Gilius vidaus pergyvenimus turėjo pereiti žmogus, kuris virš 20 metų buvo uolus komunistas, pasiekė vadovaujančią poziciją, o vėliau – tapo kataliku.
Šitokį kelią nuėjo britų komunistų dienraščio „Daily Worker“ redaktorius Douglas Hyde. Savo patyrimus, vidaus kovas ir stebėjimus komunistų centro įstaigose jis aprašo savo knygoje „I Believed“ (liet. „Aš tikėjau“).
Douglas Hyde buvo komunistas iš įsitikinimo, taigi ir jo veikalas tuo skiriasi nuo kitų šios rūšies, kad jisai atskleidžia komunisto psichologinius nusiteikimus, pavaizduoja jo vidaus pasaulį.
Jaunas būdamas Douglas Hyde vaikščiojo į protestantų sekmadieninę mokyklą, bet jau tenai pasireiškė jo abejonės Dievu. Keistas jo mokytojas patarė jam pasiskaityti Darvino raštus ir štai trylikos metų jaunuolis jautėsi visus gyvenimo klausimus galįs išaiškinti be Dievo.
Jam padarė didelį įspūdį socialisto Vanzetti kovingas pareiškimas, sužinojus apie mirties sprendimą. Douglas Hyde lankėsi pas metodistus, kvakerius, net skaitė indų mąstytojų raštus – nei krikščionybėje, nei kitur jis tarėsi neradęs reikiamo susirūpinimo darbo ir vargo žmogumi.
Pamažu jis įsitraukė į Tarptautinės klasių karo belaisvių pagalbos (angl. International Class War Prisoners Aid Society) organizacijos darbą. Bedirbdamas joje jis pastebėjo, kad dauguma jos narių yra drauge ir komunistų partijos nariai.
Pirmą kartą komunistų partijos susirinkime Douglas Hyde apsilankė 1928 metais. Tada jisai dar nebuvo galutinai nutraukęs ryšių su krikščionybe. Tačiau marksistinė pasaulėžiūra pateikė intelektualinius argumentus, seksualinio instinkto išaukštinimas – palenkė jo jausmus; atkritimas nuo krikščioniškos veiklos ir įsijungimas į komunistinę padarė taip, kad palaipsniui jis pradėjo jaustis galįs apsieiti be Dievo.
Anksčiau jis buvo pradėjęs rengtis tapti protestantų misionieriumi, dvasininku. Dabar, tapęs komunistu, Douglas Hyde ryžosi savo įgytą teisę pamokslauti panaudoti marksizmo skelbimui šventyklose. Kartais jam taip „bepamokslaujant“ visi žmonės pasipiktinę išeidavo.
Didžiausias jo veikimo įkarštis buvo Ispanijos pilietinio karo metu. Tada Douglas Hyde kasdien organizavo po du-tris mitingus. Kalbėjo juose prieš Franco ir rodė Madrido gynimo filmą.
Taip jisai darbavosi keletą mėnesių, verbuodamas savanorius Tarptautinei brigadai Ispanijoje. Kartais jis net įsibraudavo į bažnyčias ir ten palikdavo komunistų propagandinės literatūros.
Su ne mažesniu uolumu Douglas Hyde verbavo naujus narius į komunistų partiją Anglijoje. Partijos centras jam atsiuntė oficialų pagyrimą. Vakariniame Londone jis buvo pradėjęs leisti raudoną laikraštį. Partija pastebėjo jo žurnalistinius gabumus. Pakvietė jį į redakciją savo dienraščio „Daily Worker“. Tuo metu jisai jau buvo komunistų partijos sekretoriate Londone.
Tapęs komunistų dienraščio redaktoriumi, pakilęs į Anglijos komunistų viršūnes, jisai pastebėjo, kad komunistai, bent jų vadovaujantieji asmenys, neturi jokių dorovinių varžtų. Jaunos komunistės pasižymėjo laisvu elgesiu su centro žmonėmis, kai kurios jų negimusias gyvybes žudė po keliskart metuose.
Tačiau skleisdami savo idėjas daugelis rodė ypatingą ryžtą. Douglas Hyde pasakoja apie vieną jauną komunistą, kuris nelaimingo atsitikimo metu buvo netekęs kojos. Jisai įsitaisė dviratį, kuriuo galėjo važiuoti su viena koja. Per bombarduojamą Londoną nuvažiuodavo į komunistų dienraščio redakciją, parsiveždavo pundus laikraščių, eidavo po slėptuves ir rūsiuose nuo bombų pasislėpusiems žmonėms įpiršdavo labai daug komunistinio laikraščio, nepaisydamas gresiančio jo gyvybei pavojaus.
Kada komunistų dienraštis pradėjo agituoti kareivius ir dėl to buvo uždraustas, Douglui Hyde buvo pavesta suorganizuoti slaptą komunistų spaudą. Savo žinioje jis turėjo automobilį ir vairuotoją, ir uždavinį drąsiai atliko. Jis dirbdavo po 14 valandų per dieną.
Pagaliau jis buvo paskirtas politiniu partijos komisaru vakarinėje Londono dalyje.
Politiniams priešams jis buvo kietas. Kai tik kuris jų gaudavo kokias atsakingesnes pareigas, tuojau komunistų dienrašty iškeldavo kaltinimus, kad jisai fašistas ir pasistengdavo, kad darbdavys jį atleistų.
Ir po tokio įsisiūbavimo kompartijos veikime Douglas Hyde tapo kataliku. Kaip jame įvyko tas persilaužimas?
Iš pradžių jis buvo didelis katalikybės priešas, kaip jis pats prisipažįsta minėtame veikale:
– Aš pasiryžau atakuoti katalikų Bažnyčią, kada tik bus proga.
Tą progą jam sudarė pats partijos centras, atsiuntęs katalikų savaitraštį „The Weekly Review“ su instrukcijomis, kad jį reikia paskelbti esant fašistiniu.
Hyde parašė tris aštrius straipsnius. „Weekly Review“ iškėlė bylą. Dabar Hyde buvo priverstas sekti tą katalikų leidinį, kad būtų geriau apsiginklavęs kovoje su juo. Tačiau:
– Kuo daugiau aš jį skaičiau, tuo įdomesnis jis man darėsi, – prisipažįsta Hyde.
Katalikų laikraštis ėmė kelti neramumą jo, kaip komunisto, vidaus gyvenime, bet tai tik įliejo dar daugiau ugnies atakuoti katalikus.
Tačiau gyvenimas pradėjo atskleisti jam naujus faktus. „Daily Worker“ korespondentai, sugrįžę iš savo lankymosi po rusų okupuotas Europos valstybes, pradėjo atskleisti neįtikėtinų dalykų – žiauraus elgesio, prievartos atsitikimų.
Vengrijoje, kai komunistai pamatė kaimiečių prisirišimą prie tikybos, organizavo bažnyčių taisymą. Hyde’ui buvo koktu, kad komunistai vartoja apgaulės priemones.
Hyde su didesniu susidomėjimu skaitė katalikų savaitraštį. Jisai paimdavo raštus ir garsių konvertitų rašytojų – Chestertono ir Belloco. Jam ėmė daryti didelį įspūdį Katalikų Bažnyčios šimtmečiais pasiekti laimėjimai mene, kultūroje, gyvenimo būde, filosofijoje. Viduje jisai pergyveno tokią didelę nervinę įtampą, kad net turėjo laikinai pasitraukti nuo darbo.
Prie komunizmo jį dar rišo socialinė doktrina, bet vieną dieną jį labai paveikė tokia mintis:
– Nelygus nuosavybės padalinimas yra priežastimi didelių socialinių neteisybių, taigi – nuosavybė turi būti panaikinta, įvestas komunizmas. Milijonai taip galvoja. Tačiau man atėjo mintis: blogas nuosavybės paskirstymas dar visu būtinumu neįrodo, kad pati privati nuosavybė yra blogas dalykas. Jeigu tai ką nors įrodo, tai tik tą, kad paskirstymas buvo blogas ir kad reikia surasti būdus, kaip teisingiau ją paskirstyti.
Taigi ir tas socialinis ryšys su komunizmu jame ėmė blėsti. Kalėdoms artėjant jis apdovanojo keliaujančius kalėdinius giesmininkus, kad jie ir jų namuose užgiedotų.
Hyde perskaitė R. Knoxo knygą „The Belief of Catholics“ (liet. „Katalikų tikėjimas“) ir šio išdėstytas protinis katalikybės pagrindimas jam buvo priimtinas, bet jis vis dar netikėjo į Dievą.
Naujų reiškinių jis pastebėjo ir savo žmonoje – komunistėje. Ji ėmė skųstis, kad jai labai blogą įspūdį daro tas Molotovo „Ne“, nuolat kartojamas Jungtinių Tautų posėdžiuose.
– Man iki gyvo kaulo apkarto tos žinios apie rusų elgesį užimtuose kraštuose, – piktai pratarė kartą jo žmona, kuri irgi jau kartkartėmis skaitė jo parnešamą katalikų savaitraštį.
– Ar taip gali kalbėti vadovaujančio komunisto žmona? – pratarė Hyde, tariamai įpykęs. – Tu kalbi, kaip iš katalikų laikraščio! Ką, ar jau ir pati nori tapti katalike?
– Labai būtų gerai, kad galėčiau, – atsiliepė ji. – Ir aš iš Dievo norėčiau, kad galėčiau tą patį padaryti, – jau be varžymosi pasakė Hyde.
Dabar jiedu galėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Hyde pareiškė:
– Komunizmas gyvenimo praktikoje pasirodė klaidingas, gi senas katalikų mokslas – šimtu procentų teisingas. Chestertono, Belloco, „The Weekly Review“ skaitymas įtikino mane, kad katalikybės pagrindai tikri, o mūsų (komunistų) klaidingi.
Savo žmonai Hyde dabar pasisakė, kad šv. Tomo Akviniečio penki Dievo buvimo įrodymai jį įtikina. Savo protu jis galįs priimti Dievo buvimą, bet tai ir viskas. Širdyje tikėjimo dar nebuvo.
Bet jo sieloje jau brendo kai kas naujo. Jis toliau pasakoja:
– Eidamas kartą iš „Daily Worker“ (komunistų dienraščio) redakcijos ir pergyvendamas giliausią nusiminimą, staiga pajutau traukimą – būtinai nuvykti į katalikų bažnyčią.
Bažnyčia jam padarė gilų įspūdį. Nuo tos dienos jis dažnai po darbo užeidavo į bažnyčią. Užeidavo minutėlei, o išsėdėdavo valandą.
– Kuo daugiau aš mačiau Šv. Eteldredos bažnyčią, tuo labiau ją pamėgau. Tačiau vis dar negalėjau melstis. Man atrodė juokingas, žeminantis dalykas – klauptis.
Kartą bažnyčioje jis pamatė mergaitę. Buvo matyti, kad ji turėjo kažkokį gilų rūpestį. Ji klūpojo prie Marijos altoriaus, ir žvakutę uždegė.
Ir Hyde, kurio širdis dabar kankinosi ieškodama tiesos, pasilikęs vienas, nuėjo ten prie altoriaus, kaip pirma mergaitė buvo nuėjusi, įdėjo savo auką į dėžutę, uždegė žvakutę, atsiklaupė ir mėgino melstis prie Marijos.
– Aš bandžiau atsiminti kokią nors maldą iš viduramžiškos literatūros ar ką nors iš Chestertono ar Belloco poezijos. Bet mano mintis buvo tuščia. Žvakutė mirgėjo ir ėjo trumpyn, bet aš nesuradau žodžių.
Visą tą laiką Hyde dirbo komunistų dienraščio redakcijoje. Tenai jis valgydavo ir pietus. Maistą atnešančiam berniukui jis įsakė penktadieniais nenešti mėsos:
– Širdyje aš jaučiausi kataliku ir norėjau išoriniame elgesyje kame nors praktikuoti katalikybę, nors ir komunistų laikraščio patalpose.
Dabar jisai į bažnyčią užeidavo keliaudamas į darbą ir grįždamas. Artėjant Kalėdoms savo dukrelei papasakojo Kristaus gimimo istoriją.
Iš kitos pusės – pasilikimas su komunistais jam darėsi kaskart vis mažiau pakenčiamas:
– Mūsų (komunistų) vidaus politika (Anglijoje) buvo sovietų užsienio politikos pratęsimas, – rašo jis.
Jam buvo skaudu, kad komunistai, sabotuodami Anglijos pramonę, varo savo kraštą į skurdą. Kai jis pareiškė dėl to savo abejones vienam iš politbiuro narių, tas atrėžė:
– Jeigu turėsime tris milijonus bedarbių, tai mes būsime daug arčiau komunizmo.
Ir buvo duotas įsakymas – skatinti streikus ir nesutarimus.
Komunizmas jam pasidarė nepakeliamas. Abudu su žmona sutarė, kad jau laikas pakrikštyti paaugusias mergaites. Paskambinus į kleboniją jiems pasakė, kad reikės dviejų krikšto tėvų – katalikų. Hyde atsakė, kad jie neturi nė vieno kataliko pažįstamo.
Vaikus pakrikštijo, o nuo to laiko Hyde su žmona pradėjo lankyti katalikų tikybos pamokas.
– Penkerių metų man reikėjo pereiti keliu nuo Kremliaus iki Vatikano, – sakosi jis.
Nors ir galutinai apsisprendęs tapti kataliku, Hyde kurį laiką dar pasiliko „Daily Worker“ redakcijoje, stengdamasis kiek galima ir kitus grąžinti prie religijos, jausdamas pareigą apaštalauti tarp tų, kuriuos buvo nuklaidinęs į marksizmą.
Kartą Hyde su žmona ėjo iš bažnyčios ir juos pastebėjo komunistai. Ilgiau pasilikti „Daily Worker“ redakcijoje jau buvo neįmanoma.
Hyde parašė komunistų dienraščio leidėjams, kad jisai atsisako tarnybos. Laikraščiui „Catholic Herold“ padavė išspausdinti pareiškimą, kad jisai pereina į Katalikų Bažnyčią.
Viso pasaulio spauda susidomėjo jo nepaprastu keliu – iš komunizmo į katalikybę. Dabar jis galėjo atvirai pasakoti apie savo praeities patyrimus. Minėtoje knygoje jis rašo:
– Esu įsitikinęs, kad komunizmas auga iš tos dvasinės tuštumos, kuri atsiranda nusigręžus nuo krikščionybės.
Hyde tvirtina, kad komunizmas turi didžiausią pasisekimą tarpe tų, kurie neturi kitų aukštesnių idealų. Komunizmui palankią dirvą sudaro ne tiek neturtas, kiek supagonėjimas. Hyde tą išreiškia šiais žodžiais :
– Ne skurdas yra naujas dalykas. Naujas veiksnys mūsų padėtyje yra atsiradimas milijonų moderniųjų pagonių. Komunizmas yra netikėjimo vaikas. Blogos socialinės sąlygos yra tik dalykai, kuriais jis minta.
Douglas Hyde ragina visus geriau pažinti komunizmą. Jis perspėja: nuomonė, kad komunistai tėra tik politiniai avantiūristai ar valdžios ištroškę niekšai – yra netiksli ir tik padeda komunizmui plisti.
– Aš sakyčiau, – rašo tasai buvęs komunistų redaktorius, – kad dauguma ateina į komunistų eiles visų pirma dėl to, kad jie savo pasąmonėje ieško ko nors, kas užpildytų tą tuštumą, kurią jiems sudarė netikėjimas arba, kaip tai buvo su manimi, – kai nebetvirtas tikėjimas nebepatenkina intelektualiniu ir dvasiniu atžvilgiu.
Net ir apleidęs komunistų eiles jis nevengia pripažinti jų užsidegimo savo siekimams ir rašo:
– Dažnai komunistiniai ateistai sugėdina savo energija ir atsidavimu turinčius tikėjimą, kuris vienas teduoda tikrus ir pastovius atsakymus mūsų problemoms.
Nors komunizmas palaiko žmogaus energingumą, tačiau patį žmogų sugadina:
– Iš patyrimo žinau, kad daug gerų žmonių kasmet įstoja į komunistų partiją. Tačiau, priėmus blogus įsitikinimus, kaipgi gali išlikti jų gyvenimas taipgi nepasidaręs blogu? – rašo Hyde.
Jis apgailestauja, kad yra blogų krikščionių, bet kartu tvirtina:
– Kadangi jie yra žmonės, o ir pati Bažnyčia yra žmogiška, jie visi turi tas pačias ydas, ką ir kiti žmonės. Tačiau, kai juos susitikau asmeniškai, pamačiau skirtumą: nors jie turi savo dalį ydų, jie taipgi turi dorybes, kurių negali rasti tiek išsivysčiusiose formose tarp atitinkamo skaičiaus moderniųjų pagonių... Atstumti krikščionybės tiesą dėl to, kad yra „blogų krikščionių“, būtų taip pat neprotinga, kaip ir tvirtinti, kad komunizmas yra geras, nes jisai patraukia ir žmones su geromis intencijomis.
Tapęs kataliku, Douglas Hyde tuo pačiu uolumu stojo tarnybon tų idealų, kuriuos jis atrado žmonijos vienintele viltimi. Jis rašo:
– Aš padariau įžadą stengtis ateinančių dešimties metų laikotarpyje atversti į tikėjimą daugiau žmonių, negu per dvidešimt metų atverčiau į komunizmą. Nusprendžiau, kad garbingas poilsis – ne man. Ir vėl išeinu į grumtynių lauką.
Jis gaili tų žmonių, kuriuos sužaloja komunizmas:
– Blogiausias dalykas komunizme yra, kad jisai patraukia kai kuriuos iš geresniųjų ir perdirba jų mintis, iškreipia jų sąžines taip, kad juos jau galima panaudoti blogiausiems dalykams.
Hyde savo dukterį atidavė auklėti į vienuolyno mokyklą, patsai gi ėmė lankytis šimtuose susirinkimų, keliauti tūkstančius mylių, rašyti daugybę straipsnių. Patsai jis prisipažįsta:
– Per dvejus metus aš kalbėjau mažiausiai pusei milijono žmonių.
