Vykdydamos 2018-ųjų metų paramos rinkimo kampaniją, kai kurios Prancūzijos parapijos pasitelkė kelių jaunų katalikų ir jauno kunigo asmenukes. Tai būtų buvęs tobulas rinkodarinis įvairialypio ir demokratiško jaunimo įvaizdis, jei ne viena problema: kunigas vilkėjo sutaną. Šis ilgas juodas apdaras, turintis 33 sagas, yra palankiai vertinamas jaunų kunigų, kurie sutaną pavertė atgimstančios tradicijos uniforma. Tai yra simbolis to, kas yra jauni katalikai. Senesni katalikai nenori, kad jaunesni katalikai tapatintųsi su šiuo simboliu.
Trys iš minėtųjų parapijų šią nuotrauką, kurioje kunigas dėvi sutaną, paredagavo taip, kad atrodytų, jog kunigas dėvi mėlynus džinsus. Jo sutanos sagos, reprezentuojančios Kristaus gyvenimo metus, buvo panaikintos. Pasitelkus šiek tiek manipuliacijos, buvo sukurtas jauno žmogaus, kuris priimtinas senesniesiems, įvaizdis.
Kažkas panašaus įvyko šią savaitę Vatikane, kur trijų šimtų jaunų žmonių, kurie buvo išrinkti sidabraplaukių vyskupų, buvo prašoma vyskupams pasakyti, ko išties nori jaunimas. Šie jauni žmonės turėjo paruošti juodraštinį darbinį dokumentą, kuris padėtų vyskupams priimti teisingus sprendimus spalį vykusio Jaunimo sinodo metu. Šio ikisinodinio jaunimo susitikimo įžanginėje kalboje popiežius Pranciškus sakė, kad tikisi, jog šis renginys ves link „jauno veido Bažnyčios“. Vis tik šio renginio rezultatas yra nepavykusi plastinė operacija, senų idėjų, kurios iškreiptos ir pertvarkytos taip, kad pamėgdžiotų jaunimą, groteskerija.
Šis dokumentas turėjo būti parašytas jaunų katalikų tam, kad pagelbėtų vyskupams, bet jame tiesiog klaikiu būdu pakartojama tai, ką kai kurie vyskupai sakė jau seniai. Pavyzdžiui, dokumente „jaunimas“ pareiškia: „Kartais Bažnyčioje yra sudėtinga įveikti „visada taip buvo daroma“ logiką.“ Bet juk įžanginėje susitikimo kalboje popiežius Pranciškus sakė tą patį: „Jūs mus paskatinate išsilaisvinti iš „visada taip buvo daroma“ logikos.“ Tai ne dialogas, tai aidas.
Dėl to dokumentas yra reikšmingas ir kelia nerimą. Dokumentas parodo priešiškumą tam, kas šventa, neliečiama, dieviška. Jame apgailestaujama: „kartais jaučiame, jog šventumas yra atskirtas nuo mūsų kasdienio gyvenimo“. Visgi būtent tokia ir yra žodžio „šventa“ reikšmė – tai, kas yra išskirta.
Šventumas gudriai niekinamas. „Deja, ne visi tikime, kad šventumas yra kažkas pasiekiamo ir kad tai yra kelias į laimę“, – sako autoriai – ir, atrodo, kad jie patys yra tarp abejojančiųjų. Jie mano, kad „klaidingi pavyzdinių krikščionių idealai eiliniam žmogui atrodo nepasiekiami“. Pasak jų, vietoj to jaunimas nori „neteisiančio artimo draugo“. Klystantys žmonės laikomi tikrais tikėjimo pavyzdžiais, tarsi Marijos nenuodėmingumas ją pavertė atsiribojusia nuo kitų ar stokojančia meilės.
Kunigystės ir religinio gyvenimo reikšmė taip pat sumenkinama. „Nors tai yra šventi pašaukimai, kuriuos reikia švęsti“, dokumente pabrėžiama kitų pašaukimų svarba, įskaitant „pasauliečių tarnystę“, „santuoką ir šeimą“ bei tai, kas vadinama „vaidmeniu visuomenėje“. Pasyviai agresyvūs komentarai apie moterų vaidmenį Bažnyčioje atspindi dokumente vyraujančio šališkumo tendenciją („Yra puikių pavyzdžių, kai moterys tarnauja pašvęstose religinėse bendruomenėse ir pasauliečių vadovaujamose pareigose. Tačiau <…>“). Galų gale, jei vienuolynas nėra garbinga vieta, ar moterys neturėtų norėti daugiau? Jei kunigystė nėra tai, kas išskiria ir turi apibrėžtą formą, kodėl moterys negali būti įšventinta kunigu?
Taip pat abejojama krikščioniška morale. Dokumente Bažnyčios prašoma pradėti diskusiją apie homoseksualumą ir socialinę lytį (angl. gender), „apie kuriuos jaunimas jau laisvai diskutuoja be tabu“. (Tiesą sakant, sunku surasti kokią nors temą, kuri būtų labiau apsupta tabu tiek tarp jaunų, tiek vyresnių, nei sodomijos nuodėmė – tam, kad būtų iššauktas pasmerkimas ir atmetimo reakcija, pakanka vien šio žodžio pavartojimo.) Autoriai pažymi, kad „dažnai pasitaiko dideli jaunų žmonių nesutarimai“ dėl kontracepcijos, abortų, homoseksualumo, bendro gyvenimo nesusituokus, santuokos ir kunigystės. Šio nesutarimo pasekmė yra ta, kad jauni žmonės „gali norėti, kad Bažnyčia pakeistų savo mokymą“. Kiekvienas iš šių skundų yra iššūkis krikščioniškajai idėjai, kad mūsų kūnai yra Šventosios Dvasios, o ne mūsų pačių, šventyklos. Negalime kūnų naudoti kaip panorėję, nes jie yra šventi, išskirti Viešpačiui.
Dokumente netgi išreiškiamas keistas išankstinis nusistatymas prieš pašventintą šventovės erdvę. Jo autoriai skelbia: „Visų pirma, vieta, kurioje norime, kad mus pasitiktų Bažnyčia, yra gatvės“. Jie taip pat mini „barus“, „sporto sales“, „parkus“, „kavines“, „stadionus“, „darbo vietą“, „kalėjimus“, „našlaičių namus“, „ligonines“, „reabilitacijos centrus“, „raudonųjų žibintų kvartalus“, „karo draskomus regionus“, „paribių rajonus“, „kaimo vietoves“... matyt, Bažnyčia turėtų būti visur, bet tik ne bažnyčiose. Vietomis dokumento požiūris į pašventintą vietą atrodo esantis beveik priešiškas („Bažnyčia yra žmonės, o ne pastatas“) – lyg vargšų demonų apsėstųjų, kurie negali įžengti pro bažnyčios duris.
Visa tai prilygsta savotiškam praktiškam arijonizmui, Bažnyčios žmogiškosios dimensijos akcentavimui tuo pačiu metu neigiant jos dieviškąją dimensiją. Dokumente apgailestaujama, kad žmonės suvokia Kristų „kaip nutolusį nuo žmogiškosios patirties“. Siekiant įveikti šį trūkumą, dokumentas ragina mus „giliau suprasti Kristaus asmenį, Jo gyvenimą ir Jo žmogiškumą“. Jo dieviškumas lieka nepaminėtas.
Šis dokumentas nekalba už jaunus katalikus. Jis neatstovauja nei Katalikiškam Tikėjimui, nei jį išpažįstančiam jaunimui. Dokumentas kreipiasi į ir smerkia Bažnyčią, kuri yra pernelyg institucinė, per daug hierarchiška, per daug orientuota į šventumą pasaulio sąskaita. Šis Bažnyčios įvaizdis yra XX a. septintojo dešimtmečio palikimas, kuomet dabar Bažnyčiai vadovaujantys vyrai buvo jauni maištininkai. Jie norėjo to, ką Michaelas Novakas pavadino „atvira bažnyčia“, ir jie tai gavo. Visos struktūros, kurias jie šiandien puola, buvo išsprogdintos prieš dešimtmečius. Bažnyčios, į kurias jie bijo įžengti, jau seniai parduotos. Šis dokumentas yra akivaizdi klastotė, seno žmogaus įsivaizdavimas, ko turi norėti jaunimas. Senasis mano, kad jaunieji nori to, ko kadaise norėjo jis.
Tiesą sakant, jaunimas nori kažko kito. Tas sutaną vilkintis kunigas yra kartų kaitos avangardas. Jei pasitvirtins dabartinės tendencijos, 2040 m. tradicionalistų ordinuose prancūzų kunigų bus daugiau nei vyskupijose ir kituose ordinuose kartu paėmus. Nyderlandų Dominikonų provincijos vadovas kun. René Dinklo teigia: „Esame ant didelių pokyčių slenksčio“, nes jaunuoliai nori „iš naujo atrasti daugybę religinių praktikų, ritualų, giedojimo ir maldos formų <...>, kurias vyresnioji karta atidėjo į šalį“. Šis liturginis atgimimas tėra regima platesnio tradicijos ir dogmų atgimimo išraiška. Jaunimas nori išganančių Kristaus žodžių, kurie randami patikimoje doktrinoje ir iškilmingo Dievo garbinimo metu. Kai jie prašo duonos, neduokite jiems akmens.
Bet nesvarbu, ko iš tikrųjų nori jaunimas. Jokia jaunatviška asamblėja, kad ir kokia reprezentatyvi ar pamaldi ji būtų, negalėtų padėti Bažnyčiai, kuri, prieš pradėdama skelbti mokymą, turi pasitarti su tiksline grupe. Dabar, po daugybės dešimtmečių nesėkmių, turėtų būti nesunku pastebėti, kad „laiko ženklų skaitymas“ reiškia perdėtą ir egocentrišką susitelkimą į save, o „dialogas ir susitikimas“ yra vienišo žmogaus balsas, aidintis tuščiose bažnyčiose. Turime dar kartą iškelti teologiją prieš antropologiją. Prieš darydami viešosios nuomonės apklausas turime paklausti, ko nori mūsų Viešpats. Mes susitinkame su Juo, mūsų dialogas yra su Juo.
