Popiežius Pranciškus per savo apaštališkąją kelionę į Vengriją, kaip įprasta, susitiko su šios šalies jėzuitais. Pokalbį su jais paskelbė „La Civilta Cattolica“. Jo metu Pranciškus sukritikavo „restauracionizmą“ ir stengėsi paaiškinti Traditionis Custodes – dokumento, labai suvaržiusio tradicinės liturgijos aukojimą – poreikį.
Pokalbyje dalyvavę jėzuitai popiežiui pateikė septynis klausimus apie jaunimo sielovadą, jaunųjų jėzuitų formaciją, piktnaudžiavimus ir 1976 m. įkalintus Argentinos jėzuitus. Kitas klausimas buvo apie Vatikano II Susirinkimą:
„Vatikano II Susirinkimas kalba apie Bažnyčios ir šiuolaikinio pasaulio santykį. Kaip suderinti Bažnyčią ir tikrovę, kuri jau peržengia modernybės ribas? Kaip rasti Dievo balsą mylint savo laikotarpį?“
Kelios citatos iš Pranciškaus atsakymo:
„Nežinočiau, kaip į tai atsakyti teoriškai, bet tikrai žinau, kad Susirinkimas vis dar taikytinas. Sakoma, jog reikia šimtmečio, kad Susirinkimas būtų įsisavintas. Ir žinau, kad pasipriešinimas jo nutarimams yra baisus.“
„Egzistuoja neįtikėtinas restauracionizmas, tai, ką aš vadinu „indietrizmu“ (atsilikimu), kaip sakoma Laiške žydams (10, 39): „Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai.“ [verčiant pažodžiui iš anglų k. būtų: „Mums nepakeliui su tais, kurie traukiasi atgal“, vert. past.]
Reikia pažymėti, kad šis šventojo Pauliaus tekstas cituojamas netinkamai, nes jame būtent išsakoma atvirkščia prasmė popiežiaus žodžiams: čia minimi tie, kurie atkrito, atsitraukė, nesilaikė tikėjimo ir jį apleido. Šių žodžių niekaip neįmanoma pritaikyti Popiežiaus teiginiui apie naujovių nepriėmimą.
„Istorijos ir malonės tėkmė eina nuo šaknų aukštyn kaip vaisius duodančio medžio sultys. Tačiau be šios tėkmės lieki mumija. Ėjimas atgal neišsaugo gyvybės, niekada. Privalai keistis, kaip rašė šventasis Vincentas Lerinietis savo „Priminime“, kai pastebėjo, kad net krikščionių religijos dogmos progresuoja, metams bėgant tvirtėja, laikui bėgant vystosi, su amžiumi gilėja.“
„Tačiau tai yra pokytis iš apačios į viršų. Šiandien pavojus yra „indietrizmas“, reakcija prieš tai, kas šiuolaikiška. Tai nostalgijos liga. Štai kodėl nusprendžiau, kad dabar [atskiras] leidimas švęsti pagal 1962 m. Romos mišiolą privalomas visiems naujai įšventintiems kunigams.“
„Po visų būtinų konsultacijų taip nusprendžiau, nes pamačiau, kad Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI įdiegtos geros pastoracinės priemonės naudojamos ideologiškai, siekiant grįžti atgal. Reikėjo sustabdyti šį „indietrizmą“, kurio nebuvo mano pirmtakų pastoracinėje vizijoje.“
Stebėtina, kad Popiežius argumentui pagrįsti naudoja šv. Vincento Leriniečio veikalą, kuriame kaip tik kalbama apie „meilę senovei“, apie privalomą laikytis senumo principą, reiškiantį, kad „jokiu būdu nenukrypsime nuo tų pažiūrų, kurias aiškiai garsino šventieji protėviai ir mūsų tėvai“, apie „naujoviškus užkratus“ ir būtinybę „laikytis senovės, kurios visai nebegali suvedžioti jokia naujovės klasta“.
Visą šv. Vincento Leriniečio veikalą „Priminimas“ galite lietuviškai perskaityti mūsų svetainėje čia. Žemiau pateikiame kelias ištraukas iš šio veikalo, kurios tikrai priverstų popiežių Pranciškų pavadinti šv. Vincentą „atsilikusiu“, „restauracionistu“ ar „indietristu“.
„Pačioje gi Katalikų Bažnyčioje reikia labai rūpintis, kad to laikytumės, kuo visur, visada ir visų buvo tikima (ut id teneamus quod ubique, quod semper, quod ab omnibus creditum est). Nes tai ir yra tikrai ir iš tiesų katalikiška, kaip rodo pats turinys bei prasmė žodžio, paprastai reiškiančio „visuotina“. O taip bus tik tada, jei seksime visuotinumą, senumą ir sutarimą (si sequamur universitatem, antiquitatem, consensionem). Seksime visuotinumą, jei tikru laikysime tik tą vieną tikėjimą, kurį išpažįsta visa Bažnyčia pasaulyje; senumą tada, jei jokiu būdu nenukrypsime nuo tų pažiūrų, kurias aiškiai garsino šventieji protėviai ir mūsų tėvai; sutarimą gi, jei pačioje senovėje laikysimės visų ar beveik visų kunigų bei mokytojų apibrėžimų ir nuostatų.“
„Taigi ką darys katalikas krikščionis, jei kokia nors Bažnyčios dalelė atsiskirs nuo visuotinio tikėjimo bendrystės? Ką gi kitą, jei ne suteiks pirmenybę viso kūno sveikumui prieš užkrėstą ir supuvusį narį? O kas, jei koks naujoviškas užkratas mėgintų sutepti ne vien tik dalelę, bet kartu ir visą Bažnyčią? Tada jis rūpinsis laikytis senovės, kurios visai nebegali suvedžioti jokia naujovės klasta.“
„Juk visuomet Bažnyčioje gyvavo paprotys, kad kuo žmogus religingesnis, tuo greičiau jis pasipriešina naujoviškiems išradimams.“
„Jei taip yra, tai ar gali kas nors būti toks įžūlus, kad skelbtų ką nors, ko nebuvo Bažnyčioje paskelbta, arba toks lengvabūdis, kad priimtų ką nors, ko nepriėmė iš Bažnyčios? Jis šaukia, tas rinktinis įrankis, tas tautų mokytojas, tas apaštalų trimitas, tas pasaulio šauklys, tas dangaus žinovas pakartotinai šaukia, visiems, visuomet ir visur savo laiškais šaukia: „Jei kas skelbs naują dogmą, bus prakeiktas“.
„Kadangi taip yra, aš nuolat sau tą patį galvodamas ir svarstydamas negaliu atsistebėti tokiu kai kurių žmonių kvailumu, tokiu apakusio proto bedieviškumu, galiausiai tokiu klaidos geidimu, kad jie nepasitenkina kartą perduota ir seniausiai priimta tikėjimo taisykle, bet kasdien vis ieško naujų ir naujų dalykų. Jie nuolat stengiasi ką nors prie Religijos pridėti, joje pakeisti ar iš jos atimti, lyg tai būtų ne dangiška dogma, vienąkart pakankamai apreikšta, o žemiškas mokymas, kurį galima ištobulinti tik nuolatiniu gerinimu ar greičiau kritikavimu.“
„Bet gal kas nors sakys: tuomet Kristaus Bažnyčioje nėra jokios Religijos pažangos? Yra ir netgi labai didelė. Juk kas būtų toks pavydus žmonėms, toks neapkenčiantis Dievo, kad drįstų tai trukdyti? Tačiau ji yra taip, kad būtų iš tiesų tikėjimo pažanga, o ne pakeitimas! Juk pažangai priklauso, kad kiekvienas dalykas savyje didėtų, o keitimuisi – kad dalykas iš vieno virstų kitu. Todėl turi augti ir daryti kuo didesnės pažangos tiek atskirų dalykų, tiek visumos, ir pavienio žmogaus, ir visos Bažnyčios pagal amžių ir laikų laipsnius supratimas, pažinimas ir išmintis – tačiau vien tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje dogmoje, viena dvasia ir viena mintimi (in suo dumtaxat genere, in eodem scilicet dogmate, eodem sensu, eademque sententia) (plg. 1 Kor 1, 10).“
