Skelbiame antrąją trumpos studijos apie vienuolynų kūrimosi istoriją ir jų reikšmę krikščioniškos civilizacijos raidai dalį. Pirmąją dalį RASITE ČIA. Mūsų laikais, vienuolynams nykstant ir praradus bet kokią reikšmę visuomenės gyvenime, naudinga prisiminti tikrą katalikišką požiūrį į vienuolynus kaip bene svarbiausią visuomenės instituciją ir jų reikšmę kuriantis bei vystantis krikščioniškai civilizacijai.
Nuo vienuolyno priklausiusioje mokslo organizavimo srityje būta nemažai nesutarimų, nevienareikšmiškai vertintų problemų. Iš pradžių nenorėta samdyti dėstytojų pasauliečių, neva jie neteikia tikrųjų žinių, neveda sielos tobulėjimo keliu. Kritikuotas užmokesčio už mokymą ėmimas. Tokio radikalaus požiūrio į mokymą buvo cistersai. Pasak jų, vienuolynas turi išsikelti į kuo atokesnę vietą, gyventi izoliuotai, nebeaptarnauti išorinių mokyklų, neimti mokytojais pasauliečių (Baldwin 1996: 62-63). Visgi net ir vėliau, kai atsirado pasaulietiniai universitetai, jų fakultetai neretai glausdavosi vienuolynų patalpose, o suteikti licenciją mokyti teisę turėjo ir vienuolynai, jų abatai. Iš pradžių atvykusieji mokytis į vienuolyno mokyklą jame ir gyvendavo, vėliau, vienuolynui išgarsėjus, padaugėjus mokinių, jie turėjo būstą nuomotis pas miestelėnus. Vienuolynų mokyklose dėstyti 7 pasaulietiniai laisvieji menai – paruošiamieji svarbiausioms, filosofijos ir teologijos, studijoms mokslai: retorika, logika (dialektika), gramatika, aritmetika, geometrija, muzika, astronomija. Disputams su eretikais rengti atitinkamai išsilavinę žmonės, todėl išplėtota scholastika – viduramžiams būdingas mąstymo ir mokslo būdas, dogminis filosofavimas. Nevienareikšmiškai vertintas ir antikinio raštiškojo paveldo įtraukimas į vienuolių mokymo procesą. Viena vertus, tokių pagoniškųjų autorių, kaip Vergilijus, Ciceronas, Ovidijus, kūriniai buvo puikus literatūrinio iškalbingumo pavyzdys, tačiau, kita vertus, perrašinėjant jų tekstus vienuolių dažnai mintinai išmoktos ištisos pastraipos sumišdavo su vienuolių lūpomis kartotomis Šventojo Rašto ištraukomis, o tai kėlė grėsmę nukreipti dvasingojo atsiskyrėlio mintis klaidinga linkme. Visgi nors vienuolynai ir stengėsi kruopščiai prižiūrėti švietimo sferą, ilgainiui mokslininko vienuolio įvaizdį išstūmė pasaulietinio mokslininko amatininko, už savo mokymo paslaugas ėmusio užmokestį, įvaizdis, o mokslas pradėjo parasti savo savotiško šventumo ir paslaptingumo šydą. Pasak Baldwino, „mokslo desakralizaciją geriausiai atspindi knygos pasikeitimas XII a. Ankstyvųjų Viduramžių vienuoliškoji knyga, troškimo atpirkti nuodėmes ir pasišventimo vaisius, puikavosi brangiu pergamentu, aukso puošyba, plačiomis paraštėmis, kruopščia rašysena, meniška iliustracija“ (Baldwin 1996: 90). Tačiau išaugus mokslo siekiančiųjų skaičiui, tokios knygos buvo per brangios, sunkiai pasiekiamos, todėl imtos perrašinėti masiškai, schematiškai, ne taip kruopščiai: „Išnyko iliustracijos, sumažėjo paraštės, atpigo pergamentas, o tekste atsirado sutrumpinimų. Net šrifto stilius pakito: Karolingų minuskulą, pabrėžusį vingiuotą liniją, pakeitė naujas gotiškas šriftas, pagrįstas trumpomis, tiesiomis linijomis ir parankesnis naudotis. Knyga, nebebūdama religinio pasišventimo objektas ir produktas, virto mokytojo amatininko instrumentu ir įrankiu miesto mokykloje“ (Baldwin 1996: 90). Manuskriptas iki tol buvo ir prestižo prekė, pabrėžusi socialinį statusą.
Dėl vienuolynų rankose sutelkto švietimo, taip pat galimybių turėti pakankamai pajamų geriausiems meistrams samdyti, diegtis naujoves, vienuolynai ir vienuoliai, dar ir patys būdami mokyti, ženkliai prisidėjo prie naujų technikų kūrimo bei paskleidimo visuomenėje. Pavyzdžiui, cistersai eksperimentavo su geležies dirbiniais, geležiai lydyti prisitaikė aukštakrosnę. Patys gamindavo plūgus, balnus, taip pat ietis, kalavijus, ašis ir ratlankius ratams. Kita svarbi, šalia ūkinės, gyvenimo sritis – laiko organizavimas. Vienuolynams svarbus laiko reguliavimas, nes to reikalavo regula (dažnai joje vienuolio diena būdavo itin griežtai suskirstyta į darbo, maldų, giesmių, poilsio, asmeninės ruošos ir pan. valandas). Iš pradžių laikui sekti naudotos žvakės, vandens, smėlio laikrodžiai, taip pat „vienuoliai orientavosi laike skaičiuodami perskaitytus šventųjų knygų puslapius arba sugiedotas tarp dviejų dangaus stebėjimų psalmes“, klausydamiesi Mišioms kviečiančių bažnyčios varpų, kurie teikė informaciją apie paros metą ir aplinkiniams gyventojams (Gurevičius 1989: 96). Laikas suprastas kaip išsitęsęs, ieškota antlaikiškų universalių principų (pavyzdžiui, universalizuoti portretai, dekonkretizacija, deindividualizacija, nes viduramžių visuomenėje vyrauja grupė, individas ištirpęs joje). Tai, kad nebuvo pakankamai suvokta istorinė ir individo kaita, raida, rodo piešiniai (kad ir knygų miniatūros), kuriuose net ir pirmieji šventieji vaizduoti dėvintys viduramžiškus drabužius – praeitis ir dabartis suvoktos kaip vienalaikės. Visgi į naujoves žvelgta pakankamai santūriai, labiau vertinta tai, kas sena. Miestuose žemės ūkį keičiant amatams, dar labiau iškilo laiko skaičiavimo svarba. Miestiečio gyvenimo ir darbo laikas jau nebe gamtos ciklų laikas, bet bokšte įtaisyto mechaninio laikrodžio (ėmė rastis XIII a. pab., dažnai teigiama, jog būtent vienuoliai jį ir sukūrė) laikas, tampantis darbo, o kartu ir juo gautos naudos matu, atsiranda pagrindas posakiui „laikas – pinigai“ (Gurevičius 1989: 134).
Vienuolynas turėdavo atskiras funkcines patalpas: bažnyčia, kapitula (susirinkimo vieta), atskiri miegamieji vienuoliams (dormitoriumas), valgykla (refektoriumas) ir virtuvė, biblioteka, skriptoriumas, prausimosi kambarys, pirtis, gydykla, vidinės galerijos, sodas. Taip pat sava skalbykla, kepykla, tvartai, arklidės, svirnai, maisto sandėliai, kalvė. Pirmųjų vienuolynų stogai dažnai būdavo dengti šiaudais, vėliau mediniai, dažnai kildavo gaisrai, jiems išvengti, ieškota saugesnės dangos, imta dengti čerpėmis, skarda. Vienuolynas – uždara erdvė. Vidiniai kiemai – tarsi pasaulio iki nuodėmės ir tyrumo paveikslas, ramybės, teisingo gyvenimo ir likusio pasaulio „atmeldimo“ salelės, jų proporcijos nurodė į harmoniją, tobulumą: „Iš visų pusių apsuptas bendrų patalpų – susirinkimų salės, refektoriumo, dormitoriumo – vienuolynas yra uždaros erdvės centre. Švarios gamtos salelė, izoliuota nuo ją supančio blogio: oras, saulė, medžiai, paukščiai, tekantis vanduo čia atkuria pirmųjų pasaulio dienų gaivumą ir tyrumą. <...> Keturkampis, orientuotas į keturias pasaulio šalis ir keturis sukurtosios materijos elementus, – vienuolynas yra išsivadavusi iš tvyrančio pakrikimo visatos dalelė. Vienuolynas ją įkūnija harmoningomis proporcijomis. Tiems, kurie nusprendė čionai pasitraukti, jis kalba tobula kito pasaulio kalba“ (Duby 2004: 327). Išplanavimas, ypač bažnyčių, turėjo simbolinę reikšmę (bažnyčia dažnai kryžiaus formos), simbolikos gausu skulptūrose, tapyboje, altorių ir įėjimo išdėstyme, orientuotame pagal pasaulio šalis: įėjimas paprastai būdavo iš vakarų pusės, o altorius būdavo įkurdinamas rytinėje bažnyčios pusėje, mat, kaip kad saulė pateka rytuose, taip ir Šventoji Dvasia ateina iš Rytų. (Gurevičius 1989: 70). „Pagrindiniai statytojai buvo vienuoliai, tad masyvūs romaninio stiliaus bruožai gerai atitiko jų tikslus. Tvirtos bažnyčios sienos, atskyrusios ir gynusios nuo pasaulio, lyg storas kokonas gaubė altorių. Tamsoje vienuoliai, užsižiebę liturgines žvakes, olą primenančius skliautus pripildydavo sakralios giesmių ir maldų muzikos. Viduje šiurkštus akmens paviršius buvo tinkuotas ir ištapytas freskomis; išorėje fasadai dekoruoti gausiomis ir labai išraiškingomis skulptūromis“ (Baldwin 1996: 150). Lengva ir grakšti gotika, pritaikius naujus inžinerinius sprendimus sienų bei skliautų statyboje, priešingai, leido nušviesti bažnyčią, kurti kitokią erdvę. Pats vienuolyno kompleksas dažniausiai dominavo apylinkėje. Ištobulintos pastatų formos, naudotos geros statybinės medžiagos liudijo vienuolyną buvus žymiai pažangesniu mažuoju pasauliu, negu aplinkinės apylinkės. Tokio uždaro komplekso pastatai telkti apie centrinį, arkine galerija apsuptą kiemą (daug architektūrinių idėjų pasiskolinta iš romėniškos vilos–kaimo ūkio planavimo). Sekta architektūros mada, dažnas vienuolyno projektas tapdavo iššūkiu turėtiems statybiniams inžineriniams įgūdžiams. Kartu tai skatino ir architektūros tobulinimą. Pavyzdžiui, pranciškonų ir dominikonų bažnyčiose ypač ištobulinti gerai akustikai reikalingi parametrai, nes vienuolių regulose būdavo valandos, skirtos giedojimui, o tarp bažnyčios skliautų sklindantys giedamų psalmių garsai prisidėdavo kuriant sakralumo pojūtį. Taip pat bažnyčios buvo erdvios ir suplanuotos taip, kad sakykla būtų kuo geriau matoma pasiklausyti pamokslų susirinkusiems tikintiesiems (Janonienė 1998).
Vienuolynų kultūroje inžineriniai ir techniniai gebėjimai panaudoti religinės pasaulėžiūros raiškai, taip pat ir socialiniam organizavimui. Šios kultūros indėlis ypač svarus antikinio rašto paveldo ir mokslo sklaidai, jo raidai, taip pat naujų technikų, įvairių patobulinimų kūrybai. Apskritai vienuolynai diegė idealaus gyvenimo modelį Europos miestuose, be to, pirmiausia jie turėjo didelės įtakos pačių miestų kūrimuisi.
