Benedikto XVI
Apaštalinis laiškas Motu proprio
Summorum Pontificum
Aukščiausieji pontifikai iki pat šių laikų visuomet rūpinosi, kad Kristaus Bažnyčia skirtų dieviškajai Didybei tinkamą kultą, „Jo vardo šlovei ir garbei“ ir „visos Jo šventosios Bažnyčios naudai“.
Nuo neatmenamų laikų ir taip pat ateityje turi būti išsaugotas principas, „pagal kurį kiekviena dalinė Bažnyčia privalo sutikti su visuotine Bažnyčia ne tik tikėjimo doktrina ir sakramentų ženklais, bet ir visuotinai iš apaštalinės ir nuolatinės tradicijos priimtais papročiais, kurių reikia laikytis ne vien tam, kad būtų išvengta klaidų, bet ir tam, kad būtų perduotas nepaliestas tikėjimas, nes Bažnyčios maldos įstatymas atitinka jos tikėjimo įstatymą“[1].
Tarp pontifikų, kurie tuo deramai rūpinosi, išsiskiria šventojo Grigaliaus Didžiojo vardas, kuris stengėsi naujoms Europos tautoms perduoti tiek katalikų tikėjimą, tiek kulto ir kultūros lobius, sukauptus ankstesniais amžiais romiečių. Jis liepė nustatyti ir išsaugoti tiek Mišių Aukos, tiek Dieviškojo Oficiumo šventosios liturgijos formą, kokia ji buvo celebruojama Mieste. Jis ypač skatino vienuolius ir vienuoles, kurie, tarnaudami pagal šventojo Benedikto Regulą, visur, kartu su Evangelijos skelbimu, savo gyvenimu rodė ir tą išganingą Regulos nuostatą: „Niekam negali būti teikiama pirmenybė prieš Dievo darbą“ (cap. 43). Taip šventoji liturgija, švenčiama pagal romiečių paprotį, padarė vaisingu ne tik daugelio tautų tikėjimą ir pamaldumą, bet ir kultūrą. Taip pat aišku, kad lotynų liturgija daugeliu savo pavidalų visais krikščionių Bažnyčios gyvavimo amžiais skatino daugybės šventųjų dvasinį gyvenimą, tiek daug tautų sutvirtino religijos dorybėje ir padarė vaisingą jų pamaldumą.
Daug kitų Romos pontifikų bėgant amžiams rodė ypatingą rūpestį, kad šventoji liturgija veiksmingiau atliktų šią užduotį, tarp kurių pasižymi šventasis Pijus V. Jis su dideliu ganytojišku uolumu, paragintas Tridento Susirinkimo, atnaujino visą Bažnyčios kultą, rūpinosi pataisytų liturginių knygų, „atstatytų pagal Tėvų normas“, leidimu ir davė jas naudoti Lotynų Bažnyčiai.
Tarp Romos ritualo liturginių knygų aiškiai iškyla Romos Mišiolas, kuris išaugo Romos mieste ir sekančiais amžiais palaipsniui įgavo formas, labai panašias į tą, kuri gyvuoja naujesnėse kartose.
„Visiškai to paties ketinimo laikui bėgant laikėsi Romos pontifikai, taikydamiesi prie naujų laikų ir nustatydami apeigas bei liturgines knygas, o po to, jau prasidedant mūsų amžiui, ėmėsi platesnio atstatymo“[2]. Taip elgėsi mūsų Pirmtakai Klemensas VIII, Urbonas VIII, šventasis Pijus X[3], Benediktas XV, Pijus XII ir palaimintasis Jonas XXIII.
Tačiau naujausiais laikais Vatikano II Susirinkimas išreiškė troškimą, kad iš naujo būtų atstatytas deramas atidumas ir pagarbumas kultui bei kad jis būtų pritaikytas mūsų laikų reikmėms. Paskatintas šio troškimo, mūsų Pirmtakas Aukščiausiasis pontifikas Paulius VI 1970 metais Lotynų Bažnyčiai patvirtino atstatytas ir iš dalies atnaujintas liturgines knygas; jos buvo visame pasaulyje išverstos į daugelį liaudies kalbų ir vyskupų, kunigų bei tikinčiųjų noriai priimtos. Jonas Paulius II patvirtino trečiąjį tipinį Romos Mišiolo leidimą. Taip Romos pontifikai darbavosi, kad „šis lyg liturginis pastatas [...] vėl“ pasirodytų, „švytėdamas kilnumu ir darnumu“[4].
Tačiau kai kuriuose kraštuose nemažai tikinčiųjų su tokia meile ir jautrumu buvo prisirišę ir toliau laikėsi ankstesnių liturginių formų, taip giliai persmelkusių jų kultūrą ir dvasią, kad Aukščiausiasis pontifikas Jonas Paulius II, paskatintas ganytojiško rūpesčio tais tikinčiaisiais, 1984 metais specialiu indultu Quattuor abhinc annos, parengtu Dievo kulto kongregacijos, suteikė leidimą naudotis 1962 metais Jono XXIII išleistu Romos Mišiolu; gi 1988 metais Jonas Paulius II savo apaštaliniu laišku Motu proprio Ecclesia Dei vėl paragino vyskupus, kad jie tokį leidimą plačiau ir dosniau taikytų visų to prašančių tikinčiųjų naudai.
Stiprėjant tų tikinčiųjų prašymams, kuriuos jau seniai svarstė mūsų Pirmtakas Jonas Paulius II, taip pat 2006 metų kovo 23 dieną surengtoje konsistorijoje išklausę Tėvų kardinolų, viską gerai apsvarstę, šaukęsi Šventosios Dvasios ir pasikliaudami Dievo pagalba, šiuo apaštaliniu laišku NUTARIAME štai ką:
Str. 1. Pauliaus VI promulguotas Romos Mišiolas yra lotynų apeigų Katalikų Bažnyčios „maldos įstatymo“ ordinarinė išraiška. O šv. Pijaus V promulguotas ir pal. Jono XXIII naujai išleistas Romos Mišiolas turi būti laikomas to paties Bažnyčios „maldos įstatymo“ ekstraordinarine išraiška, kuri dėl garbingo ir seno jos naudojimo turi būti vertai gerbiama. Šios dvi Bažnyčios „maldos įstatymo“ išraiškos jokiu būdu neveda link Bažnyčios „tikėjimo įstatymo“ skilimo, nes yra du vieno Romos rito naudojimo būdai.
Todėl leidžiama celebruoti Mišių Auką pagal Romos Mišiolo tipinį leidimą, 1962 metais promulguotą pal. Jono XXIII ir niekuomet neatšauktą, kuris yra Bažnyčios liturgijos ekstraordinarinė forma. Gi sąlygos, šio Mišiolo naudojimui nustatytos ankstesnių dokumentų Quattuor abhinc annos ir Ecclesia Dei, pakeičiamos taip:
Str. 2. Mišiose, celebruojamose be liaudies, kiekvienas lotynų apeigų katalikų kunigas, sekuliarus ar vienuolis, gali naudotis arba Romos Mišiolu, išleistu palaimintojo popiežiaus Jono XXIII 1962 metais, arba Romos Mišiolu, promulguotu Aukščiausiojo pontifiko Pauliaus VI 1970 metais, ir tai bet kurią dieną, išskyrus Šventąjį Tridienį. Tokiam celebravimui pagal vieną ar kitą Mišiolą kunigui nereikia jokio leidimo, nei iš Apaštalų Sosto, nei iš savo ordinaro.
Str. 3. Jei pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštalinio gyvenimo bendrijų, tiek popiežiškosios, tiek diecezinės teisės, bendruomenės nori, kad jų maldos namuose konventinių arba „bendruomeninių“ Mišių šventime šventosios Mišios būtų celebruojamos pagal 1962 metais promulguotą Romos Mišiolo leidimą, tai joms leidžiama. Jei atskira bendruomenė arba visas institutas ar bendrija nori vykdyti tokias celebracijas dažnai, įprastai ar nuolatos, klausimą sprendžia aukštesnieji vyresnieji pagal teisės normas ir pagal dalinius įstatymus bei įstatus.
Str. 4. Į šventųjų Mišių celebravimą, minimą str. 2, laikantis teisės nurodymų, gali būti įleidžiami ir tikintieji, kurie patys to prašo.
Str. 5, § 1. Parapijose, kuriuose nuolat yra grupė tikinčiųjų, prisirišusių prie ankstesnės liturginės tradicijos, klebonas turi noriai priimti jų prašymus celebruoti šventąsias Mišias pagal 1962 m. išleisto Romos Mišiolo ritą. Jis turi žiūrėti, kad tų tikinčiųjų gerovė harmoningai derėtų su įprastiniu pastoraliniu rūpinimusi parapija, kuriam pagal 392 kanono normą vadovauja vyskupas, vengdamas nesutarimų ir skatindamas visos Bažnyčios vienybę.
§ 2. Celebracija pagal pal. Jono XXIII Mišiolą gali vykti eilinėmis savaitės dienomis; gi sekmadieniais ir per šventes taip pat gali vykti viena tokia celebracija.
§ 3. Klebonas tegul leidžia to prašantiems tikintiesiems ar kunigams celebracijas šia ekstraordinarine forma taip pat ir ypatingomis progomis, tokiomis kaip santuoka, laidotuvės ar proginės šventės, pavyzdžiui, maldinės kelionės.
§ 4. Kunigai, besinaudojantys pal. Jono XXIII Mišiolu, turi būti pasiruošę ir teisiškai nekliudomi.
§ 5. Bažnyčiose, kurios nėra nei parapinės, nei konventinės, aukščiau minėtą leidimą gali duoti bažnyčios rektorius.
Str. 6. Mišiose, celebruojamose pagal pal. Jono XXIII Mišiolą su liaudimi, skaitiniai gali būti skaitomi ir šnekamąja kalba, naudojant Apaštalų Sosto patvirtintus leidimus.
Str. 7. Jei kokia nors tikinčiųjų pasauliečių grupė, minima str. 5 § 1, negavo leidimo iš klebono, tegul apie tai praneša dieceziniam vyskupui. Vyskupas primygtinai raginamas išklausyti jų prašymą. Jeigu jis negali pasirūpinti tokia celebracija, reikalas turi būti praneštas popiežiškajai komisijai Ecclesia Dei.
Str. 8. Vyskupas, norintis pasirūpinti tokiais pasauliečių tikinčiųjų prašymais, bet kliudomas įvairių priežasčių, gali patikėti reikalą popiežiškajai komisijai Ecclesia Dei, kuri suteiks jam patarimą ir pagalbą.
Str. 9 § 1. Taip pat klebonas, gerai viską apsvarstęs, gali duoti leidimą naudotis senesniuoju Apeigynu teikiant Krikšto, Santuokos, Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus, jei tai daryti skatina sielų gerovė.
§ 2. Gi ordinarams suteikiama galia švęsti Sutvirtinimo sakramentą naudojant senąjį Romos Pontifikalą, jei tai daryti skatina sielų gerovė.
§ 3. Aukštesniųjų šventimų dvasininkams taip pat leidžiama naudotis pal. Jono XXIII 1962 metais promulguotu Romos Brevijoriumi.
Str. 10. Vietos ordinarui leidžiama, jei tai pasirodys naudinga, pagal 518 kanono normą įsteigti personalinę parapiją celebracijoms pagal senesniąją Romos rito formą bei paskirti jai rektorių ar kapelioną, laikantis teisės nurodymų.
Str. 11. Popiežiškoji komisija Ecclesia Dei, įsteigta Jono Pauliaus II 1988 metais[5], toliau vykdo savo pareigas.
Ši Komisija turi formą, užduotis ir veikimo normas, kurias jai panorės suteikti Romos pontifikas.
Str. 12. Ši Komisija, be galių, kurias jau turi, vykdys Šventojo Sosto valdžią, stebėdama šių nurodymų laikymąsi ir taikymą.
Nurodome, kad visa tai, kas Mūsų nustatyta šiuo apaštaliniu laišku Motu proprio, galioja, yra patvirtinta ir to turi būti laikomasi nuo šių metų rugsėjo keturioliktos dienos, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventės, nekliudant jokiems priešingiems dalykams.
Duota Romoje, Šventojo Petro bazilikoje, liepos mėnesio septintą dieną, 2007 Viešpaties ir trečiaisiais Mūsų pontifikato metais.
Pop. Benediktas XVI
(Iš lotynų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)
[1] Institutio generalis Missalis Romani, Editio tertia, 2002, 397.
[2] Pop. Jonas Paulius II, Apašt. laišk. Vicesimus quintus annus (1988 gruodžio 4 d.), 3; AAS 81 (1989), 899.
[3] Ten pat.
[4] Šv. pop. Pijus X, Apašt. laišk. Motu proprio Abhinc duos annos (1913 spalio 23 d.): AAS 5 (1913), 449–450; plg. Jonas Paulius II, Apašt. laišk. Vicesimus quintus annus (1988 gruodžio 4 d.), 3; AAS 81 (1989), 899.
[5] Plg. pop. Jonas Paulius II, Apašt. laišk. Motu proprio Ecclesia Dei (1988 liepos 2 d.), 6: AAS 80 (1988), 1498.
