Ps 54, 17, 18, 20 ir 23. Kai šaukiausi Viešpaties, jis išgirdo manąjį balsą ir apgynė nuo besiartinančių priešų, ir pažemino juos –tas, kuris yra prieš amžius ir amžinai pasilieka; įteik savuosius rūpesčius Viešpačiui ir tave maitins.
Ps 54, 2. Dieve, išklausyk mano maldą ir nepaniekink manojo maldavimo; atkreipk dėmesį į mane ir išklausyk mane.
(Introitas)
Dievas yra galingiausias savo gailestingumu, nes taip nusidėjėlio širdį patraukia prie savęs ir pririša ištikimos meilės saitais. Todėl Mišių kolektoje Motina Bažnyčia meldžia, idant jos vaika, siekdami dieviškųjų malonių, Jo pagalbos dėka taptų šių malonių paveldėtojais ir dangiškų gėrybių dalininkais.
Epistolėje Apaštalas moko, kad visos tarnystės, kurios egzistavo ir egzistuoja Bažnyčioje, yra ne žmonių nuopelnas, bet Šventosios Dvasios malonė ir darbas. Todėl nėra pagrindo didžiuotis ar vieną asmenį iškelti virš kito, nes visos tarnystės yra įkvėptos ir naudingos bendram labui: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.“ Tad visi esame kviečiami prisidėti prie Bažnyčios plėtimosi, o ne skaldymosi ar tuščios garbės vaikymosi.
Šventoji Evangelija pasakoja palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą. Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi, jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai.
Net jei iš tiesų esu geresnis nei sukčiai, svetimautojai ir plėšikai, tai čia joks nuopelnas – vien už tai į Dangų nebūsiu priimtas.
Tuo tarpu muitininkas nesiveržė į priekį, neveidmainiavo ir nereikalavo sau išskirtinio dėmesio ir teisių. Jis suprato, kad jo elgesys ir gyvenimo būdas yra blogas, ir to blogio jis nedangstė filosofinėm ar teologinėm išmonėm.
Nuoširdus gailestis ir noras būti kitokiu – štai, kas pelnė ir pelno nuodėmių atleidimą. Viešpats tikrai pažįsta kiekvieno iš mūsų širdį, mūsų aplinkybes, kuriose esame, žaizdas ir atsineštą paveldą, jis mato mūsų kovas bei nuopuolius.
Jis tikrai yra visada pasirengęs atleisti ir padėti. Tik su viena sąlyga. Jei mes tikrai norime to atleidimo ir pagalbos. Jei nesakome, kad tai „nieko tokio“, „dabar kiti laikai“, „visi taip daro“, „kiti dar blogiau elgiasi“, „tokiom aplinkybėm esant taip elgtis normalu“, „kiti kalti dėl to“. Nes šitaip elgiasi fariziejai. O mes sekime nuolankiu muitininko keliu.
Saugok mane, Viešpatie, kaip akies vyzdį;
savo sparnų paunksmėje apgink mane.
Lai nuo tavojo veido ateina man nuosprendis;
lai tavo akys regi teisingumą
(Gradualas)
