Šiandien, sausio 23 dieną, minimas šv. Raimundas Penjafortietis.
Šv. Raimundas buvo didelis vargšų, o ypač vergų draugas. 1175 metaus gimė Ispanijoje, garbingoje šeimoje.
Gabus ir labai mokytas, vos dvidešimties metų amžiaus būdamas, Raimundas dėstė filosofiją Barselonoje. Ten jis mokytojavo per dešimtį metų. Bolonijos universitetas pripažino jam daktaro garbę. Raimundui buvo atviras kelias į aukščiausias pareigas. Tačiau žemė neviliojo jaunuolio širdies.
Savo sieloje Raimundas nešiojo kitus troškimus. Būdamas nuoširdžiai ir giliai pamaldus, visa savo širdimi pamilęs Dievo Motiną Mariją, jis nutarė atsižadėti visų turimų pareigų, garbingų vietų, turimų turtų, visų garbių ir stoti į vienuolyną. Ten jis matė savo sielai saugesnį gyvenimą nei pasaulyje.
Būdamas 45-erių metų, Raimundas įstojo į dominikonų vienuolyną. tačiau Dievas ir Marija buvo numatę jam kitus darbus. Apsireiškusi Gailestingumo Motina pasakė Raimundui, kad kartu su šv. Petru Nolasku ir Aragono karaliumi Jokūbu pasišvęstų krikščionims iš mahometonų maurų vergijos vaduoti. Ir jie tryse padėjo sukurti vienuoliją, skirtą vergams gelbėti.
Raimundas skelbė atgailą ir šventąjį karą prieš pavergėjus maurus, organizavo paimtųjų nelaisvėn krikščionių išvadavimą ir išpirkimą. Kai turėjo 81 metus, jis jau buvo pakrikštijęs 10 000 saracėnų.
Popiežius Grigalius IX 1230-aisiais pakvietė Raimundą į Romą ir padarė jį savo nuodėmklausiu. Romoje bebūdamas, Raimundas atliko kitą labai svarbų darbą - parašė veikalą „Decretalia“. Ta knyga Bažnyčios teisę studijuojantiems pagrindiniu veikalu buvo net iki 1917 metų.
Kun. K. Matulaitis, „Šventųjų gyvenimai“, 1949 m.
