Kai išgirdau, kad tradicinis katalikas istorikas Roberto de Mattei išleido keturių šimtų puslapių Pijaus V biografiją, tiesiog negalėjau atsispirti. Roberto de Mattei knyga Šventasis Pijus V: Legendinis popiežius, kuris ekskomunikavo karalienę Elžbietą I, standartizavo Mišias ir parklupdė Osmanų imperiją, 2021 m. gegužės 25 d. išleista leidyklos Sophia Institute Press. Šios knygos Kristaus Mistiniam Kūnui labai reikėjo, nes šiuo metu vargstame su labai silpnu popiežiumi. Be to, žinojau, kad knyga bus nuostabi, nes ji parašyta vieno iš didžiausių mūsų dienų katalikų intelektualų.
Ką De Mattei knyga mums pasako apie popiežių Pijų V ir krikščionybę? Jeigu paklaustumėte išsilavinusių tradicinių katalikų, kodėl Pijus V buvo didis popiežius, jie greičiausiai nurodytų tas pačias kelias priežastis: Lepanto mūšį, karalienės Elžbietos ekskomunikavimą, Tridento mokymo promulgavimą ir tradicines Mišias. Taip pat jie galbūt mesteltų faktą, kad nuo Pijaus V prasidėjo tradicija popiežiams dėvėti baltą sutaną.
Paskutinis faktas yra gana įdomus. Ne todėl, kad tai tradicija, kuri išliko iki mūsų dienų, bet dėl to, kodėl ši tradicija atsirado. Popiežius Pijus V dėvėjo baltą sutaną, nes buvo dominikonas. Dėl ko buvo žinomi dominikonai? Tarp kitų dalykų, jie buvo žinomi kaip elitiniai inkvizitoriai. Visi žymiausi inkvizitoriai Bažnyčios istorijoje buvo dominikonai: Bernardas Gi, Nicholas Eymerichas, Tomas de Torkvemada ir kiti. Prieš tapimą popiežiumi Pijumi V, Antonio Ghisleri labai ilgai buvo inkvizitorius. Popiežius Paulius IV Ghisleri net paskyrė Inkvizitorių rūmų prefektu.
Savo valdymo metu Pijus V į popiežiaus instituciją įnešė inkvizitoriškų bruožų. De Mattei pasakoja apie tris tos eros inkvizitorius, tapusius popiežiais: Paulių IV, Pijų V ir Sikstą V. 87 puslapyje De Mattei rašo: „Kaip teigia istorikas Adriano Prosperi, iš šių trijų inkvizitorių, tapusių popiežiais, labiausiai su Inkvizicijos institucija buvo siejamas šv. Pijus V.“
1566 m. gruodžio 21 d. Pijus V išleido bulę Inter Multiplices Curas, kurios tikslas buvo išrauti visas erezijas ir klaidingas doktrinas. Apie šį dokumentą De Mattei rašo 95 puslapyje: „Popiežius pasinaudojo savo ilga didžiojo inkvizitoriaus patirtimi, jį išmokusia, kokia daugybė tų, kurie buvo tiriami Šventojo Sosto, dėl savo pačių gerovės melavo, naudojo gudrybes ir klaidinimą tam, kad suklaidintų teisėjus.“
Iš to, kaip jis tvarkėsi su eretikais, galima visą Pijaus V pontifikatą matyti inkvizitoriško mentaliteto šviesoje. Galima teisėtai paklausti: ar tai nėra primityvu? Ar tai ne barbariška? Ar Inkvizicija nebuvo skirta tiesiog žudyti tuos, su kuriais teologiškai nesutarė? Nieko negali būti toliau nuo tiesos. Inkvizicijos tikslas nebuvo žudyti eretikus. Jos tikslas buvo sugrąžinti juos į tikrą tikėjimą. Galėtume net sakyti, kad Inkvizicija paprasčiausiai skleidė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Vykdant Didįjį Įsakymą, randamą Mato Evangelijos pabaigoje, susiduriame su dviem žmonių tipais, kuriuos reikia evangelizuoti. Pirmieji yra nepakrikštytieji, tokie kaip žydai, mohametonai, pagonys ir ateistai. Antrieji yra tie, kurie buvo deramai pakrikštyti, bet įsikabino į klaidą ar iškraipė Evangeliją. Tarp pastarųjų randame Martino Liuterio, Džono Kalvino, Michaelo Cerulariuso, Dioskoro Aleksandriečio ir daugybės kitų schizmatinių ar eretinių grupių sekėjus. Tokios grupės nėra kažkas naujo. Maišto dvasia matoma jau Naujojo Testamento puslapiuose. Tobulas pavyzdys yra klaidingi Galatijos mokytojai – pakrikštyta grupė žmonių, besiskelbiančių krikščionimis, bet mokančių evangelijos, kuri visai nėra Evangelija. Mūsų laikysena tokių grupių atžvilgiu turėtų būti tokia pati kaip Inkvizicijos ir Pijaus V. Trumpai tariant, turime padėti jiems atmesti savo ereziją ir pilnai išpažinti Kristų. Nėra krikščioniškesnės žinios už šią.
Bažnyčia XVI amžiuje kentėjo nuo tos pačios problemos, nuo kurios kenčia XXI amžiuje, tai yra nuo sodomitų kunigų tarpe. Krikščionijoje sodomija visada laikyta mirtina nuodėme ir tai eksplicitiškai aiškiai žinome iš daugybės šventųjų prieš XVI amžių: Petro Damijanio, popiežiaus Leono IX, Bernardino Sieniečio. Savo bulėje Horrendum Illud Pijus V rašo, kaip tvarkytis su sodomitais kunigais:
„Todėl, norėdami dar ryžtingiau tęsti tai, ką vykdėme nuo savo pontifikato pradžios, mes nurodome, kad bet kuris kunigas ar klero narys, pasaulietinis kunigas ar vienuolis kunigas, kuris atlieka tokį bjaurų nusikaltimą, galiojančio kanono galia turi prarasti bet kokias klero privilegijas, bet kokį postą, pagarbą ir bažnytinę beneficiją. Taip pat po to, kai yra pažeminamas bažnytinio teismo, jis turi būti iš karto perduodamas pasaulietinei valdžiai tam, kad gautų įstatymų numatytą bausmę kaip atlyginimą už tai, ką padarė tikintiesiems, patekusiems į tokią prarają.“
Bažnyčia Pijaus V gyvenimo metu turėjo panašią bėdą, kokią turime dabar. Bet jeigu dabartinis Romos popiežius naudotų tokius žodžius, kokius naudojo Pijus V, nemanau, jog skaitytume istorijas apie kunigus, pagautus turinčius Grindr paskyras (Grindr – programėlė, skirta gėjų, biseksualų ir t. t. pažintims, vert. past.).
Tuo pat metu XVI amžiuje Bažnyčia buvo pilna katalikų karalių ir princų, kurie nenorėjo kovoti prieš didžiausią krikščionijos priešą – turkus. 1453 m. mohametonai turkai užėmė Konstantinopolį, išniekino Šv. Sofijos katedrą ir daugybę kitų šventų bažnyčių bei pradėjo šimtmečius trukusią kampaniją pavergti krikščioniškas žemes. Mehmedo Užkariautojo karjera nesibaigė su Konstantinopolio užėmimu, tai buvo tik pradžia. XVI amžiuje turkai jau buvo išplėtę savo valdas ir pasiruošę žygiuoti į Europos širdį. Pijui V pavyko suorganizuoti Šventąją Lygą ir sutriuškinti Dievo priešus turkus Lepanto mūšyje 1571 m. spalio 7 d. Tokios katalikiškos valstybės kaip Prancūzija ar Lenkija nesusidomėjo galimybe jungtis į Šventąją Lygą, nes tai būtų pakenkę jų apgailėtiniems pasaulietiniams interesams. Savo mirties patale popiežius Pijus V apraudojo tokį katalikiškų valstybių požiūrį, kuomet jos neturėjo noro kovoti prieš turkų grėsmę. Jis troško pamatyti Osmanų imperijos griuvimą. Nors to jis nesulaukė, bet Lepanto mūšyje jam pavyko suduoti skaudų smūgį šiai imperijai, kuomet ji buvo savo galybės viršūnėje.
Pijus V susidūrė su katalikiškomis jėgomis, kurioms nerūpėjo krikščionijos išsaugojimo reikalas, kaip ir mes susiduriame su sekuliariomis tam priešiškomis jėgomis. Pijus kovojo vyriškai ir krikščionija, nepaisant nepalankių aplinkybių, nugalėjo bei galiausiai persvėrė galios balansą osmanų atžvilgiu. Mes taip pat turime nepaisyti nepalankių aplinkybių ir vyriškai kovoti šalia Kristaus kryžiaus ir Dievas daugybę sielų ištrauks iš Kristaus priešo nagų. De Mattei talentas slypi tame, kad jis sugeba parašyti hagiografiją ir akademinę biografiją viename. Nors gal tai ir nesunku, kadangi popiežius Pijus V per visą savo gyvenimą niekada mirtinai nenusidėjo. Tai tikrai yra knyga, kurią katalikams reikia perskaityti, ypač šiuo metu, kai sekuliarūs politikai laiko mus uždarę namie.
