Pirmoji rožė
Rožančiaus maldos
Rožančių sudaro du dalykai: malda mintyse ir žodinė malda. Šventojo Rožančiaus mintinė malda – ne kas kita kaip meditacija apie Jėzaus Kristaus ir Jo Šventosios Motinos gyvenimo, mirties ir šlovės paslaptis. Žodinė malda – tai penkiolikos dešimčių „Sveika, Marija“ kalbėjimas, prieš kiekvieną dešimtį sukalbant „Tėve mūsų“. Kalbant medituojama ir kontempliuojama apie penkiolika pagrindinių Jėzaus ir Marijos dorybių, kurias jiedu praktikavo penkiolikoje šventojo Rožančiaus paslapčių.
Pirmose penkiose dešimtyse turime pagerbti džiaugsmingąsias paslaptis ir jas apmąstyti; antrose penkiose dešimtyse – skausmingąsias, o trečioje penkių paslapčių grupėje – šlovingąsias paslaptis. Taigi, Rožančius yra palaimingas mintinės ir žodinės maldos derinys, kuriuo pagerbiame Jėzaus ir Marijos gyvenimo, mirties, kančios ir šlovės paslaptis bei dorybes ir mokomės jomis sekti.
Antroji rožė
Kilmė
Kadangi šventasis Rožančius sudarytas daugiausia iš Kristaus maldos ir Angelo pasveikinimo, t. y. „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, jis be abejonės yra pagrindinė tikinčiųjų malda ir atsidavimo Dievui išraiška. Savo esme jis buvo naudojamas ilgus amžius, nuo apaštalų bei Kristaus mokinių laikų iki dabar.
Tačiau tik 1214 m. šventoji Motina Bažnyčia gavo Rožančių dabartiniu jo pavidalu ir vartojamą tokiu būdu, kaip dabar. Rožančių Bažnyčiai perdavė šventasis Dominykas,[2] gavęs jį iš Švenčiausiosios Mergelės kaip galingą priemonę atversti albigiečiams ir kitiems nusidėjėliams.
Aš jums papasakosiu Rožančiaus gavimo istoriją, aprašytą plačiai žinomoje palaimintojo Alano de la Roche[3] knygoje „De Dignitate Psalterii“ (Apie Psalmyno kilnumą). Matydamas, kad žmonių nuodėmių našta trukdo albigiečiams atsiversti, šventasis Dominykas pasitraukė į mišką netoli Tulūzos – ten tris dienas ir tris naktis be paliovos meldėsi. Visą tą laiką jis nieko daugiau nedarė, tik verkė ir griežtai atgailavo, norėdamas nuraminti visagalio Dievo pyktį. Jis taip smarkiai plakė save disciplina, kad sužalojo kūną ir galop prarado sąmonę.
Tuo metu, trijų angelų lydima, jam pasirodė Dievo Motina ir tarė: „Mielas Dominykai, ar žinai, kokį ginklą Švenčiausioji Trejybė nori panaudoti pasaulio pataisymui?“
„O, mano Valdove, – atsakė Dominykas, – Tu daug geriau už mane tai žinai, nes šalia savo Sūnaus Jėzaus Kristaus visada buvai pagrindinis mūsų išganymo įrankis.“
Tada Dievo Motina jam paaiškino: „Noriu, kad žinotum, jog šioje kovoje mūrdaužiu visad buvo Angelo pasveikinimas, Naujojo Testamento pamatinis akmuo. Todėl, jeigu nori pasiekti šias užkietėjusias žmonių širdis ir palenkti Dievo pusėn, skelbk mano Psalmyną.“
Nuramintas Dominykas pakilo ir, degdamas troškimu atversti tos apylinkės žmones, patraukė tiesiai į katedrą. Tuojau pat nematomi angelai, skambindami varpais, surinko žmones, ir Dominykas pradėjo sakyti pamokslą. Vos prasidėjus pamokslui, kilo baisi audra, ėmė drebėti žemė, aptemo saulė, ir tiek įsisiautėjo perkūnija su žaibais, kad visus apėmė baimė. Jie dar labiau persigando, kai, žvelgdami į gerai matomoje vietoje esantį Dievo Motinos paveikslą, pamatė, kaip ji tris kartus iškėlė į dangų rankas, šaukdamasi jiems Dievo keršto, jeigu jie neatsiverstų, nepakeistų savo gyvenimo ir neprašytų Šventosios Dievo Motinos užtarimo.
Šiais antgamtiniais reiškiniais Dievas norėjo išplatinti naują šventojo Rožančiaus maldą ir padaryti ją plačiai žinoma. Galų gale, šventajam Dominykui meldžiantis, audra nurimo, ir jis tęsė pamokslą. Jis taip karštai ir įtikinamai aiškino šventojo Rožančiaus reikšmę ir vertę, kad beveik visi Tulūzos gyventojai priėmė Rožančių ir atsižadėjo klaidingų įsitikinimų. Netrukus miestas ėmė keistis į gera, žmonės pradėjo krikščioniškai gyventi ir metė ankstesnius blogus įpročius.
Trečioji rožė
Šventasis Dominykas
Šis stebuklingas šventojo Rožančiaus maldos įsteigimo būdas kiek panašus į tą, kuriuo visagalis Dievas ant Sinajaus kalno perdavė pasauliui savo Įstatymą, o tai be abejo patvirtina Rožančiaus vertę ir svarbą.
Įkvėptas Šventosios Dvasios, pamokytas Švenčiausiosios Mergelės, o taip pat savo patirties, šventasis Dominykas skelbė šventąjį Rožančių visą likusį gyvenimą. Skelbė ir mokė jo savo pavyzdžiu bei pamokslais miestuose ir kaimo vietovėse, aiškino aukštos ir žemos padėties žmonėms, išsimokslinusiems ir bemoksliams, katalikams ir eretikams. Šventasis Rožančius, kurį jis kalbėdavo kiekvieną dieną, buvo jo pasirengimas pamokslui ir trumpas susitikimas su Dievo Motina po pamokslo.
Vieną dieną, o tai buvo šv. Jono Evangelisto šventė, jis turėjo sakyti pamokslą Dievo Motinos katedroje Paryžiuje. Mažoje koplytėlėje už pagrindinio altoriaus jis maldingai ruošėsi pamokslui, kaip visada kalbėdamas Rožančių. Staiga jam pasirodė Dievo Motina ir tarė: „Dominykai, nors galbūt pamokslas, kurį numatei pasakyti, labai geras, aš tau duosiu daug geresnį.“
Šventasis Dominykas paėmė į rankas Dievo Motinos pasiūlytą knygą, atidžiai perskaitė tą pamokslą ir, įsigilinęs ir apmąstęs jį, padėkojo Švenčiausiajai Motinai. Atėjus laikui, jis užlipo į sakyklą ir, nepaisydamas šventinės dienos, šventąjį Joną paminėjo vos keliais žodžiais – kad šis pasirodė esąs vertas būti Dangaus Karalienės globėju. Auditoriją sudarė teologai ir kiti žymūs žmonės, įpratę klausytis nepaprastų ir rafinuotų kalbų, tačiau šv. Dominykas juos perspėjo neketinąs skaityti mokslinės paskaitos, išmintingos pasaulio akyse, bet kalbėsiąs su Šventosios Dvasios paprastumu ir įtaigumu.
Taigi, jis pradėjo skelbti šventąjį Rožančių ir paaiškino maldą „Sveika, Marija“ žodis po žodžio, tarsi aiškintų grupei vaikų, panaudodamas labai paprastus pavyzdžius, kuriuos rado Dievo Motinos duotoje knygoje.
Didysis mokslininkas Carthagena, cituodamas palaimintojo Alano de la Roche knygą „De Dignitate Psalterii“, aprašo, kaip tai vyko:
„Palaimintasis Alanas rašo, kad vieną dieną tėvas Dominykas per regėjimą jį perspėjo: ‚Mano sūnau, gera pamokslauti, tačiau šioje veikloje visad slypi pavojus laukti pagyrimo užuot siekus sielų išgelbėjimo. Atidžiai išklausyk, kas man atsitiko Paryžiuje, kad galėtum pasisaugoti ir nepadaryti tokios klaidos.
Turėjau sakyti pamokslą didelėje bažnyčioje, pašvęstoje Švenčiausiajai Mergelei Marijai, ir man labai rūpėjo pasakyti puikų pamokslą, ne iš puikybės, bet dėl aukšto intelektualinio susirinkusiųjų lygio. Valandą prieš pamokslą, kai medituodamas kalbėjau Rožančių – kaip visuomet darydavau prieš sakydamas pamokslą – netikėtai patyriau ekstazę. Pamačiau savo mylimą draugę Dievo Motiną einančią prie manęs su knyga rankoje. ‚Dominykai, – tarė ji, – tavo pamokslas galbūt iš tikro labai geras, bet, kad ir koks geras jis būtų, aš atnešiau tokį, kuris daug geresnis.‘
Aš, žinoma, be galo nudžiugau, paėmiau knygą ir viską iki paskutinio žodžio perskaičiau. Kaip sakė Dievo Motina, ten radau tiksliai tai, ką man reikia pasakyti per pamokslą. Todėl padėkojau jai iš visos širdies. Kai atėjo laikas pradėti, pamačiau, kad susirinko visas Paryžiaus universitetas ir daug miesto diduomenės. Visi jie buvo matę ar girdėję tuos nuostabius dalykus, kuriuos gerasis Viešpats darė per mane. Ir štai įlipau į sakyklą. Ta diena buvo šv. apaštalo Jono šventė, tačiau apie jį tepasakiau, kad jis buvo vertas tapti Dangaus Karalienės globėju. Paskui taip kreipiausi į susirinkusius:
‚Mano ponai ir įžymieji universiteto daktarai, jūs įpratę klausytis mokslingų pamokslų, tinkančių jūsų estetiniam skoniui. Šiuo metu nenoriu kalbėti scholastine žmogiškosios išminties kalba, bet priešingai, noriu jums parodyti Dievo Dvasią ir Jo Didybę.“
Čia baigiasi citata iš palaimintojo Alano knygos, po kurios Carthagena tęsia pasakojimą savais žodžiais: „Tada šventasis Dominykas išaiškino jiems Angelo pasveikinimą, naudodamas paprastus palyginimus ir pavyzdžius iš kasdienio gyvenimo.“
Pasak Carthagenos, palaimintasis Alanas paminėjo keletą kitų kartų, kai mūsų Viešpats ir Dievo Motina pasirodė šv. Dominykui, norėdami jį paraginti ir įkvėpti vis daugiau skelbti žmonėms Rožančių, kad būtų išnaikinta nuodėmė ir atversti nusidėjėliai bei eretikai.
Kitoje ištraukoje Carthagena teigia: „Palaimintasis Alanas sakė, kad Dievo Motina jam atskleidusi, jog po jos pasirodymo Dominykui jam apsireiškė ir jos Šlovingasis Sūnus, kuris tarė: ‚Dominykai, džiaugiuosi matydamas, kad nepasikliauji savo paties protu ir užuot siekęs tuščios žmonių pagyros, nusižeminęs dirbi dėl sielų išgelbėjimo. Tačiau daugelis kunigų nori nuo pat pradžių griausmingai pamokslauti prieš baisiausias nuodėmes, bet nesuvokia, jog prieš duodant sergančiam asmeniui karčių vaistų, reikia jį tinkamai nuteikti, kad šis tikrai turėtų iš to naudos. Štai kodėl, prieš ką nors darydami, kunigai turėtų pasistengti uždegti žmonių širdyse maldos meilę ir ypač meilę mano Angelo pasveikinimui. Jeigu tik jie visi imtų jį kalbėti ir iš tikrųjų atkakliai kartotų, gailestingasis Dievas vargu ar galėtų atsakyti jiems savo malonę. Todėl noriu, kad skelbtumėte mano Rožančių.‘“
Kitoje vietoje Palaimintasis Alanas dėsto: „Visi kunigai prieš pamokslą kalba su tikinčiaisiais ‚Sveika, Marija‘, prašydami Dievo malonės. Jie tai daro dėl apreiškimo, kurį šv. Dominykas gavo iš Dievo Motinos. ‚Mano sūnau, – tarė ji vieną dieną, – nesistebėk, kad tavo pamokslai neduoda tokių vaisių, kokių tikėjaisi. Tu stengiesi įdirbti žemės sklypą, negavusį lietaus. Dabar, kai Visagalis Dievas sumanė atnaujinti žemę, Jis pirmiausia pasiuntė iš dangaus lietų – tai buvo Angelo pasveikinimas. Taip Dievas perkeitė pasaulį. Todėl, kai sakai pamokslą, ragink žmones kalbėti mano Rožančių, tokiu būdu tavo žodžiai duos sieloms daug naudos.‘ Šventasis Dominykas negaišdamas pakluso ir nuo tada savo pamokslais darė didelę įtaką.“
Ši paskutinė citata yra iš „Šventojo Rožančiaus stebuklų knygos“ (parašytos itališkai), be to, ją galima rasti Justino veikaluose (143 pamokslas). (...)
Kol kunigai sekė šv. Dominyko pavyzdžiu ir mokė atsidavimo šventajam Rožančiui, krikščionių pasaulyje ir tuose vienuolių ordinuose, kurie puoselėjo Rožančiaus maldą, pamaldumas ir karšta dvasia tik augo. Tačiau kai žmonės apleido šią dangaus dovaną, visur ėmė sklisti visokiausios nuodėmės ir netvarka.
Ketvirtoji rožė
Palaimintasis Alanas de la Rošas
Visiems dalykams, net švenčiausiems, tenka keistis, ypač tada, kai jie priklauso nuo žmogaus valios. Todėl vargu ar reikia stebėtis, kad Šventojo Rožančiaus brolija su įkarščiu veikė tik vieną šimtmetį po to, kai šv. Dominykas ją įsteigė. Paskui ji buvo lyg palaidota ir užmiršta. Be abejonės, nedori šėtono sumanymai ir pavydas buvo vienas svarbiausių veiksnių, paskatinusių žmones apleisti šventąjį Rožančių ir taip užtverti kelią Dievo malonei, kurią jis traukė į pasaulį.
Ir štai 1349 metais Dievas nubaudė visą Europą: pasiuntė į jos šalis siaubingą iki šiol neregėto stiprumo marą. Pirmiausia jis prasidėjo Rytuose ir išplito po Italiją, Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją ir Vengriją, visur palikdamas dykumą – iš šimto žmonių išlikdavo vos vienas liudininkas. Dideli miestai ir miesteliai, kaimai ir vienuolynai per trejus epidemijos metus buvo visiškai apleisti. Netrukus po šios Dievo rykštės sekė dar dvi: flagelantų erezija ir tragiškoji 1376 metų schizma.
Vėliau, pasibaigus šiems išmėginimams, Dievo malonės dėka Dievo Motina paliepė palaimintajam Alanui atgaivinti senąją Švenčiausiojo Rožančiaus broliją. Palaimintasis Alanas buvo vienas iš dominikonų tėvų Dinano vienuolyne Bretanėje. Jis buvo žymus teologas ir garsėjo savo pamokslais. Dievo Motina jį pasirinko todėl, kad Brolija pirmiausia buvo pradėta šioje provincijoje, taigi derėjo, kad tos pat provincijos dominikonui tektų garbė ją atkurti.
Šį didį darbą palaimintasis Alanas pradėjo 1460 m., gavęs iš mūsų Viešpaties ypatingą perspėjimą. Štai kaip, pasak jo paties, jis gavo skubų Viešpaties pavedimą.
Vieną dieną jam aukojant Mišias, mūsų Viešpats, norėdamas jį paraginti skelbti šventąjį Rožančių, prakalbo iš šventosios Ostijos: „Kaip tu gali vėl Mane kryžiuoti?“ – tarė Jėzus. „Ką Tu sakai, Viešpatie?“ – išsigandęs paklausė palaimintasis Alanas. „Anksčiau Mane kryžiavai savo nuodėmėmis, kurias buvai įpratęs daryti,“ – atsakė Jėzus, – „ir verčiau sutikčiau būti dar kartą nukryžiuotas, negu leisti, kad Mano Tėvą įžeistų tavo padarytos nuodėmės. Dabar vėl Mane kryžiuoji, nes turi visas reikiamas žinias ir supratimą Mano Motinos Rožančiui skelbti, bet to nedarai. Jeigu tik tai darytum, galėtum išmokyti daugelį žmonių pasirinkti teisingą kelią ir nukreipti juos nuo nuodėmės – tačiau to nedarai, vadinasi pats esi kaltas dėl nuodėmių, kurias jie daro.“
Šis baisus priekaištas privertė palaimintąjį Alaną iškilmingai nuspręsti nuolatos skelbti Rožančių.
Dievo Motina irgi vieną dieną kreipėsi į jį, norėdama įkvėpti jį vis labiau skelbti šventąjį Rožančių: „Jaunystėje buvai didelis nusidėjėlis, – kalbėjo ji, – tačiau iš savo Sūnaus gavau tau atsivertimo malonę. Jeigu būtų įmanoma, aš būčiau noriai ištvėrusi įvairias kančias, kad tave išgelbėčiau, nes atsivertę nusidėjėliai yra mano garbė. Būčiau kentėjusi ir dėl to, kad padaryčiau tave vertu visur skelbti mano Rožančių.“
Šventasis Dominykas taip pat pasirodė palaimintajam Alanui ir papasakojo jam apie puikius savo tarnystės rezultatus. Jis be paliovos skelbęs šventąjį Rožančių, jo pamokslai davę nuostabių vaisių, ir per jo misijas buvo atversta daugybė žmonių. Jis pasakė palaimintajam Alanui: „Pažiūrėk, kokių nuostabių rezultatų pasiekiau pamokslaudamas apie šventąjį Rožančių! Tu ir visi mylintieji Dievo Motiną turi daryti tą patį, kad per šią šventąją Rožančiaus praktiką galėtumėte patraukti visus žmones prie tikrojo dorybių mokslo.“
Taigi tokia yra istorija, kaip šventasis Dominykas įvedė šventąjį Rožančių ir kaip palaimintasis Alanas de la Roche jį atkūrė.
Penktoji rožė
Brolija
Griežtai kalbant, gali būti tik vienos rūšies Rožančiaus brolija – tokia, kurios nariai sutinka kiekvieną dieną kalbėti visą šimto penkiasdešimties „Sveika, Marija“ Rožančių. Tačiau, atsižvelgdami į ją kalbančiųjų užsidegimą, galime skirti tris rūšis: paprasta narystė, reiškianti viso Rožančiaus kalbėjimą kartą per savaitę, nuolatinė narystė, reikalaujanti jį kalbėti tik kartą per metus, ir kasdieninė narystė įpareigojanti kasdien kalbėti jį visą, tai yra, penkiolika dešimčių, iš viso šimtą penkiasdešimt „Sveika, Marija“.
Nė viena iš šių Rožančiaus narysčių neįpareigoja grasindamos nuodėmės užsitraukimu. Šios pareigos neatlikimas nelaikomas net lengvąja nuodėme, nes toks įsipareigojimas – visiškai savanoriškas ir papildomas. Nereikia nė sakyti, kad žmonės neturėtų stoti į Broliją, jeigu neketina pildyti savo įsipareigojimo kalbėti Rožančių taip dažnai, kaip reikalaujama, žinoma, neapleisdami savo luomo pareigų. Todėl kai Rožančiaus kalbėjimas ima nesiderinti su asmens gyvenimo padėtimi, nors Rožančius ir šventas, žmogus turi teikti pirmenybę pareigos atlikimui. Panašiai ir ligoniai neįpareigoti kalbėti visą Rožančių ar net jo dalį, jeigu ši pastanga galėtų juos nuvarginti ar pabloginti sveikatos būklę.
Jeigu negalėjote sukalbėti Rožančiaus dėl kokios nors pareigos, kurią reikėjo atlikti iš paklusnumo, ar todėl, kad iš tikro pamiršote, arba dėl kokio nors neatidėliotino reikalo, tada nepadarėte net lengvosios nuodėmės. Tuo atveju vis tiek gausite naudos iš Brolijos, dalyvaudami malonėse ir nuopelnuose savo brolių bei seserų, kalbančių šv. Rožančių visame pasaulyje. Brangūs katalikai, net jei nesukalbate Rožančiaus vien iš nerūpestingumo ar tingumo, jeigu tik kaip nors formaliai jo nepaniekinote, iš esmės nenusidedate – tačiau šiuo atveju netenkate dalyvavimo Brolijos maldose, geruose darbuose bei nuopelnuose. Be to, kadangi nebuvote ištikimas nežymiuose ar papildomuose dalykuose, beveik to nesuvokdami galite įprasti nepaisyti svarbių dalykų, kurių nevykdymas gresia nuodėmės užsitraukimu. Nes, „kas niekais laiko mažus dalykus, tas pamažu pražus“ (Sir 19, 1).
Šeštoji rožė
Marijos Psalmynas
Nuo tada, kai šventasis Dominykas įsteigė šventojo Rožančiaus kalbėjimą, iki to laiko, kai palaimintasis Alanas de la Roche jį atkūrė 1460 m., jis visada buvo vadinamas Jėzaus ir Marijos Psalmynu, nes turi tiek pat Angelo pasveikinimų, kiek psalmių yra Dovydo Psalmių knygoje. Kadangi paprasti ir nemokyti žmonės negali kalbėti Dovydo psalmių, manoma, kad jiems Rožančius yra toks pat naudingas, kaip kitiems Dovydo Psalmynas.
Tačiau Rožančių galima laikyti net vertingesniu už pastarąjį dėl šių trijų priežasčių:
- Pirma, todėl, kad Angelo pasveikinimas išreiškia kilnesnį vaisių – įsikūnijusį Žodį, o Dovydo Psalmynas tik apie jį pranašauja.
- Antra, kaip tikras dalykas svarbesnis nei jo pirmavaizdis ir kaip kūnas svarbesnis už savo šešėlį, taip pat ir Dievo Motinos Psalmynas didingesnis už Dovydo Psalmyną, kuris jį tik pranašauja.
- Ir trečia, Dievo Motinos Psalmynas (arba Rožančius, sudarytas iš „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“) yra tiesioginis Švenčiausiosios Trejybės darbas, o ne žmogaus sukurta priemonė.
Dievo Motinos Psalmynas arba Rožančius susideda iš trijų dalių po penkias dešimtis, ir tai dėl šių ypatingų priežasčių:
- Kad būtų pagerbti trys Švenčiausiosios Trejybės Asmenys;
- Kad būtų pagerbtas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir šlovė;
- Kad padėtų sekti triumfuojančia Bažnyčia, pagelbėtų kovojančios Bažnyčios nariams ir sumažintų kenčiančios Bažnyčios skausmus.
- Kad būtų pavaizduotos trys grupės, į kurias skirstomos psalmės: pirmoji skirta apvalymo gyvenimui, antroji – apšvietimo, trečioji – susivienijimo gyvenimui.
- Ir galiausiai, kad mūsų gyvenime suteiktų mums gausių malonių, mums mirštant – ramybę, o amžinybėje – šlovę.
Septintoji rožė
Rožių karūna
Nuo tada, kai palaimintasis Alanas de la Roche atkūrė šios maldos kalbėjimą, liaudies balsas, tai yra paties Dievo balsas, pavadino ją Rožančiumi. Žodis Rožančius reiškia „Rožių karūna“, kitaip tariant, kiekvieną kartą, kai žmonės nuoširdžiai kalba Rožinį, jie ant Jėzaus ir Marijos galvų uždeda šimto penkiasdešimt trijų raudonų ir šešiolikos baltų rožių vainiką. Kadangi šios rožės yra dangiškos gėlės, jos niekad nenuvys ir nepraras savo rinktinio grožio.
Dievo Motina parodė, kad visiškai pritaria Rožančiaus vardui. Keliems žmonėms ji apreiškė, kad kiekvieną kartą, kai jie sukalba „Sveika Marija“, įteikia jai puikią rožę ir kad kiekvienas baigtas Rožančius jai supina rožių vainiką.
Įžymus jėzuitas, brolis Alfonsas Rodriguezas, su tokiu įkarščiu kalbėdavo Rožančių, kad dažnai su kiekvienu „Tėve Mūsų“ pamatydavo iš savo burnos išsiskleidžiančią raudoną rožę, o su kiekviena „Sveika, Marija“ – baltą. Raudona ir balta rožės buvo vienodai gražios ir kvapnios, skyrėsi tik spalva.
Šventojo Pranciškaus metraštininkai pasakoja apie jauną vienuolį, turėjusį pagirtiną įprotį kasdien prieš pietus sukalbėti Dievo Motinos Karūną (Rožančių). Vieną dieną dėl tam tikros priežasties negalėjo to padaryti. Jau suskambus valgyklos varpeliui, jis paprašė vienuolyno vyresnįjį, kad leistų jam prieš einant prie stalo sukalbėti Rožančių, ir gavęs leidimą, pasitraukė į celę melstis.
Ilgą laiką jam nepasirodant, vyresnysis pasiuntė kitą vienuolį, kad jį atvestų. Tasai rado jį kambaryje, užlietame dangiškos šviesos, klūpantį priešais Dievo Motiną su dviem angelais. Sulig kiekviena „Sveika, Marija“ iš jo burnos iškildavo nuostabios rožės. Angelai jas po vieną ėmė ir dėjo Dievo Motinai ant galvos, o ji šypsodamasi jas priimdavo. Galų gale dar du vienuoliai, pasiųsti sužinoti, kas atsitiko aniems, išvydo tą pačią žavingą sceną, o Dievo Motina neišėjo tol, kol nebuvo sukalbėtas visas Rožančius.
Taigi, visas Rožančius – tai didelė rožių karūna, o penkių dešimčių Rožančius – mažas gėlių vainikėlis arba maža dangiškų rožių karūna, kurią uždedame ant Jėzaus ir Marijos galvų. Rožė – gėlių karalienė, todėl pats Rožančius yra visų maldų rožė, pats svarbiausias pamaldumas.
Aštuntoji rožė
Rožančiaus stebuklai
Vargu, ar įmanoma apsakyti, kiek daug Dievo Motina galvoja apie šventąjį Rožančių ir kiek jis jai mielesnis už visas kitas maldas. Trūksta žodžių išreikšti ir tai, kaip didžiai ji apdovanoja tuos, kurie triūsia skelbdami šį pamaldumą, stengdamiesi jį įdiegti ir paskleisti, ir antra vertus, kaip griežtai ji baudžia tuos, kurie veikia prieš Rožančių.
Visą gyvenimą šventasis Dominykas buvo atsidavęs vien Dievo Motinos garbinimui, skelbė jos didingumą, įkvėpdamas žmones pagerbti ją Rožančiaus kalbėjimu. Kaip atlygį jis gavo iš jos daugybę malonių. Naudodamasi didžia savo – Dangaus Karalienės – galia, ji apvainikavo šventojo darbus daugybe stebuklų ir nuostabių ženklų. Visagalis Dievas visada tenkino jo prašymus, siunčiamus per Dievo Motiną. Visų nuostabiausias apdovanojimas buvo tai, kad ji padėjo jam sugniuždyti albigiečių ereziją ir padarė jį didelio vienuolių ordino įsteigėju bei patriarchu.
Palaimintasis Alanas de la Roche, atgaivinęs Rožančiaus maldos kalbėjimą, taip pat gavo iš Dievo Motinos daug dovanų: keletą kartų ji maloningai jam pasirodė, mokydama, kaip pasiekti išganymą, tapti geru kunigu bei tobulu vienuoliu ir kaip save tobulinti mūsų Viešpaties pavyzdžiu. Jį siaubingai gundė ir persekiojo velniai, paskui užgulė gilus liūdesys, o kartais jis net puldavo į neviltį – tačiau Dievo Motina visad jį paguosdavo savo mielu buvimu, kuris išvarydavo iš jo sielos tamsos debesis. Ji pamokė jį, kaip kalbėti Rožančių, paaiškino jo vertę ir teikiamą naudą, taip pat suteikė jam didelę ir šlovingą privilegiją: garbę vadintis jos nauju sužadėtiniu. Savo tyros meilės ženklan užmovė jam ant piršto žiedą, ant kaklo uždėjo vėrinį iš savo plaukų ir įteikė rožančių. Tėvas Triteme, Carthagena bei Martinas Navarietis (abu pastarieji labai išsimokslinę vyrai) ir kiti kalbėjo apie jį negailėdami didžiausių pagyrimų. Palaimintasis Alanas mirė Zunolle‘ėje, Flandrijoje 1475 rugsėjo 8 d., patraukęs į Broliją daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių.
Palaimintasis Tomas iš Sen Žano garsėjo savo pamokslais apie šventąjį Rožančių. Šėtonas, pavydėdamas jam sėkmės patraukiant sielas, taip jį kankino, kad jis susirgo ir ilgai nepasveiko. Gydytojai jau buvo netekę vilties. Vieną naktį, kai jis iš tikrųjų manė mirsiąs, priešais jį pasirodė šėtonas siaubingiausiu pavidalu, kokį tik galima įsivaizduoti. Šalia lovos kabėjo Dievo Motinos paveikslas. Jis pažvelgė į paveikslą ir iš visos širdies, visomis sielos jėgomis sušuko: „Padėk, išgelbėk mane, mano mylimoji, malonioji Motina!“ Vos tik jis tai ištarė, paveikslas, atrodo, atgijo, o Dievo Motina, ištiesusi ranką, paėmė jį už peties ir tarė: „Nebijok, Tomai, mano sūnau, štai aš, pasiruošusi tave išgelbėti. Dabar kelkis ir toliau skelbk, kaip skelbęs, mano Rožančių. Pažadu tave apsaugoti nuo priešų.“ Dievo Motinai ištarus šiuos žodžius, velnias pabėgo, o šventasis Tomas atsikėlė, jausdamasis visiškai sveikas. Su džiaugsmo ašaromis jis padėkojo Švenčiausiajai Motinai. Tuomet atnaujino Rožančiaus apaštalavimą, ir jo pamokslai turėjo nuostabų pasisekimą.
Dievo Motina ne tik laimina tuos, kurie skelbia jos Rožančių, bet ir dosniai apdovanoja tuos, kurie savo pavyzdžiu paskatina kitus jį kalbėti.
Leono ir Galicijos karalius Alfonsas labai norėjo, kad visi jo tarnai garbintų Švenčiausiąją Mergelę kalbėdami Rožančių. Todėl jis prisikabino prie diržo didelį rožančių ir visada jį nešiojosi, deja, niekuomet pats juo nesimeldė. Tačiau vien tai, kad jis nešiojo rožančių, paskatino dvariškius labai pamaldžiai jį kalbėti.
Vieną dieną karalius sunkiai susirgo, ir kai gydytojai paliko jį mirčiai, per regėjimą jis pasijuto stovįs prieš mūsų Viešpaties teismą. Ten daugybė velnių kaltino jį dėl visų jo padarytų nuodėmių, ir mūsų Viešpats, kaip Aukščiausiasis Teisėjas, buvo bepasmerkiąs jį pragarui. Tada pasirodė Dievo Motina, kad jį užtartų. Ji paprašė atnešti svarstykles, sukrauti jo nuodėmes ant vienos lėkštės, o ant kitos padėjo rožančių, kurį jis visada nešiojo, sykiu su visais Rožančiais, sukalbėtais tokio pavyzdžio dėka. Paaiškėjo, kad tie Rožančiai sveria daugiau negu jo nuodėmės.
Maloningai žvelgdama į jį, Dievo Motina pasakė: „Kaip atlygį už šią nedidelę pagarbą, kurią man parodei, nešiodamasis mano rožančių, iš savo Sūnaus gavau tau didelę malonę. Tau dar leista gyventi kelerius metus. Pasistenk išmintingai panaudoti šiuos metus ir daryk atgailą.“
Atgavęs sąmonę, karalius sušuko: „Garbė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Rožančiui, per kurį buvau išvaduotas nuo amžino prakeikimo!“ Kai jis pasveiko, likusį gyvenimą praleido skleisdamas šventojo Rožančiaus maldą ir pats kasdien ją kalbėjo.
Žmonės, mylintys Švenčiausiąją Mergelę, turi sekti karaliaus Alfonso ir mano minėtų šventųjų pavyzdžiu, kad ir galėtų laimėti kitus žmones šventojo Rožančiaus brolijai. Tada jie gaus didelių malonių žemėje, o vėliau – amžinąjį gyvenimą. „Tie, kurie mane aiškina, turės amžinąjį gyvenimą“ (Sir 24, 31).
Devintoji rožė
Priešai
Tikrai labai nedora ir neteisinga kitų sielų atžvilgiu trukdyti Šventojo Rožančiaus brolijos augimą. Visagalis Dievas griežtai nubaudė daug tokių, kurie protui aptemus, ėmė niekinti Broliją ir siekė ją sunaikinti.
Nepaisant to, kad Dievas daugeliu stebuklų uždėjo patvirtinantį antspaudą šventajam Rožančiui ir kad parašyta ne viena jam pritarianti popiežiaus bulė, mūsų laikais daug žmonių nusiteikę prieš jį. Šie laisvamaniai ir religijos niekintojai smerkia Rožančių arba mėgina kitus nuo jo atitraukti.
Nesunku suprasti, kad jie persiėmę pragaro nuodais ir yra velnio įkvėpti – juk niekas negali pasmerkti atsidavimo šventajam Rožančiui, kartu nepasmerkdamas visko, kas katalikų tikėjime švenčiausia, pavyzdžiui, Viešpaties maldos, Angelo pasveikinimo, taip pat Jėzaus Kristaus bei Jo šventosios Motinos gyvenimo, mirties ir šlovės paslapčių.
Tie laisvamaniai, kurie negali pakęsti, kad kiti kalba Rožančių, dažnai pereina į tikrai eretišką nusistatymą – dažnai to patys nesuvokdami atmeta ne vien Rožančių, bet ir jo šventąsias paslaptis.
Neapykanta Brolijoms reiškia atsiskyrimą nuo Dievo ir tikrojo pamaldumo, nes pats mūsų Viešpats mums pasakė, jog Jis visada yra tarp tų, kurie susirinkę Jo vardu. Geras katalikas neturi pamiršti tų daugelio didžių atlaidų, kuriuos šventoji Motina Bažnyčia suteikė Brolijoms. Galų gale, kas įtikinėja kitus, kad nestotų į Rožančiaus broliją, tas yra sielų priešas, nes Rožančius yra patikimiausia priemonė nuodėmei atsikratyti ir pradėti krikščionišką gyvenimą. Šventasis Bonaventūras (savo Psalmyne) teigia, kad kas nepaiso Dievo Motinos, pražus savo nuodėmėse ir bus pasmerktas: „Kas jos nepaiso, numirs savo nuodėmėse“. Jeigu tokia yra bausmė už jos nepaisymą, kokia bausmė laukia tų, kurie iš tikrųjų nukreipia kitus nuo pamaldumo!
Dešimtoji rožė
Stebuklai
Kai šventasis Dominykas Karkasonėje pamokslavo apie Rožančių, vienas eretikas šaipėsi iš šventojo Rožančiaus stebuklų ir penkiolikos paslapčių, o tai trukdė atversti kitus eretikus. Bausdamas tą žmogų, Dievas leido penkiolikai tūkstančių velnių įeiti į jo kūną.
Jo tėvai nuvedė jį pas tėvą Dominyką, kad išvaduotų nuo piktųjų dvasių. Dominykas pradėjo melstis ir paprašė visus ten esančius garsiai kalbėti su juo Rožančių. Sulig kiekviena „Sveika Marija“ Dievo Motina išvarydavo iš eretiko kūno šimtą velnių, ir jie išlėkdavo raudonai įkaitusių anglių pavidalu. Išvaduotas eretikas išsižadėjo ankstesnių savo paklydimų, atsivertė ir įstojo į Rožančiaus broliją. Tą patį padarė keletas jo bendrininkų, didžiai sujaudinti jo bausmės ir Rožančiaus galios.
Mokslingasis pranciškonas Carthagena ir keli kiti autoriai pasakoja, kad 1482 metais atsitiko nepaprastas įvykis. Garbusis Jokūbas Sprengeris[4] ir kiti jo ordino vienuoliai uoliai darbavosi, norėdami atkurti šventojo Rožančiaus pamaldumą ir įsteigti jo Broliją Kelno mieste. Nelaimei, du kunigai, pasižymėję gebėjimu pamokslauti, pavydėjo didžiulės įtakos, kurią turėjo vienuolių pamokslai apie Rožančių. Todėl šiedu kunigai kiekviena proga pasisakė prieš tą pamaldumą, o kadangi buvo labai iškalbingi ir buvo labai gerbiami, sugebėjo įtikinti daugelį žmonių nestoti į Broliją.
Vienas iš jų, įsipareigojęs ir pasiryžęs pasiekti savo nedorą tikslą, parašė Rožančiui priešišką pamokslą ir ketino jį sakyti ateinantį sekmadienį. Tačiau, atėjus pamokslo laikui, jis nepasirodė, kiek palaukus, kažkas nuėjo jo atsivesti, tačiau rado mirusį. Matyt, kad jis numirė visiškai vienas, nesulaukęs niekieno pagalbos ir sakramentų. Įtikinęs save, kad ta mirtis įvyko dėl natūralių priežasčių, kitas kunigas nusprendė įvykdyti savo draugo planą ir kitą dieną pasakyti panašų pamokslą. Taip tikėjosi padarysiąs galą Rožančiaus brolijai. Tačiau tą dieną, kai reikėjo sakyti pamokslą, atėjus sutartai valandai, Dievas jį nubaudė, ištikęs paralyžiumi: jis prarado gebėjimą valdyti galūnes ir kalbėti.
Galiausiai jis išpažino savo nuodėmę, taip pat ir draugo nuodėmę ir nedelsdamas širdies gilumoje tylomis maldavo Dievo Motinos jam pagelbėti. Jai pažadėjo, kad jeigu tik jį išgydys, jis skelbs Rožančių taip pat aistringai, kaip anksčiau prieš jį kovojo. Dėl šio tikslo maldavo atstatyti jam sveikatą bei kalbą, ir ji tą padarė. Pasijutęs akimirksniu pagydytas, jis pakilo kaip antrasis Saulius – šventojo Rožančiaus persekiotojas virto jo gynėju. Jis viešai išpažino ankstesnį savo paklydimą ir po to laiko visada karštai ir iškalbiai skelbė nuostabius švenčiausiojo Rožančiaus stebuklus.
Esu visiškai tikras, kad šių laikų laisvamaniai ir pernelyg kritiški žmonės abejos šios knygelės istorijų tiesa taip pat, kaip nuolat abejoja dauguma dalykų, tačiau aš tik nurašiau juos iš labai gerų to meto rašytojų veikalų ir dalinai iš visai nesenai parašytos garbiojo Antonino Thomaso O.P. knygos „Mistinis rožių medis“.
Visi žino, kad yra trys skirtingos rūšys tikėjimo, kuriuo tikime įvairiais pasakojimais:
- Šventojo Rašto pasakojimus turime priimti dieviškuoju tikėjimu;
- Istorijas nereliginėmis temomis, kurios neprieštarauja sveikam protui ir parašytos pasitikėjimo vertų autorių, galime priimti žmogišku tikėjimu;
- Pasakojimus apie šventus dalykus, kuriuos dėsto geri autoriai ir kurie nė trupučio neprieštarauja sveikam protui, tikėjimui arba moralės normoms (nors kartais gali būti susiję su įvykiais, nuklystančiais nuo įprastinės įvykių eigos), priimame pamaldžiu tikėjimu.
Sutinku, kad neturime būti nei per daug patiklūs, nei per daug kritiški ir kad reikėtų atsiminti, jog „dorybė pasirenka vidurio kelią“ – visuose dalykuose reikia laikytis deramo vidurio, kad išsiaiškintume, kur slypi tiesa ir dorybė. Antra vertus, taip pat gerai žinau, kad meilė lengvai paskatina mus tikėti viskuo, kas neprieštarauja tikėjimui ar dorovei: „meilė viskuo tiki…“ (1 Kor 13, 7). Panašiai išdidumas ragina abejoti net gerai pagrįstais pasakojimais, esą jie neparemti Biblija. Tai vieni iš velnio spąstų, į juos įkliūdavo praeities eretikai, neigę Tradiciją, į juos patenka ir pernelyg kritiški mūsų dienų žmonės, net to nesuvokdami. Tokie žmonės tiesiog dėl išdidumo ir nepriklausomumo dvasios atsisako patikėti tuo, ko patys nesupranta ar kas neatitinka jų skonio.
Versta iš St. Louis de Montfort, „The Secret of the Rosary“, Montfortan Publications, New York, 1954, p.17-32.
[1] Šv. Louis Grignion de Montfort (1673–1716) – liaudies misionierius, dviejų kongregacijų įkūrėjas, žymių dvasinių veikalų apie Švč. M. Mariją autorius.
[2] Šv. Dominykas Guzmanas (1170–1221) – dominikonų ordino įkūrėjas. Naujausi tyrimai (pvz., Fr. Nicholas Mary C.SS.R.) rodo, kad jis pats (o ne Alanas de la Roche, kaip iki šiol manyta) įvedė Rožančių su 15 paslapčių.
[3] Alain de la Roche (1428–1475) – dominikonų teologas, ordino reformų šalininkas, vienas didžiausių Rožančiaus propaguotojų. Garbinamas kaip palaimintasis, nors jo kultas dar nėra patvirtintas.
[4] Jakob Sprenger (1436–1495) – dominikonų teologas, ordino Vokietijos provincijolas, ordino reformuotojas, inkvizitorius. Kelne įkūrė pirmąją Rožančiaus broliją Vokietijoje. Vienas iš veikalo „Raganų kūjis“ autorių.
