamokyti ir apšviesti.
Trečioji priežastis, dėl kurios galima užduoti klausimus, yra ta, kad būtų sužadinta meilė. Pavyzdžiui, Magdalietė po mūsų Viešpaties mirties ir kančios nuėjo patepti ir balzamuoti Jo šventojo kūno. (Mk 16, 1). Radusi atidarytą kapą, ji karštai verkė. Ten ji pamatė du angelus. Jie jos paklausė: „Moterie, kodėl verki?“ „Ak, – atsakė ji, – jie paėmė mano Viešpatį ir aš nežinau, kur Jį padėjo.“ Tada, paėjusi šiek tiek toliau, ji pamatė mūsų Viešpatį, apsirengusį sodininku. Jis jos paklausė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ (Jn 20, 11–15).
Žinoma, nenuostabu, kad angelai nustebo pamatę Magdaleną verkiančią, juo labiau, kad jie klausė jos, kodėl, nes jie nežino, ką reiškia verkti. (Nors paslaptingai sakoma, kad angelai verkia, Šventajame Rašte šis posakis (Iz 33, 7) vartojamas tik simbolizuojant jų išgąstį dėl kokio nors grėsmingo dalyko. Tačiau iš tiesų jie neverkia.) Žinodamas, kad žmogiška prigimtis linkusi verkti, mūsų brangus Išganytojas klausia šios moters, kodėl ji verkia. Ir kodėl, Viešpatie, Tu jos klausi? Argi Tu nežinai jos liūdesio priežasties ir ko ji ieško? Be abejo, Jis visa tai puikiai žinojo. Jis klausė jos ne tam, kad sužinotų, nes Jam viskas aiškiausia ir akivaizdžiausia (Žyd 4, 13). Tačiau šis brangus mūsų sielų Gelbėtojas uždavė tokius ir panašius klausimus, norėdamas sužadinti išganingas maldas ir meilės bei susivienijimo aktus.
Todėl mes ne visada užduodame klausimus tik dėl nežinojimo, norėdami ką nors sužinoti ar išsiaiškinti, bet ir dėl kitų priežasčių. Taigi šlovingasis šventasis Jonas nesiuntė savo mokinių pas mūsų Viešpatį išsiaiškinti, ar Jis yra Mesijas, nes dėl šito neabejojo. Šiuos mokinius pas Jėzų jis siuntė dėl trijų priežasčių.
Pirma, kad Jis būtų žinomas visam pasauliui. Jonas jau buvo kurį laiką savo mokiniams skelbęs apie Jo atėjimą, Jo stebuklus ir didybę. Dabar Jis norėjo, kad jie pamatytų Tą, apie kurį jiems buvo paskelbęs. Žinoma, padaryti, kad apie Dievą būtų žinoma, turėtų būti pagrindinis visų mokytojų ir pamokslininkų tikslas. Mokytojai ir tie, kurie valdo ir rūpinasi sielomis, neturėtų nei siekti, nei gauti nieko kito, kaip tik tai, kad Tas, kurį jie skelbia ir kurio vardu moko, būtų visiems pažįstamas. Toks buvo šio šlovingojo šventojo noras.
Vienintelis ženklas, pagal kurį galima rasti ir pažinti Dievą, yra pats Dievas. Gimus mūsų Išganytojui, angelai ieškojo piemenų ir pranešė jiems apie Jo atėjimą, giedodami nuostabiai malonią melodiją, šiuos šventus ir dažnai kartojamus žodžius: Gloria in excelsis Deo. O norėdami patvirtinti jiems paskelbtą stebuklą, jie sakė: „Eikite ir pamatysite Jį, tada patikėsite ir laikysite tikru tai, ką jums skelbiame“ (Lk 2, 10–14). Juk nėra nei priemonės, nei tikro ženklo Dievui surasti, išskyrus patį Dievą [2]. Štai kodėl mūsų šlovingasis šventasis, ilgai skelbęs savo mokiniams apie mūsų Viešpaties atėjimą, dabar siunčia juos pas Jį ne tik tam, kad jie Jį pažintų, bet dar labiau tam, kad Jį praneštų kitiems.
Antroji priežastis, dėl kurios jis juos siuntė, buvo ši: jis norėjo pritraukti mokinius ne prie savęs, bet tik prie savo Mokytojo, į kurio mokyklą dabar juos siunčia, kad jie būtų Jo asmeniškai pamokyti. Nes ką gi kitą Jis norėjo pasakyti šiuo siuntimu, jei ne tai: „Nors aš jus mokau ir pamokslauju, bet tik tam, kad patraukčiau jus ne prie savęs, o prie Jėzaus Kristaus, kurio balsas aš esu (Jn 1, 23). Štai kodėl siunčiu jus pas Jį. Iš Jo sužinokite, ar Jis yra pažadėtasis Mesijas, ar turite ieškoti kito.“ Tuo Jonas norėjo pasakyti: „Nesitenkinu jus patikinti, kad tai Jis, kurio laukiame. Siunčiu jus, kad Jis asmeniškai jus apie tai pamokytų.“ Be abejo, visi mokytojai ir pamokslininkai, naujokų vadovai ir tie, kurie rūpinasi sielomis, yra padarę kažką vertingo tik tiek, kiek pasiuntė savo mokinius ir jų globojamus asmenis į mūsų Viešpaties mokyklą, kad šie pasinertų į Jo žinių jūrą. Jiems pavyko tik tiek, kiek jie ragino ir įtikinėjo kitus ieškoti mūsų brangaus Išganytojo, kad Jis juos asmeniškai pamokytų. Būtent tai turėjo omenyje didysis apaštalas, rašydamas korintiečiams: „Aš jus užtikrinu, kad mokiau jus ne tam, kad pritraukčiau jus prie savęs, bet tik tam, kad patraukčiau jus prie mano Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (1 Kor 4, 9–16; plg. Gal 4, 19).
Jei mokytojai ir tie, kurie dvasiškai rūpinasi kitais, gražiais žodžiais stengiasi patraukti prie savęs mokinius, kuriuos moko, ir sielas, kuriomis rūpinasi, jie panašūs į pagonis, eretikus ir kitus, kurie kalba ir blaškosi, o sakykloje labai stengiasi sakyti gražias, subtilias ir dailiai parengtas kalbas, kurių vienintelis tikslas – ne patraukti sielas prie Jėzaus Kristaus, bet tik prie savęs! Jie traukia kitus prie savęs savo žodžiais ir įspūdinga kalba. Tikro turinio čia nėra, tik plepalai ir šūkavimai, tačiau taip jie sužavi daug silpnų dvasių. Tikri Dievo tarnai, priešingai, skelbia ir moko tuos, kuriuos veda, tik tam, kad atvestų juos pas Dievą, tiek savo žodžiais, tiek darbais. Būtent taip šiandien elgiasi šventasis Jonas, ir į tai visi vyresnieji turėtų atidžiai atkreipti dėmesį. Juk jie niekada nepasieks sėkmės kitaip, kaip tik nukreipdami ir siųsdami savo mokinius pas mūsų Viešpatį, kad jie iš Jo mokytųsi, kas Jis yra, ir mokytųsi pas Jį, kad žinotų ir darytų tai, kas būtina Jo meilei ir tarnystei.
Trečioji priežastis, dėl kurios šventasis Jonas siuntė savo mokinius pas mūsų Viešpatį, buvo ta, kad atskirtų juos nuo savęs. Jis baiminosi, kad jie nepatektų į didelę klaidą ir nevertintų jo labiau nei Išganytojo. Jie jau buvo taip skundęsi šv. Jonui: „Mokytojau, tu ir mes, tavo mokiniai, kartu su fariziejais pasninkaujame. Esame prastai apsirengę ir darome didelę atgailą. O šis žmogus, šis didis pranašas, kuris tarp mūsų daro tiek daug stebuklų, to nedaro“ (Mt 9, 14; Mk 2, 18). Tai išgirdęs ir matydamas, kad meilė ir pagarba, kurią mokiniai jam jautė, pradeda jiems kelti paniekos Jėzui Kristui jausmą, šventasis Jonas pasiuntė juos pas šią Dieviškąją Didenybę, kad šis juos pamokytų ir praneštų tiesą.
Taigi ne todėl, kad šventasis Jonas bent kiek abejojo, jog mūsų Viešpats yra Mesijas, jis siuntė savo mokinius Jo klausti. Jis siuntė juos jų pačių labui ir naudai bei tam, kad apie Jį sužinotų visas pasaulis; ne tam, kad patrauktų, bet kad atitrauktų juos nuo savęs; tam, kad jie pamatytų Jėzaus Kristaus daromus stebuklus ir galėtų ateiti pas Jį būdami Jo verti. Jis elgiasi su jais taip, kaip dera jų, dar tebesančių vaikais, būklei. Jis užtikrintai tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29). Ir neabejotinai galėjo savo žodžiais padėti jiems suprasti šią tiesą, tačiau pasirinko nukreipti juos pas mūsų Viešpatį, kad šis juos pamokytų. Jis galėjo pasiųsti juos pas Jį, kad Jį garbintų ir išpažintų, tačiau, prisitaikydamas prie jų silpnumo ir negalios, pasiuntė juos tik paklausti, kas Jis yra ir ar Jis yra „Tas, kuris turi ateiti“, ar jie turėtų laukti kito. Žinoma, tie, kurie vadovauja sieloms, turi tapti viskuo visiems žmonėms, kaip sako apaštalas, kad visus išgelbėtų (2 Kor 9, 19–22). Tegul jie būna švelnūs su vienais ir griežti su kitais, vaikai su vaikais, stiprūs su stipriaisiais, silpni su silpnaisiais; trumpai tariant, jiems reikia didelio apdairumo, kad galėtų prisitaikyti prie kiekvieno poreikių.
Pats šventasis Paulius tai nuostabiai praktikavo, nes jis pats pasidarė kaip vaikas su vaikais, todėl dažnai kreipdavosi į krikščionis „mano vaikeliai“. (Gal 4, 19). Rašydamas tesalonikiečiams, jis sakė: „Mano vaikeliai: aš tapau kaip mažutėlis tarp jūsų, kad galėčiau jus visus išgelbėti. Ėjau mažais žingsneliais, o ne didžio apaštalo žingsniais. Juk jūs, būdami maži vaikai, vargu ar būtumėte galėję jais sekti. Aš prisitaikiau prie jūsų silpnumo ir ėjau su jumis lėtai kaip mažas vaikas. Be to, buvau tarp jūsų kaip maitinanti motina (1 Tes 2, 7–8); daviau jums gerti pieno ir maitinau jus maistu, tinkamu jūsų mažumui“ (1 Kor 3, 1–2).
Šventasis Jonas Auksaburnis, Konstantinopolio vyskupas, nuostabus visuose savo raštuose, bet ypač šio apaštalo tema, pamokslo apie Laišką žydams pradžioje sakė (nežinau, ar tiksliai prisimenu): „Štai nuostabus dalykas: kai šis didis apaštalas buvo tarp savo korintiečių, jis buvo tarsi maitinanti motina tarp savo vaikų. Jis maitino juos paprastu maistu, kuris buvo saldus ir tinkamas mažiems vaikams. Priešingai, kai jis rašė hebrajams, tai darė su tokia gilia doktrina ir tokiu pakiliu stiliumi, kad tam nėra lygių.“
Jei norite suprasti, kaip šventasis Paulius jautėsi tarp korintiečių[3], pažvelkite į motiną, kurią supa penki ar šeši vaikai. Atkreipkite dėmesį į šios moters sumanumą, kaip ji moka kiekvienam duoti tai, kas dera, ir su kiekvienu elgtis pagal jo supratimą. Tam, kuriam tik vieneri, dveji ar treji metai, ji duoda pieno; ji kalba su juo kūdikių kalba ir žaidžia su juo. Ji nesitiki, kad jis sakys tėve ir motina, o tik tėte ir mama. Būdamas toks mažas, jis dar negali ištarti žodžių tėvas ir motina. Tuos, kuriems yra ketveri ar penkeri metai, ji moko geriau kalbėti ir valgyti kietesnį maistą. Šiek tiek vyresnius ji moko mandagumo ir kuklumo.
„Taigi, – rašo šis šventasis Tėvas, – kai didysis apaštalas pasakė: „Aš esu tarp jūsų kaip maitinanti motina“, ką jis norėjo pasakyti, jei ne tai, kad su savo mokiniais elgiasi taip, kaip maitinanti motina elgiasi su savo vaikais?“ Be abejo, tiems, kurie veda sielas, reikia didelio uolumo, kad išmoktų visko, ko reikia, kad galėtų jas vesti pagal jų gebėjimus ir polinkius. Jie turi pasitelkti didelį įžvalgumą, kad duotų jiems Dievo žodžio maistą tinkamu laiku, kad jis būtų gerai priimtas, ir vėlgi didelį įžvalgumą, kad kiekvienam duotų tai, ko jam reikia, ir jam tinkamiausiu būdu. Tegul niekas nesako: „Tu su manimi nekalbi dėl mano tobulėjimo taip, kaip su šiuo žmogumi.“ Aš atsakau: „Nemanau, kad turi pakankamai dantų, kad įkastum praktiką, kuri rekomenduojama kitiems[4] – tu nesugebėtum jos sukramtyti.“ Jei atsakysite „Manau, kad turiu pakankamai dantų“, tai aš atkirsiu: „Tikrai turite jų dar mažiau, nei manote, nes tikite, kad turite daugiau! Ak, tuomet leiskitės, kad jums vadovautų kiti.“ Ir tai yra mano pirmasis teiginys.
Antroji mūsų Evangelijos dalis – tai mūsų Viešpaties atsakymas Jono mokiniams. Apmąstydami šį atsakymą, kai kurie mokytojai buvo apstulbę. Papasakokite Jonui, ką girdėjote ir matėte: aklieji mato, raišieji vaikšto, raupsuotieji išgydomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, o vargšams skelbiama Evangelija. (Tai, kad vargšams skelbiama Evangelija, čia laikoma stebuklu.) Šie mokytojai pažymi, kad Išganytojas nepadarė daug stebuklų Jono mokinių akivaizdoje, tačiau apaštalai jiems papasakojo apie tuos, kuriuos Jis padarė. Neabejotina, kad apaštalai su malonumu pasakojo šiems dviems mokiniams apie nuostabius savo gerojo Mokytojo darbus. Tačiau mūsų Viešpats taip pat padarė daug stebuklų jų akivaizdoje, todėl Jis jiems ir atsakė: perduokite Jonui, ką girdėjote ir matėte.
Kai kurie mūsų ankstyvieji Tėvai, būtent šventasis Hilarijus ir šventasis Auksaburnis, apsistoja ties šiuo atsakymu, kurį Mūsų Viešpats davė tiems, kurie klausė Jo, kas Jis yra. „Jūs manęs klausiate, ar aš esu tas didysis pranašas, pažadėtasis Mesijas, tas, kuris griausmingai prabyla danguje (plg. 2 Kar 22, 14) ir kuris ateis sutriuškinti priešo galvos. (Pr 3, 15). Aš jums atsakau: „Papasakokite, ką matėte ir girdėjote.“ O, nuostabus mūsų brangaus Išganytojo nuolankumas, kuris ateina sugėdinti mūsų išdidumo ir sunaikinti mūsų klaidingo pranašumo jausmo! Jie klausia Jo: „Kas Tu esi?“, o Jis atsako: „Papasakokite, ką matėte ir girdėjote.“ Taip Jis atsako norėdamas mus pamokyti, kad būtent mūsų darbai, o ne žodžiai liudija, kas mes esame, mes, tokie kupini išdidumo.
Jei šiandien kas nors paklaustų kokio pono: „Kas tu esi?“, jis tokį klausimą laikytų iššūkiu savo garbei ir, be abejonės, vietoje perpjautų klausiančiajam gerklę! „Kas tu esi?“ „Ar turiu jums parodyti savo kilmę ir protėvius? Ar turiu jums pateikti savo kilmę? Ar turiu įrodyti, kad mano protėviai yra kilę iš Abraomo, Izaoko ir Jokūbo?“ (Tokios kvailystės yra visiška nesąmonė!) Be abejo, visai nebūtina rodyti visų šių niekučių, kad įrodytumėte, jog esate kilmingas ponas. Tačiau kai užduodamas klausimas: „Kas tu esi?“, turite atsakyti: „Papasakokite, ką matote: švelnus, širdingas, geranoriškas, našlių globėjas, našlaičių ir nepilnamečių tėvas, labdaringas ir geranoriškas savo pavaldiniams. Jei matėte ir girdėjote tokius dalykus, tvirtai pasakykite, kad matėte tikrą poną.“ Jei kreipiatės į vyskupą: „Kas tu esi?“, jis turėtų sugebėti duoti tokį liudijimą apie save: „Papasakokite, kad matote vyrą, kuris gerai ir pamaldžiai vykdo savo pareigas.“ Tada galite būti tikri, kad jis tikrai yra vyskupas. Jei vienuolės klausiama: „Kas tu esi?“ ir jei matai, kad ji tiksliai ir punktualiai laikosi savo taisyklių, gali atsakyti, kad ji tikrai yra vienuolė. Trumpai tariant, mus apibūdina būtent mūsų darbai – geri ar blogi, ir būtent pagal juos turėtume būti atpažįstami.
Paklausti „Kas tu esi?“, nesitenkinkite atsakymu kaip maži vaikai katekizmo pamokoje – „Esu krikščionis.“ Verčiau gyvenkite taip, kad jumyse aiškiai atpažintų Dievą visa širdimi mylintį žmogų, kuris laikosi įsakymų, naudojasi sakramentais ir daro viską, kas verta tikro krikščionio. Nenoriu pasakyti, kad paklausti, kas esame, neturėtume sakyti, jog esame krikščionys. Tikrai ne! Tai pats gražiausias titulas, kokį tik galime sau suteikti. Visada buvau ypač pamaldus tai didžiai šv. Blandinai, kuri buvo nukankinta Lione ir kurios gyvenimą parašė Euzebijus. Tarp visų nepakeliamų kankinystės kančių ji nuolat švelniai kartojo: „Aš esu krikščionė“, naudodama šį žodį kaip šventą balzamą, gydantį visas jos žaizdas. Noriu pasakyti tik tiek, kad neužtenka vadintis krikščioniu, jei neatliekame krikščionio darbų. Juk kas mes esame? Truputis dulkių ir pelenų (Pr 3, 19; 18, 271).
Tad atvirai pripažinkime, kad esame niekas, kad nieko negalime padaryti, kad nieko neišmanome. Kokia nesąmonė, kad būdami tokie, kokie esame, vis dėlto norime pasirodyti ir vaikščioti pasistiebę, kad visi mus pamatytų! Bet ką jie iš tikrųjų pamatys mus matydami? Šiek tiek dulkių ir kūną, kurį netrukus sugadins mirtis!
„Pasakykite Jonui, kad aklieji mato.“ Dieve, koks aklumas – didesnis už mūsų. Nors esame pilni pažeminimo ir vargo, vis dėlto norime, kad mus kažkas vertintų! Kas gali mus taip apakinti, jei ne savimeilė, kuri ne tik pati yra akla, bet ir apakina tą, kuriame gyvena? Tie, kurie tapo Kupidoną, visada uždengia jo akis, kad parodytų, jog meilė yra akla. Tai dar labiau reikėtų suprasti apie savimeilę, kuri yra akla savo menkystei ir nykumui, iš kurio ji kyla ir iš kurio ji susiformavo. Be abejo, didelė malonė ir vidinio atsivertimo ženklas, kai Dievas duoda mums savo šviesą, kad pažintume savo vargą. Tas, kuris tikrai pažįsta save, nesipiktina, kai yra laikomas tokiu, koks yra. Nes jis gavo tą šviesą, kuri išlaisvina jį iš aklumo.
„Pasakykite Jonui, kad raišieji vaikšto.“ Vargu ar svarbu, ar ligoniai, apie kuriuos čia kalba mūsų Viešpats, buvo raiši viena koja, ar abiem. Tačiau dauguma gyvenančiųjų šiame pasaulyje yra raiši abiem kojomis. Mes visi turime dvi prigimtis, kurios yra tarsi dvi mūsų kojos. Šios dvi prigimtys yra irzlioji ir geidžiančioji. Kai jos nėra gerai reguliuojamos ir sutramdomos, žmogus tampa luošas. Geidulingoji prigimtis trokšta turto, garbės, orumo, pirmumo, malonumų ir skanėstų, todėl žmogus tampa godus ir šykštus, todėl tampa raišas viena koja.
Yra ir tokių, kurie, nors ir nėra godūs, turi tokią stiprią irzliąją prigimtį, kad, kai ji teisingai nepaklūsta protui, verčia juos nerimauti ir nepagrįstai piktintis menkiausiais jiems daromais dalykais. Jie tampa atsargūs ir nuolat ieško būdų, kaip atkeršyti už bet kokį menką žodį ar skriaudą. Ši prigimtis yra labai stipri, nesvarbu, į kurią pusę – gerą ar blogą – ji atsigręžtų, bet kai ji atsigręžia į blogio pusę, ją išties sunku ištaisyti. Labai daug žmonių turi abi pažeistas prigimtis, ir jie šlubuoja abejomis kojomis; kiti šlubuoja tik viena. Mūsų Viešpats atėjo išgydyti raišųjų; Jis atėjo, kad Jo akivaizdoje, laikydamiesi jo įsakymų jie vaikščiotų tiesiai (plg. Lk 1, 6). Todėl Jis priduria: Pasakykite Jonui, kad raišieji vaikšto.
„Pasakykite Jonui, kad raupsuotieji išgydomi.“ Pasaulyje yra labai daug dvasinių raupsuotųjų. Ši blogybė – tai tam tikras vangumas ir drungnumas tarnaujant Dievui. Taip sergantys asmenys neturi nei karštinės, nei gyvybei pavojingos ligos, tačiau jų kūnai taip užkrėsti šia raupsų liga, kad yra visiškai nusilpę ir sulysę. Tuo noriu pasakyti, kad jie neturi didesnių trūkumų ir nedaro sunkių nusižengimų, tačiau jie padaro ir praleidžia tiek daug mažų nusižengimų, kad jų širdis lieka visai silpna ir vangi. O pavojingiausia, kad esant tokios būsenos, jų negalima paliesti ar pajudinti, kad tik neįskaudintum jų širdies. Užsikrėtusieji šiais raupsais labai panašūs į mažus driežiukus, bjaurius ir niekingus gyvūnus, pačius silpniausius ir paprasčiausius iš visų. Tačiau, nepaisant savo silpnumo ir negalios, jie tuojau pat griebiasi mums įkąsti, jei tik juos nors truputį paliečiame. Dvasiniai raupsuotieji elgiasi taip pat. Nors juos dengia begalė smulkiausių netobulumų, jie tokie pasipūtę, kad nenori, jog juos pamatytume ar kaip nors paliestume. O jei juos nors truputį sudrausminate, jie tuojau pat puolasi jums įkąsti.
„Pasakykite Jonui, kad kurtieji girdi.“ Egzistuoja dvasinis kurtumas, kuris yra labai pavojingas. Tai tam tikras tuščias pasitenkinimas savimi ir tuo, ką darome, todėl mums atrodo, kad mums nebereikia augti ar tobulėti. Mums nebesinori klausytis skelbiamo Dievo žodžio, skaityti pamaldžių knygų, būti baramiems ar taisomiems; mes mėgaujamės smulkmenomis, taip keldami sau didelį pavojų. Jei yra labai geras ženklas, kai žmogus noriai klausosi dieviškojo žodžio, tai argi ne blogas ženklas, kai jis juo bjaurisi ir nebemano, kad jam jo reikia?
„Pasakykite Jonui, kad mirusieji prikeliami.“ Iš tikrųjų būtent šis šventas žodis atgaivina mirusiuosius. Būtent klausydamiesi pamokslo gauname gerų įkvėpimų ir pereiname iš nuodėmės į malonę. Taip pat ir gerai skaitant širdis atgyja ir vis įgauna naujų jėgų bei gyvybingumo.
„Pasakykite Jonui, kad vargšams skelbiama Evangelija.“ Kai kurie sako: vargšai skelbia Evangeliją.
Kad ir kaip aiškintume, tai beveik vienas ir tas pats dalykas; vis dėlto man labiau patinka laikytis mūsų Evangelijos teksto ir kartu su mūsų Viešpačiu sakyti: vargšams skelbiama Evangelija. Žinoma, šventojo Jono mokiniai rado mūsų Viešpatį ne tarp pasaulio kunigaikščių ir vadovų, bet tarp vargšų, kurie Jo klausėsi ir sekė paskui Jį, kur tik Jis ėjo. Šis brangus mūsų sielų Išganytojas atėjo dėl vargšų ir jautė ypatingą malonumą būdamas su jais. O Dieve, su kokiu švelnumu Jis juos mokė! Jis tapo viskuo visiems žmonėms, kad visus išgelbėtų (1 Kor 9, 22). Jis duoda savo Dvasią vargšams ir nuolankiesiems (Iz 61, 1; Lk 4, 18), nes neturtas gimdo nuolankumą. Jis bėga nuo išdidžių ir pasipūtusių širdžių ir atiduoda save paprastiems (plg. Išm 1, 5). Jis pakelia jų sunkią ir vangią dvasią ir duoda jiems savąją, su kuria jie gali nuveikti didžių dalykų (plg. Ps 104, 29–30). Taip Jis supriešina aukštus ir galingus su žemais ir paprastais (1 Kor 1, 27–28). Dėl šios priežasties iš tiesų galime sakyti, kad ne tik vargšams skelbiama Evangelija, bet ir jie skelbia Evangeliją, Dievas juos naudoja, kad neštų Jo tiesą visam pasauliui.
Tikra tiesa, kad mūsų brangus Išganytojas ir Mokytojas atėjo mokyti ir mažus, ir didelius, ir mokytus, ir nemokytus. Tačiau beveik visada Jį randame tarp vargšų ir nemokytų. Kaip skiriasi Dievo dvasia nuo pasaulio, kuris vertina tik išvaizdą ir puošnumą, dvasios. Senovės filosofai į savo mokyklas priimdavo tik tuos, kurie turėjo gerą protą ir sveiką nuovoką. Apie tuos, kurie šių savybių neturėjo, jie atvirai sakydavo: „Tokia drobė netinka mūsų teptukui.“ Šiandien matome daug paprastų žmonių, kuriuos kai kurie žmonės niekina, kuriuos jų pokalbiai erzina ir nuvargina ir kurie patiria malonumą tik būdami tarp iškilių protų. Kad ir kokie išpuikę, išdidūs ir arogantiški būtų šie žmonės, pasaulis juos vis tiek toleruoja. Tačiau Dievo Dvasia elgiasi visiškai priešingai: Ji atmeta išdidžiuosius ir bendrauja su nuolankiaisiais. Mūsų Viešpats net priskiria tai prie savo stebuklų: „Papasakokite Jonui, kad vargšams skelbiama Evangelija.“
Paskui Jis priduria: „Palaimintas, kuris nepasipiktins manimi.“ Ką čia norėjai pasakyti, Viešpatie? Kaip gali kas nors pasipiktinti, matęs Tave darant tiek daug stebuklų ir atliekant tokius didžios meilės bei gailestingumo darbus? [5]. „Aš būsiu, – sako Viešpats, – žmonių gėda, žmonių atstumtasis (Ps 22, 7), būsiu papiktinimas žydams ir suklupimo akmuo pagonims (1 Kor 1, 23; Rom 9, 33; 1 Pt 2, 7–8). Bet palaimintas, kas nepasipiktins manimi. Juk Aš, kuris dabar tarp jūsų darau tokius didžius stebuklus, turiu būti nukryžiuotas ir prikaltas prie kryžiaus. Dėl to daugelis pasipiktins.“ O, palaiminti tie, kurie nepasipiktins mūsų Viešpaties pažeminimais ir negandomis, kai matys Jį atstumtą ir visų išjuoktą. Palaiminti tie, kurie per šį gyvenimą nukryžiuos save kartu su Juo, apmąstydami Jo kančią ir nešiodami savyje Jo apsimarinimą (2 Kor 4, 10).
Iš tiesų mes visi turime eiti šiuo keliu. Turime prisirišti prie mūsų Išganytojo Kryžiaus, apmąstyti jį ir nešti savyje Jo apsimarinimą. Kito kelio į dangų nėra. Mūsų Viešpats pirmas juo nuėjo. Patirkite tiek ekstazių, dvasinių pakilimų ir susižavėjimų, kiek tik norite; jei tik galite, net suvirpinkite Amžinojo Tėvo Širdį. Tačiau jei kartu su visu tuo neapsistosite ties Išganytojo Kryžiumi ir nepraktikuosite apsimarinimo, užtikrinu jus, kad visa kita bus visiškai niekas ir išnyks dūmuose bei tuštybėje; o jūs savo ruožtu liksite tušti nuo bet kokio gėrio, leisdami sau piktintis Mūsų Viešpaties kančia, kaip ir daugelis Jo amžininkų. Trumpai tariant, nėra kitų vartų į Dangų, kaip tik nusižeminimo ir apsimarinimo vartai.
Leiskite visa tai užbaigti. Tada mokiniai sugrįžo pas šventąjį Joną papasakoti, ką matė ir girdėjo. O Dieve[6], pagalvokite apie šių gerųjų mokinių širdis! Kokios ramios ir kupinos didžios paguodos! Kaip jie turėjo užsibūti su savo mokytoju, pasakodami jam viską, ką matė ir girdėjo! Kaip jie turėjo būti kupini didžių įžvalgų ir žinių apie mūsų Viešpaties atėjimą! Su kokiu švelnumu jie turėjo kalbėtis tarpusavyje apie tuos nuostabius stebuklus ir dalykus, kuriuos Jis darė jų akivaizdoje, ir apie tai, ką jiems pasakojo apaštalai!
Jiems iškeliaujant Gelbėtojas kreipėsi į aplinkinius ir paklausė: „Ko išėjote į dykumą, kad pamatytumėte? Kad pamatytumėte audrų ir vėtrų blaškomą nendrę ar nepajudinamą uolą jūros vidury? (Panašiai galėtume paklausti: Ko ėjote pamatyti į dykumą, tai yra į vienuolinį gyvenimą? Juk dykuma susijusi su vienuolinio gyvenimo ištakomis, o vienuolinis gyvenimas yra ne kas kita, kaip savotiška dykuma.) Taigi, ką išėjote pamatyti? Galbūt ten radote nendrių? O ne, šventasis Jonas nebuvo nendrė, nes jis ten gyveno kaip uola, nepajudinamas tarp visų suspaudimų bangų ir audrų.“
Bet kodėl gi mūsų Viešpats neaukštino savo pirmtako mokinių akivaizdoje? Mūsų senovės Tėvai sako, kad tam buvo dvi priežastys. Pirma, todėl, kad šie gerieji mokiniai buvo per daug prisirišę prie savo mokytojo; jie buvo juo sužavėti, o jų pagarba buvo tokia didelė, kad teikė jam pirmenybę prieš Jėzų Kristų, kaip tada, kai jie sakė Jonui: „Tu ir mes, tavo mokiniai, atliekame dideles atgailas, o šis Pranašas, kuris yra tarp mūsų, to nedaro“ (Mt 9, 14; Mk 2, 18). Akivaizdu, kad jie labai mylėjo šventąjį Joną ir nereikėjo, kad mūsų Viešpats girtų jį jų akivaizdoje, nes buvo pavojus, kad jie jį vertins labiau už Išganytoją. Štai kodėl ši Dieviškoji Išmintis jų akivaizdoje nieko apie jį nesakė.
Kita priežastis buvo ta, kad mūsų Dieviškasis Mokytojas nebuvo liaupsintojas. Jei Jis būtų pagyręs šventąjį Joną, jie būtų galėję pamanyti, kad Jis tai padarė pataikaudamas, jog du jo mokiniai galėtų jam tai pranešti. Tai buvo labai svetima mūsų brangaus Išganytojo dvasiai. Jis yra pati Tiesa. Žmogiškoji Jono mokinių dvasia taip pat galėjo ką nors pridurti šiuo klausimu nuo savęs. Štai kodėl Tas, kuris viską mato, žinojo, kas gali nutikti, ir nepagyrė jo mokinių akivaizdoje.
Tačiau jiems išėjus, Jis paklausė žydų: „Ko išėjote pamatyti į dykumą?“ Pagalvokite apie šį žmogų, kurį matėte, tiksliau, apie šį angelą, apsirengusį žmogaus pavidalu. Jame radote ne nendrę, bet tvirtą uolą, žmogų, pasižymintį nepajudinamu stabilumu įvairiose besikeičiančiose aplinkybėse. Tai maloniausia ir geidžiamiausia dvasinio gyvenimo dorybė[7]. Jūs nematėte nendrės, nes šv. Jonas yra toks pat ir nelaimėje, ir klestėjime, toks pat ir kalėjime tarp persekiojimų, ir dykumoje, kur jam plojama, toks pat džiaugsmingas vargo žiemą, kaip ir taikos pavasarį. Jis atliko tokį pat vaidmenį kalėjime, kaip ir dykumoje!
Mes, priešingai, amžinai keičiamės. Mes keičiamės priklausomai nuo laikmečio ir metų laiko. Kai kurie žmonės tokie permainingi, kad, kai oras geras, niekas negali prilygti jų džiaugsmui, o kai jis būna audringas, niekas negali prilygti jų depresijai. Tokie žmonės, kurie klestėjimo metu yra karšti, veržlūs ir nusiteikę optimistiškai, nelaimės metu bus silpni, prislėgti ir nusivylę. Tuomet prireiktų dangaus ir žemės, kad jiems būtų sugrąžinta ramybė, o paprastai net ir tada visos mūsų pastangos būna bevaisės. Rasite ir tokių, kurie nori tik laimingų laikų, nes tokiais laikais jie daro stebuklus, arba jiems taip atrodo. Kiti pageidauja nelaimių. Sielvartas, sako jie, išlaiko juos arti Dievo. Trumpai tariant, esame dvasiškai nepastovūs ir iš tiesų nežinome, ko norime. Yra tokių, kurie, turėdami paguodą, yra nesulaikomi, o kai liūdi, jų neįmanoma paguosti. Kai mes jiems niekuo neprieštaraujame, o Dieve, jie tokie stiprūs ir daro tokius stebuklus! Bet jei juos paliečiame, jei jiems paprieštaraujame menkiausiame dalyke, viskas pražūva. Mums taip sunku būti imliems net menkiausiam dalykui, kuris prieštarauja mūsų pomėgiui, kad mūsų sielos ramybė dar ilgai negali būti atkurta ir tenka naudoti daugybę tepalų. Dieve mano, kokia gėda, kad esame tokie nepastovūs! Žinoma, mumyse nėra pastovumo, o juk tai pati svarbiausia dvasinio gyvenimo savybė. Esame nendrės, kurias į visas puses mėto įvairios nuotaikos ir būsenos.
Baigsiu taikydamas šlovingajam šv. Ambraziejui, kurio šventės mišparus šiandien švenčiame, tai, ką mūsų Viešpats pasakė kalbėdamas apie šv. Joną Krikštytoją: Jūs matėte ne nendrę dykumoje. Šv. Ambraziejui turėtumėte jausti ypatingą pamaldumą, nes jis buvo šv. Augustino dvasinis tėvas. Savo Išpažinimuose šv. Augustinas pasakoja, kad ne tik šv. Ambraziejaus mokytas pamokslavimas, bet ypač jo klusnumas ir švelnumas pavergė jo širdį. Jis buvo prancūzas, t. y. gimė Prancūzijoje, nors šv. Augustinas su juo susipažino Milane. Vienoje iš jo biografijų pasakojama, kad jam dar kūdikiui esant, bičių spiečius ant jo lūpų sukrovė medaus korį – taip išpranašavo jam švelnią ir klusnią ateitį. Jei šio šlovingo šventojo paklaustume: „Kas tu esi?“ (Jn 1, 19), be jokios abejonės, jis atsakytų: „Papasakokite, ką matėte ir girdėjote. Papasakokite, kad matėte žmogų švelnų, labdaringą ir uolų Dievo garbei, budrų ganytoją, trumpai tariant, žmogų, tobulą visose dorybėse ir kruopščiai atliekantį visas savo tarnybos pareigas, kurio abi savo sielos prigimtys taip gerai sutvarkytos, kad jame nėra jokios neapykantos, išskyrus neapykantą nuodėmei, ir jokios meilės, išskyrus meilę mūsų brangiajam Gelbėtojui.“
Nors buvo nepaprastai švelnus ir gailestingas, jis taip pat buvo labai griežtas bausdamas ir smerkdamas tai, kas nusipelno papeikimo, niekada neleisdamas sau nusišalinti nuo bet kokio reikalo. Kokį uolumą jis parodė apsieidamas su imperatoriumi Teodosijumi, neleisdamas šiam įeiti į Bažnyčią ir kalbėdamas su juo labai griežtai, nesvyruodamas iki tol, kol imperatorius neišpažino savo kaltės, o kai jam buvo priminta, kad jis smerkia imperatorių, jis pareiškė, jog rūpinasi tik Dievo garbe.
Šio įvykio metu kai kas šv. Ambraziejui priminė karaliaus Dovydo kaltę: „Ak, iš tiesų, – atsakė jis, – jūs man kalbate apie Dovydo kaltę, bet nė žodžiu neužsimenate apie jo atgailą. Jei imperatorius panorės pasielgti taip, kaip jis pasielgė, Bažnyčios durys jam bus atvertos, priešingu atveju – ne.“[8] Ir jis iš tiesų parodė, kad nepaisydamas nei karaliaus, nei imperatoriaus, jis tvirtai laikysis savo pareigų. Tad papasakokite, ką matėte ir girdėjote; mat šio didžio šventojo šlovė pasklido visur, todėl labai mokyti ir patyrę vyrai iš labai toli atvykdavo pasiklausyti jo mokymo.
Teisingai sakoma, kad žmogų pažįsta iš jo darbų. Taigi, jei norime sužinoti, kokie esame, turime įsigilinti į savo veiksmus, taisydami tai, kas negera, ir tobulindami tai, kas gera, kad mėgdžiodami šių dviejų šlovingų šventųjų dorybes galėtume kartu su jais džiaugtis dangaus šlove.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
[1] Plg. šv. Pranciškus Salezas: „Prieštaravimai“, išleistą pavadinimu „Katalikų prieštaravimai“, išvertė kun. Henry Benedict Mackey, O.S.B., vadovaujant kun.John Cuthbert Hedley, O.S.B., Pranciškaus Salezo biblioteka (London: Burns and Oates/ New York: Catholic Publication Society Co. 1886), III tomas, p. 7.
[2] Šiltai ir paprastai. Šventasis Pranciškus Salezas čia kalba apie absoliučią malonės pirmenybę tikėjimo gyvenime. Tikėjimas į Dievą nėra nei žmogaus, nei angelo pastangų rezultatas, bet Dievo malonės rezultatas – nors Dievas gali pasitelkti žmonių ir angelų tarpininkavimą, kad tarpininkautų šiai malonei, kaip tai padarė su šventuoju Jonu Krikštytoju ir angelais Betliejuje.
[3] Plg. Dvasiniai pokalbiai, 5, „Apie taisyklių dvasią“.
[4] Akivaizdu, kad „neturėti pakankamai dantų“ čia atitinka „neturėti priemonių“ konkrečiam darbui ar užduočiai atlikti. Čia, kaip ir daugeliu kitų atvejų, šv. Pranciškus kalba valiūkiškai. Jis kiek įmanoma bando palengvinti kai kuriems savo kongregacijos nariams priimti savo dvasinius trūkumus – jis tai daro taip švelniai!
[5] Plg. pokalbius.
[6] Posakiai "O Dieve" ir "O mano Dieve" labai būdingi šv. Pranciškui Salezui, kuris gyveno ir kalbėjo Dievo akivaizdoje.
[7] Plg. Dvasiniai pokalbiai, III, "Apie pastovumą".
