„Žmogaus gyvenimas žemėje yra kova.“ (Job 7, 1) Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kupinas įvairiausių sunkumų bei kančių. Krikščionis žino jų priežastį: tai gimtoji nuodėmė su iš jos plaukiančiomis baisiomis pasekmėmis. Apreiškimas taip pat moko, kad vaistas nuo jos yra paties Dievo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Įsikūnijimas dėl žmonių išganymo. Jis atpirko mus kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus Didįjį penktadienį Kalvarijoje.
Nuo to laiko krikščionys kentėjimus įprastai vadina „kryžiumi“, sąmoningai arba nesąmoningai išreikšdami mintį, kad mūsų kentėjimai turi vertę tik tada, kai yra sujungiami su išganomąja Jėzaus Kristaus kančia. Kad ši vienybė įvyktų, reikia būti malonės būklėje ir turėti Dievo meilę, kuri suteikia žmogui teisę pelnyti nuopelnų. Tada mūsų kentėjimai taps išganymo įrankiais, galimybe permaldauti ir atsilyginti už mūsų bei kitų žmonių nuodėmes, paskata nukreipti savo širdis į Dievą.
Taigi yra svarbu žinoti, kaip reikia nešti savo kryžių, kaip savo kentėjimus paversti gerais ir nuopelningais. To išmokti galime iš garsaus renesanso tapytojo dominikonų vienuolio pal. Fra Andželiko (Fra Angelico – Angeliškasis brolis, tikr. Guido di Pietro, 1395–1455) darbų, kuriuose jis vaizduoja šv. Dominyką prie Kryžiaus. Savo paveikslais jis išreiškia krikščionio nusiteikimą susidūrus su kentėjimais ir jų poveikį mūsų sielai.
Mąstymas apie Kryžių, arba sielos nusiteikimas, reikalingas norint pakelti išbandymus
Visų pirma apmąstykime freską, kurioje šv. Dominykas medituoja prie išjuokiamo Kristaus. Šventojo laikysena rami, tarsi visai netrikdoma virš jo pavaizduotos smurto scenos. Jis sau lėtai mąsto, galvą parėmęs dešine ranka. Pastaroji simbolizuoja gerus darbus (aktyvų gyvenimą), tarnaujančius tikėjimui ir meilei (kontempliatyviam gyvenimui). Šiek tiek suraukta kakta byloja apie gilų susitelkimą ir liūdesį, jaučiamą mąstant apie Viešpaties Kančią. Ant kelių padėta atversta knyga neabejotinai yra Šventasis Raštas.
Ko iš šios scenos galėtume pasimokyti? Žmogaus prigimtis bjaurisi kančia ir skausmu. Norint juos ištverti, būtina suprasti, kodėl jie egzistuoja ir kokią naudą galima iš jų gauti. Tai sužinoti galime iš įvairių Šventojo Rašto tekstų, ypač tų, kuriuose kalbama apie Jėzaus Kristaus Kančią. „Išganytojo Kančios apmąstymas neleidžia mums prarasti drąsos, – sako šv. Grigalius. – Prisiminus Jėzaus Kristaus Kančią, niekas nebeatrodo taip sunku, ko negalėtume didžiadvasiškai ištverti.“
Nuolankiai priimti Kryžiaus paslaptį ir paklusti Dievo planui
Kitoje didelėje freskoje, esančioje tame pačiame Šv. Morkaus vienuolyne Florencijoje, Fra Andželikas pavaizdavo šv. Dominyką klūpintį prie kryžiaus ir žvelgiantį į Nukryžiuotąjį. Šventojo rankos išskėstos į šalis, tarsi išreiškiant tai, kas neišreiškiama, ko negalima išsakyti žodžiais. Tai sielos reakcija susidūrus su kančios paslaptimi, ar tai būtų mūsų Viešpaties, ar mūsų pačių kančia. Kentėjimai visada lieka paslaptimi. Antra vertus, išskėstos rankos taip pat išreiškia atvirumą, pasirengimą priimti Dievo siunčiamus išmėginimus. Užuot užsisklendusi savyje ir pasidavusi savo pačios valiai, siela atsiveria ir atsiduoda Nukryžiuotojo Viešpaties valiai, kad Jis apvalytų mūsų širdis. Vienintelis teisingas atsakymas į kentėjimus yra toks, kurį davė nuolankioji Švč. Mergelė Marija: „Štai aš Viešpaties tarnaitė. Tebūna man, kaip tu pasakei.“
Kryžius yra paklusnumo Dievo valiai mokykla. Tai pabrėžia ir šv. Paulius, sakydamas, kad Kristus per savo kentėjimus išmoko paklusnumo, t. y. ne kad Jam reikėjo jo išmokti, bet kad mūsų žmogiškoji prigimtis turi išmokti pasiduoti dieviškosios meilės reikalavimams, net jei tie reikalavimai būtų skaudūs: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.“ (Žyd 5, 8)
Fra Andželikas tai labai gerai išreiškia freskoje, kurioje šv. Dominykas pavaizduotas prie Kryžiaus šalia Švč. Mergelės ir apaštalo Jono. Jis klūpo, rankomis apglėbęs kryžių, šitaip tarsi padarydamas jį savu. Rankų dilbiai ir delnai nukreipti į viršų, pagal medžio rieves. Tai reiškia, kad savąjį kryžių turime nešti pagal Dievo valią ir planą, taip, kaip nori Jis, kitaip tariant, ta pačia kryptimi, kaip nurodo kryžius, o ne priešingai jam. Šventojo žvilgsnis nukreiptas ne į savo rankas, laikančias kryžiaus naštą, t. y. ne į patį kentėjimą, o į Nukryžiuotąjį, dėl kurio ir vienybėje su kuriuo šį kentėjimą turime ištverti. Negalima kryžiaus atskirti nuo Jėzaus.
Garsus prancūzų katalikų rašytojas Ernestas Hello gražiai parodo ryšį tarp kryžiaus ir atsidavimo Dievo valiai:
„Kryžius tobulai išreiškia ne tik aukos, bet ir visiško savęs atsižadėjimo idėją. Tas, kuris leidosi prikalamas prie kryžiaus tam, kad mirtų kankinančia mirtimi, nieko sau nepasiliko. Jis leidosi perduriamas per visas savo kūno vietas: kojas, rankas, galvą, širdį. Jis leido, kad iš Jo atimtų viską: draugus, garbę, drabužius. Jis kabojo ant kryžiaus vienišas ir nuogas, kentėdamas siela ir kūnu, leisdamas savo budeliams daryti su Juo ką nori. Jis nesigynė, nesiteisino ir jiems nesipriešino. Jis leidosi nuplakamas ir padengiamas žaizdomis nuo galvos iki kojų. Jis meldėsi už savo kankintojus, leidosi išjuokiamas, apspjaudomas, perduriamas priešų, išduodamas draugų, visiškai atsiduodamas Dievui.“
Kryžius, kaip bendraatpirkimo priemonė
Kryžius moko ne tik paklusnumo ir nuolankaus atsidavimo Dievo valiai, bet ir savanoriško apsimarinimo. Apie tai byloja kita Fra Andželiko freska, kurioje šv. Dominykas pavaizduotas besiplakantis prie kryžiaus. Jis iki pusės nuogas, akis nukreipęs į Nukryžiuotąjį ir, regis, laukia, kol iš Švenčiausiosios Širdies trykštantis kraujas nuplaus jo sielą. Ši plakimosi scena primena apie savanoriškų apsimarinimų vaidmenį Išganymo paslaptyje. Mūsų kryžių dalį visų pirma sudaro nevalingi kentėjimai: ligos, kitų žmonių priešiškumas, visokie išbandymai, patiriami dėl žmogiškosios prigimties netobulumo ar net mūsų buvusių nuodėmių ir klaidų.
Tačiau reikia kai ko daugiau – tikro valingo apsimarinimo. Jis prisiimamas tam, kad glaudžiau dalyvautume Atpirkimo darbe, kad prisidėtume prie mūsų Viešpaties kentėjimų ant kryžiaus ir paguostume Jo Švenčiausiąją Širdį. Šis savanoriškas apsimarinimas neturėtų būti atskirtas nuo Kryžiaus apmąstymo ir Jėzaus Kristaus meilės. Jo esmė – ne koks nors žygdarbis ar antžmogiškas veiksmas, bet meilės veiksmas, leidžiantis mums dalyvauti dieviškajame gyvenime: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.“ (2 Kor 4, 10)
Nešk kryžių, ir kryžius tave neš
Keletas Fra Andželiko freskų vaizduoja šv. Dominyką po kryžiumi, abiem rankomis apkabinusį jo kamieną. Atrodo, kad šventasis laiko kryžių, kad tai jis laiko jį stačią. Iš tikrųjų, kryžių turime nešti kaip vėliavą, nes jis yra mūsų pergalė ir krikščionio dėkingumo ženklas. Šv. Dominyko veidas šiek tiek liūdnas, o žvilgsnis nukreiptas į Nukryžiuotąjį. Jo dešinė ranka prigludusi prie kryžiaus, delnu į viršų, lygiagrečiai kamienui. Ji tarsi gaudo apačion srūvantį Išganytojo kraują ir, susilietusi su juo, yra apvaloma. Kairė ranka apglėbusi kryžių, lyg jį nešant. Tai meilės ir iš jos plaukiančios stiprybės ženklas. Mes apkabiname kryžių kaip mylimą daiktą.
Kryžiaus nešimas yra meilės veiksmas. Mūsų meilė Jėzui Kristui ir Jo Kančiai paguodžia Jėzaus Širdį ir retrospektyviai padeda Jam nešti Kryžių. Susidūrus su išbandymais geriau atlikti meilės aktą, nei prarasti sielos ramybę bandant išspręsti daugybę neatsakomų klausimų. Tai geriausias būdas paliudyti tikrą krikščionišką gyvenimą.
Kryžius persmelkia mus dieviškąja meile ir traukia mus dangaus link. Jis neša mus labiau, nei mes padedame mūsų Viešpačiui nešti jį.
Stovėti po Kryžiumi kartu su Švč. Mergele ir melstis
Vienoje nedidelėje Fra Andželiko freskoje šv. Dominykas pavaizduotas klūpintis po kryžiumi. Jo akys nukreiptos į Kristų, o rankos sudėtos kaip meldžiantis. Kentėjimai ir išmėginimai gąsdina mūsų žmogiškąją prigimtį. Todėl tapytojas rodo mums būdą ištverti šiuos sunkumus: maldą. Mūsų Viešpats ant kryžiaus paaukojo auką: save patį. Turime to neužmiršti. Ši auka kiekvieną dieną yra sudabartinama ant mūsų altorių. Tai didžioji Kristaus malda, besitęsianti šimtmečius. Su ja turi būti suvienytos kiekvieno krikščionio maldos.
Tačiau krikščionis nėra vienas savo kentėjimuose. Su juo yra Švč. Mergelė Marija, visada esanti prie Kryžiaus. Šv. Dominykas dažnai vaizduojamas prie kryžiaus drauge su Dievo Motina ir šv. Jonu. Neįmanoma gerai nešti kryžiaus be Nukryžiuotojo meilės, be Švč. Mergelės ir šv. Jono pagalbos. Marija mus užjaučia ir moko kentėti gerai, su meile. Šv. Jonas simbolizuoja kunigus, kurie per sakramentus, o ypač per šventąją Mišių auką ir išpažintį, yra mūsų nukryžiuoto Viešpaties įrankiai, per kuriuos Jis teikia mums dieviškąjį gyvenimą, tekantį iš Jo perdurto šono.
Kryžiaus nešimo vaisiai: meilė, džiaugsmas, ramybė
Šioje Fra Andželiko freskoje Nukryžiuotasis žiūri į šv. Dominyką. Jėzus nėra abejingas tam, kaip mes nešame savo kryžių (o kartu ir padedame nešti Jo Kryžių), ir mūsų meilei jam, meilei, kurią parodome ištverdami išmėginimus bei kentėjimus. Pirmasis gerai nešamo kryžiaus vaisius yra meilės Dievui sustiprėjimas. Meilė Dievui auga atliekant meilės aktus, kurie turėtų būti vis stipresni. Įvairūs mūsų patiriami išmėginimai suteikia galimybę atlikti šiuos vis stipresnius meilės aktus. Meilė nematuojama pagal jos sunkumą, tačiau sunkumai gali padėti meilei augti, paskatindami mus būti didžiadvasiškesnius ir stipresnius. „Meilė stipri kaip mirtis.“ (Gg 8, 6) Savo ruožtu, meilė suteikia džiaugsmą ir ramybę. „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika.“ (Gal 5, 22)
Šioje freskoje šv. Dominykas žiūri aukštyn, į Nukryžiuotąjį. Jo žvilgsnis ramus, veidas giedras, netgi šiek tiek besišypsantis. Svarbu kontempliuoti Jėzų Kristų, kontempliuoti Jo dievystę per Jo nukryžiuotą žmogystę. Šis kontempliavimas sukelia šypseną, džiaugsmą, ramybę, nes taip būname arti Dievo. Taip pat tai paskatina maldai, ką simbolizuoja suglaustos rankos.
Pasakojama, kad Fra Andželikas niekada nepradėdavo tapyti nepasimeldęs, taigi jo freskas galima laikyti jo kontempliacijos vaisiumi. Savo ruožtu tegul jų kontempliavimas paskatina mus maldai, kad galėtume kartu su juo ir visais palaimintaisiais danguje sušukti: „O Crux, ave, spec unica.“ („Sveikas, Kryžiau, vienintele viltie.“)
VERSTA IŠ: Fr. François Delmotte, „Carrying the Cross in the School of Fra Angelico“, Angelus, 2023, September.
