Sakoma, kad Džiuzepė Garibaldis turėjo jautrią širdį. Taip, Džiuzepė Garibaldis buvo švelnios širdies. Toks, kokie dažnai būna tie, kurie su žmonėmis nėra labai skrupulingi (prisimenu Adolfą Hitlerį!). Generolo širdis plakė tėvišku švelnumu – bet tik gyvūnams. Tačiau šiandien vargu ar kas nors tai prisimena.
Kodėl šiam „dviejų pasaulių didvyriui“ buvo toks brangus gyvūnų likimas? Jo nuomone, jų padėtis katalikiškose šalyse, in primis, žinoma, katalikiškoje Italijoje, buvo tiesiog apgailėtina, nes Romos Katalikų Bažnyčios pasekėjai juos žiauriai skriaudė.
Kadangi jis visada buvo dėmesingas moterų pasauliui, generolo širdį pavergė nemalonus likimas, ištikęs gyvūnus, priklausiusius vienai anglų didikei, kuri, keliaudama po Italiją, asmeniškai matė, kaip prietaringi ir neišmanantys katalikai žiauriai elgėsi su gyvūnais! Dėl to 1871 m., apimtas pasipiktinimo bangos, jautrios širdies generolas įkūrė Gyvūnų apsaugos draugiją.
Ar tikrai XIX a. katalikai buvo tokie beširdžiai gyvūnų atžvilgiu? Skaitant to meto dokumentus, galima sakyti, kad ne. Iš tikrųjų atrodytų, kad būtent katalikai buvo gyvūnų, patekusių po racionalistiniu mokslininkų ekspertų skalpeliu, gynėjai! Grupė užsienio mokslininkų iš tiesų Florencijoje pradėjo vivisekcijos (gyvo gyvūno operavimo) praktiką, „kad išsiaiškintų gyvybės paslaptis jos gelmėse“. Būtent Katalikų partijos remiama spaudos kampanija neleido Italijoje tęsti panašių eksperimentų. Taigi tie, kurie juos darė, tęsė savo darbą svetingesnėje, kalvinistinėje ir puritoniškoje Ženevoje.
Garibaldis, be to, kad buvo jautrios širdies, buvo ir išradingas istorijų rašytojas. Šis įvairiapusio talento generolo aspektas taip pat liko praktiškai nežinomas, nes jo literatūrinę kūrybą vargu ar būtų galima pavadinti sėkminga. Jo kūryba liudija, tarsi dar kam tai reikėtų įrodinėti, apie neapykantą, kurią šis „kilnusis“ Italijos tėvas jautė Bažnyčiai apskritai, ypač jos dvasininkams, o ypatingai jėzuitams.
Pasak jo, kunigas yra „tikrasis nedorybės ir gėdos agentas, tinkantis korupcijai ir išdavystei labiau nei bjauriausias šliaužiantis pelkių gyventojas“, o jėzuitas yra „sublimuotas kunigas“. „Kada ši niūri, nedora, bjauri sekta, kuri ištvirkauja, luošina ir žiauriai žlugdo žmogų, išnyks nuo žemės paviršiaus?“, – klausia sutrikęs Garibaldis.
Generolą taip atstūmė viskas, kas priminė katalikybę ir jos atstovus, kad jis net sugebėjo sugalvoti kunigams skirtą priemonę, kuri buvo įgyvendinta maždaug po šimtmečio, kito didžio istorijos žmogaus liguistu protu: Mao Dzedongo.
Šeštojo dešimtmečio Kinija buvo sukrėsta ir apstulbinta nepaprasto eksperimento: kaip nekenčiami „buržua“, šiuo atveju intelektualai – daktarai, inžinieriai, profesoriai – galėjo išmokti brangaus gyvenimo meno iš valstiečių. „Kultūrinė revoliucija“ (kas žino, kada bus suskaičiuoti jos milijonai žuvusiųjų) sugriovė kultūrinį, o kartu ir ekonominį bei šeimyninį kinų tautos gyvenimą.
Na, o Garibaldis šias priemones buvo numatęs, nors tik savo ketinimuose. Tačiau vietoj buržua jis norėjo į laukus pasiųsti katalikų kunigus. Jo manymu, „kunigai su kauptukais“ būtų galėję atkurti Pontino pelkes.
Šis žmonijos geradarys buvo ne tik jautrios širdies istorijų rašytojas, bet ir įtakingas masonų atstovas bei vergų pirklys. Ir net šis Italijos išvaduotojo iš „popiežiaus jungo“ gyvenimo aspektas yra mažai žinomas.
Garibaldis vergų pirklio veikla vertėsi tais „didvyriškais“ metais, kai kovojo už Lotynų Amerikos išlaisvinimą. Įsitikinęs, kad gyvena nepaprastą gyvenimą, Garibaldis pats pateikė savo veiksmų aprašymą ilgoje autobiografijoje.
Vis dėlto šiuo požiūriu jo atsiminimai yra santūrūs ir turi būti derinami su kitais šaltiniais apie jo gyvenimą. Garibaldis nemini prekybos žmonėmis. Jis tiesiog nurodo, kad 1852 m. sausio 10 d., būdamas laivo „Carmen“ vadu, išplaukė iš Kallao uosto Peru į Kiniją. Laivas gabeno guaną – labai brangiai kainuojančio mėšlo – krovinį. Generolas paprastai labai smulkiai ir tiksliai aprašo savo žygdarbius, todėl apie kelionę Callao-Kantonas-Lima žinome praktiškai viską: plaukimo dienas, gabentus krovinius ir sunkumus. Praleista tik viena detalė: nenurodyta, su kokiomis prekėmis Garibaldis grįžo į Peru, su dideliu pelnu pardavęs guaną. Laimei, šį aplaidumą ištaisė Ligūrijos laivų savininkas Pietro Denegri, kuris, norėdamas pagirti „Carmen“ kapitoną, trūkstamą detalę papasakojo kažkokiam Vecchi, generolo draugui ir biografui: Garibaldis „visada man atveždavo kinus, kiek jų buvo įlaipinta, visus riebius ir sveikus, nes elgėsi su jais kaip su žmonėmis, o ne kaip su gyvuliais“.
Gyvūnų gynėjas, istorijų rašytojas ir vergų pirklys?
Garibaldis žinomas ne kaip toks.
Jis žinomas kaip bebaimis „dviejų pasaulių didvyris“, išvaduotojas, nesavanaudiškas lyderis, pasirinktoje tremtyje – tyras žmogus, be kompromisų.
Pakanka pasakyti, kad Džordžo Vašingtono aikštėje Niujorke, Naujojo pasaulio sostinėje, Garibaldžio statula yra viena iš dviejų greta generolo Vašingtono, Amerikos tėvynės tėvo, statulos ant žirgo: tikrai ne tokia puošni ir daug mažesnių matmenų, bet didelės simbolinės vertės.
Tikrai didelė ir universali yra neapykanta Šventajai Romos Bažnyčiai.
Tai buvo išpranašauta.
