1 dalis. Nejaugi LDK gyventojų dauguma buvo katalikai?
Šiandien, tautai ieškant kelio, kaip apginti amžinąsias vertybes nuo liberaliojo globalizmo, ypač svarbu pažinti tikrąsias mūsų tautos ir valstybės šaknis: katalikiškais principais grįstą protėvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – santvarką. Katalikybė nėra vien asmeninis įsitikinimas ar „pasaulėžiūra“ – tai religija, apimanti teoriją ir praktiką, visas privataus ir viešojo gyvenimo sritis. Nuo šių sričių perkeitimo Evangelijos dvasia vedant Katalikų Bažnyčiai priklauso sielų amžinasis išganymas. „Už katalikų Bažnyčios nėra išganymo“ – extra Ecclesiam nulla salus – 2000 metų Kristaus mokslą kartoja tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Būtent todėl tikrąja žmonijos religija turi būti pagrįsta ir valstybių santvarka.
Mokymą, kad kiekviena valstybė ne tik gali, bet ir privalo būti savo santvarka katalikiška, paskutinis iš daugelio popiežių aiškiai pabrėžė Pijus XI 1925 m. enciklikoje Quas primas apie Kristaus socialinį karališkumą.[1] Todėl kiekvienas katalikas turi siekti savo valstybės atitikimo katalikų religijai, o istorijos prisiminimas šiame darbe – geriausias įkvėpimo šaltinis[2].
Jau 250 metų liberalioji revoliucija veržiasi į Lietuvą
Katalikiškumą kaip valstybės ir visuomenės pamatą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo naikinti 1773 m. įkurta Edukacinė komisija, kurios daugelis narių buvo masonai. Komisija pirmiausia sunaikino katalikišką švietimo sistemą ir išugdė pirmąją kartą, sukilusią prieš katalikišką tvarką. Tai įvyko Tado Kosciuškos liberaliojoje revoliucijoje – 1794 m. sukilime, kuriam Lietuvoje vadovavo jakobiniškų pažiūrų Jokūbas Jasinskis. Remdamasis F. K. Prušinskio (Pruszynski) atlikta kruopščia T. Kosciuškos raštų ir laiškų analize, A. Romanovskis (Romanowski) įrodo, kad Kosciuška buvo netikintis[3].
Nuo tada Lietuvoje prasidėjo liberalizmo „šliaužianti okupacija“. Katalikišką tvarką toliau bandė naikinti 1831 m. sukilimas, kuris buvo tikra liberali revoliucija. Daug jos vadų buvo pasaulinio masonų tinklo nariai, pvz., Joachimas Lelevelis, bendradarbiavęs su pačiu K. Marksu bei jo „mokytoju“ Ph. Buonarotti, su G. Mazinio masonišku „Jaunosios Europos“ tinklu[4]. Šį griaunamąjį darbą tęsė 1863–1864 m. revoliucija. Jos diktatorius Liudvikas Mieroslavskis – tos pačios masoniškos „Jaunosios Europos“ emisaras revoliucijoms kelti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje. Jauniesiems mūsų revoliucionieriams jis rekomendavo pradėti teroro aktus – grobti Rusijos svarbius asmenis bei jų šeimas ir naudoti juos kaip gyvus skydus tolesnėse akcijose[5].
Masoniškasis liberalizmas – visų moderniųjų ideologijų nuo komunizmo iki nacionalsocializmo šaltinis. Prof. Albinas Plėšnys klasifikuoja liberalizmą į klasikinį liberalizmą, konservatizmą bei socializmą ir nurodo, kad visos trys srovės atmeta tiesą, jog tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį, o ne vien išorinių suvaržymų nebuvimas[6].
400 metų katalikiško, o ne liberalaus valstybingumo
Katalikiškos valstybės santvarkos svarbiausi požymiai yra šie:
Jos valdovas ar vadovas privalo būti katalikas. Paprastai karūnavimo rituale (jei tai monarchas) jis iškilmingai prisiekia ginti tikrąjį tikėjimą;
- Vadovaujančius postus gali užimti tik (įvairių apeigų) katalikai;
- Katalikų religija dominuoja visuomeniniame lygmenyje ar turi valstybinės religijos statusą;
- Katalikybės principais paremti įstatymai, katalikiški universitetų, cechų ir kt. korporacijų nuostatai, katalikų privilegijuota padėtis nekatalikų atžvilgiu;
- Katalikiška savo turiniu švietimo sistema;
- Katalikiškos viešos politinės bei visuomeninės ceremonijos;
- Katalikiška valstybės, jos armijos simbolika, katalikiška armijos idėjinė motyvacija.
Įrodant, kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė, būtina paneigti liberalius LDK istorijos iškraipymus ir atkurti katalikišką LDK istorijos koncepciją, pradėtą dar pirmojo lietuvio Tėvynės istorijos autoriaus – kauniečio jėzuitų kunigo A. Vijūko-Kojelavičiaus (1 pav.). Nepaisant jo raštuose aptinkamų to meto jaunai istoriografijai neišvengiamų klaidų – šaltiniais neparemtų išgalvotų faktų ir sukurtų istorijų (ypač apie pagoniškos Lietuvos laikus, apie kuriuos labai trūksta šaltinių), kun. Kojelavičiaus įžvalgos esminiais LDK istorijos klausimais yra tiesiog pamatiniai akmenys istorijos realistinei koncepcijai.
Įvairių pakraipų liberalai – priešingai: bando įrodinėti, kad LDK buvo vos ne liberali valstybė. Net solidžioje Lietuvos istorijos knygoje teigiama, kad „1550–1580 m. LDK buvo liberalizmo centras Europoje, o jos sostinė Vilnius – pažangiausios to meto minties centras[7]. Knygos autoriai gana tiksliai nurodo rimčiausios grėsmės katalikiškai santvarkai metus: 1550–1580 m. Bet net ir per tuos 30 metų, Lietuvoje siautėjant liberalizmą ilgainiui pagimdžiusiam protestantizmui, valdant jaunystėje palaido lytinio gyvenimo[8] ir protestantiškoms sektoms bei magijai kartais simpatizavusiam[9] Žygimantui Augustui, taip pat per sumaištį po jo mirties – net ir tada Lietuva išlaikė valstybinę katalikų religiją, o po 1580 m. palaipsniui atkūrė susvyravusią katalikišką santvarką. Tas revoliucinės suirutės laikotarpis vertas atskiro straipsnio, o šioje straipsnių serijoje pabandysime trumpai įrodyti, kad visus 404 metus – nuo Lietuvos krikšto iki 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos Lietuvoje klestėjo ne liberali, o katalikiška valstybės santvarka. Netgi pusiau liberali gegužės 3 d. Konstitucija išlaikė katalikų valstybinę religiją, nors jau kildino visą teisinę tvarką ne iš Dievo valios, bet iš tautos.
Pirmoje šio straipsnio dalyje parodysime, kad LDK buvo katalikiška kiekybiniu požiūriu, o kitose dalyse – kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė savo kokybe, t. y. katalikiškais įstatymais bei viešąja tvarka, taikoma ne tik visos valstybės, bet ir jos vaivadijų, miestų ir net mažų profesinių korporacijų – cechų, gildijų ir kt. – lygmenyje. Taip pat, kad katalikybė turėjo valstybinės religijos statusą bei privilegijuotą padėtį, o kitų, klaidingų, religijų teisės viešojoje erdvėje buvo varžomos.
LDK iš kitų pasaulio šalių išskiria tai, kad joje tokį privilegijuotą statusą turėjo net trijų apeigų katalikybė: Romos apeigų, graikų-slavų (rutenų) apeigų, kurios išpažinėjais ilgainiui tapo beveik pusė šalies gyventojų, o taip pat daugelio pamiršta armėnų apeigų katalikybė, įleidusi šaknis pačioje LDK širdyje – Vilniaus Rotušės aikštės apylinkėse.
LDK gyveno apie 80% katalikų
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pradėtos šimtmečių misijos sėkmė matoma 1790 m. įvykusio pirmojo visuotinio Lietuvos ir Lenkijos gyventojų surašymo rezultatuose[10]. Surašymas nurodo LDK gyventojų tikybą: 1 500 000 gyventojų (39%) – graikų apeigų katalikai (unitai), 1 470 000 (38,2%) – katalikai (t. y. Romos apeigų katalikai)[11]. Iš tiesų gaila, kad ir šiuos duomenis pateikusi Visuotinė lietuvių enciklopedija, ir kita literatūra tendencingai išskaido vieno tikėjimo vienijamą LDK katalikų gyventojų daugumą: rašoma „katalikai“ ir atskirai „unitai“. Bet juk unitai irgi yra katalikai, tik graikų apeigų! Todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad 1790 m. katalikų LDK gyveno tik 38,2% – mažuma visų gyventojų, bet prie „lotynų“ pridėjus „graikus“, katalikų LDK staiga „atsiranda“ 77,8% – absoliuti dauguma.
Iš tiesų katalikų LDK buvo dar daugiau, nes 1790 m. surašyme neskaičiuoti 1772 m. atplėštų žemių gyventojai ir net nepaminėti LDK armėnai (o dauguma jų buvo armėnų apeigų katalikai). Beje, armėnai buvo bene pagrindiniai LDK prekybos tarpininkai su tolimosiomis Rytų šalimis, net Persija. Būtent armėnai pirmieji atvežė garsiąsias „persines“ juostas, kurios vėliau buvo audžiamos ir pačioje LDK – tai Lietuvos bajorų pamiltos Slucko juostos. Armėnų mažuma, nors ir negausi, yra svarbi konceptualiai atkuriant LDK – trijų apeigų katalikiškos valstybės – katalikišką istorijos modelį. Armėnija – pirmoji katalikiška tauta ir pirmoji katalikiškos santvarkos valstybė pasaulyje (nuo 301 m.). Armėnų buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių diplomatinėje tarnyboje – ryšiams su Rytais, jie tarnavo kariuomenėje, dalyvavo daugelyje LDK karo žygių, taip pat ir Žalgirio mūšyje. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pradedant Vytautu Didžiuoju, tvirtindavo net ir nekatalikiškos Armėnų apaštalinės bažnyčios, veikusios LDK, vyskupus. Vėliau daugelis armėnų grįžo į katalikų tikėjimą, ypač po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) armėnų unijos su Katalikų Bažnyčia 1630 m. XIX a. istoriniai šaltiniai mini armėnus katalikus, dar gyvenusius Vilniuje ir Lietuvoje[12]. Jie laikėsi armėnų apaštališkojo rito apeigų, bet buvo integrali katalikų tikėjimo vienijamos miesto ir šalies bendruomenės dalis. Lvove išliko senoji armėnų bažnyčia, Vilniuje – deja, ne.
Armėnus mūsų protėviai suvokė ne kaip „vieną iš daugelio pliuralistinės LDK konfesijų“, bet kaip dar vieną perlą vienintelės teisingos – Katalikų – Bažnyčios karūnoje. Buvome trijų apeigų katalikų gyvenama katalikiškos santvarkos valstybė, kaip ir Lenkija (valdžiusi Lvovą), Austrija, galbūt Vengrija su Chorvatija ir Italija.
LDK išsiskyrė katalikiškų Europos šalių tarpe tuo, kad 1790 m. graikų apeigų katalikų joje buvo 0,8% daugiau net už Romos apeigų katalikus. O anksčiau jų procentas buvo dar didesnis. Skaičiuojant su 1772 m. Lietuvos prarastomis žemėmis, bendras katalikų procentas gyventojų tarpe padidėja, o unitų procentas išauga labai ženkliai. 1772 m. prie Rusijos prijungtose Vitebsko ir Mogiliovo žemėse stačiatikių buvo likę mažai, nors čia ir buvo vienintelė LDK teritorijoje likusi stačiatikių Mogiliovo vyskupija (nuo XVII a. pab. – XVIII a. pr. visos kitos LDK priklausiusios Rusios vyskupijos buvo graikų apeigų katalikų). Carinės Rusijos epochą tyrinėjusių istorikų E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko vertinimais[13], 1772 m. įvykusio pirmojo LDK padalinimo metu Rusijos okupuotose rytinėse LDK (Vitebsko ir Mogiliovo) žemėse apie 80% gyventojų buvo unitai ir tik 10% – lotynų apeigų katalikai. Tad visi kiti gyventojai – nekatalikai – sudarė tik 10%. Atimkime judaizmo išpažinėjus (visoje LDK gyveno 10% žydų), ir pamatysime, kad stačiatikių beveik nebuvo! Kad stačiatikių 1790 m. LDK „liktų“, mes tiesiog priversti daryti prielaidą, jog Vitebsko ir Mogiliovo kraštuose žydų 1790 m. gyveno mažiau nei 10%, nors Žydų enciklopedijos žemėlapis rodo, kad vėliau – apie 1901 m. – tuose kraštuose gyveno daugiau nei 10% žydų[14].
Bet kuriuo atveju, išvada aiški: net ir tose okupuotose teritorijose, kur liko didžiausia LDK stačiatikių sankaupa (vienintelė LDK jų Mogiliovo vyskupija), 1772 m. tebuvo keli procentai stačiatikių. Žinoma, juos „atskiedė“ unitiškas Vitebsko kraštas, bet skaičius vis tiek atrodo menkas. Tuomet neaišku, iš kur visoje LDK be 1772 m. atplėštų žemių (kuriose buvo Rusijai atitekusi Mogiliovo vyskupija) jų „prisirinko“ 6,5% – galbūt jie buvo tiesiog išsibarstę įvairiose vietovėse? Net jei darytume paplitusią prielaidą, kad Vytauto Rytų atvertimo misijos pradžioje stačiatikių LDK buvo 80% visų gyventojų, tai ši Lietuvos Bažnyčios vienybės ir sielų išganymo misija XVIII a. vainikuota tiesiog šlovinga sėkme – atskilusiųjų nuo Kristaus Bažnyčios vienybės liko labai mažai.
Apytikriai susumavus 1790 m. surašymo rezultatus su 1772 m. atplėštų žemių gyventojais, iki padalinimų buvusioje LDK teritorijoje (iš viso 4,77 milijonai gyventojų) gauname 2,3 mln. (apie 48%) graikų apeigų katalikų (unitų), 1,57 mln. (apie 33%) Romos apeigų katalikų, o visoje LDK – apie 81% tų dvejų apeigų katalikų (neskaitant armėnų). Tada graikų apeigų katalikų būtų 15% daugiau nei Romos apeigų – tai turbūt aukščiausias rodiklis tarp to meto Europos valstybių. Šiuos duomenis apibendriname lentelėje (1 pav.):
Katalikiška dauguma
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos uniją, garsusis istorikas N. Davies‘as pabrėžia, kad Romos katalikai, atrodo, niekada neviršijo pusės Abiejų Tautų Respublikos gyventojų skaičiaus. Bet juk unitai buvo ne kokia nors kita religija, o išpažino 100% tą patį katalikų tikėjimą, tik liturgiją šventė graikų apeigomis. Taigi, net ir šio liberalaus istoriko duomenimis (3 pav.), jau 1660 m. ATR abiejų apeigų katalikų skaičius artėjo prie 3 ketvirčių, o 1772 m. ATR jų buvo net 76%. ATR katalikų dalis 5% mažesnė nei LDK, ko gero, dėl to, kad katalikus „atskiedė“ Ukrainos stačiatikiai, kurių dėl Rusijos kurstomų kazokų sukilimų ir kitų priežasčių buvo daugiau nei LDK.
Taigi, jau vien dėl kiekybinių rodiklių žlunga liberalus mitas apie „daugiakonfesinę LDK“, o juo labiau apie „LDK – liberalizmo centrą“. Deja vaikams mokykliniuose žemėlapiuose apie LDK religijas pateikiami Žygimanto Augusto laikų religinės „revoliucinės suirutės“ laikų žemėlapiai, kai buvo išplitę įvairios protestantizmo sektos, bet neparodomas šlovingos protėvių misijos rezultatus atspindintis 1750 m. žemėlapis, kur beveik visa valstybė „nudažyta“ Romos ir graikų apeigų spalvomis, kur stačiatikiai glaudžiasi tik Mogiliovo vyskupijoje (4 pav.), gi liuteronai aiškiau matomi tik LDK ir Lenkijos vasalėje – Kuršo kunigaikštystėje ir Vokiečių valstybių pasienyje.
Tiesa, žemėlapyje vakarinės dab. Baltarusijos ir Ukrainos žemės ne visai teisingai nuspalvintos vien Romos katalikų spalva: iš tiesų tai mišri Romos ir graikų apeigų katalikybės ar pastarosios dominuojama zona. Net ir paskutinė LDK Mogiliovo stačiatikių vyskupija buvo ant išnykimo ribos – 1678 m. jos sostas liko tuščias ir ji buvo valdoma per Kijevo metropolito administratorių. Popiežiaus nuncijus ir karalius Jonas Sobieskis stengėsi, kad į Mogiliovą negrįžtų stačiatikių vyskupo valdžia. 1679 m. nuncijus rašė į Romą: „Vyskupystės karalius niekam neatidavė, nes trokšta ją palikti tokiam žmogui, kuris pamirštų savo [stačiatikių – Š.P.] tikėjimą ir palaipsniui paruoštų savo vyskupystę unijai.“[15]
Taigi, Jogailos ir Vytauto Didžiojo siekį, kad dauguma LDK gyventojų būtų katalikai, XVII–XVIII a. mūsų protėviai įgyvendino su stulbinančia sėkme. Bet gal tokia katalikų persvara LDK buvo vien po 1596 m. Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos – ne anksčiau? Kaip LDK pavyko stačiatikių skaičių sumažinti nuo 80 iki vos kelių procentų? Ogi išmintingai sudarant sąlygas Rusiai grįžti į Katalikų Bažnyčią, kurioje ji buvo nuo pat savo krikšto. Apie tai – kitose straipsnio dalyse.
[1] Žr. encikliką „Quas Primas“.
[2] Plg. „Naujas Sąjūdis nežlugs, tik jei sieks atkurti katalikišką santvarką“, Krikščioniškosios kultūros instituto Facebook puslapyje.
[3] Žr. „Lenkų hamletas, arba kas toks Tadas Kosciuška“, Istorijos, 2008 lapkritis, Nr. 11 (38), p. 60.
[4] „Polska emigracja do Francji po upadku powstania listopadowego“, Wielka Historia Polski, Kraków, 2000.
[5] Istorikų Andrzejaus Szwarco, Marko Urbańskio ir Paweło Wieczorkiewicziaus pateikiami duomenys.
[6] A. Plėšnys, „Priešstata: liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina“, Naujoji Romuva, 1993, Nr. 5, p. 52.
[7] Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995, p. 323.
[8] Zbignievas Kuchovičius, Barbora Radvilaitė, Vilnius, 1991, p. 90–91.
[9] Ten pat, p. 86–87.
[10] 1790 m. Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos karalystės ir LDK) gyventojų surašymas. Žr. Vikipedija.
[11] „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai“, Visuotinė lietuvių enciklopedija.
[12] Lietuvos armėnai (nuoroda nebeveikianti)
[13] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Kaišiadorys, 1996, p. 58.
[14] Litvakų ir Lenkijos žydų gyvenamos teritorijos carinėje Rusijoje – Remiamasi: Map showing the percentage of Jews in the Pale of Settlement and Congress Poland, The Jewish Encyclopedia (1901).
[15] A. Deruga, Piotr Wielki a unici i unja kościelna 1700–1711, Wilno, 1936, p. 46.
