Europos ir Šiaurės Amerikos žemynuose gimstamumas stipriai sumažėjo. Mažas gimstamumas sulaukė didelio žurnalistų ir politikų dėmesio. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad toks gimstamumas, be kita ko, kelia grėsmę gerovės valstybių stabilumui. Juk laikui bėgant valstybės turi vis mažiau mokesčių mokėtojų ir vis daugiau išlaikytinių bei naudos gavėjų.
Dažniausiai pateikiama tokio mažo gimstamumo priežastis yra vaikų auginimo kaina. Todėl kai kurie komentatoriai (taip pat katalikai, dažnai susiję su integralistų judėjimu) ragina vyriausybes imtis priemonių, kurios ekonomiškai skatintų gimstamumą. Kai kurios Rytų Europos valstybės, ypač Vengrija, taip ir padarė.
Tačiau pirmieji Vengrijos iniciatyvų rezultatai nuvylė: gimstamumas padidėjo, bet tik šiek tiek. Nėra pagrindo manyti, kad kitose šalyse rezultatai gali būti geresni. Jungtinėse Amerikos Valstijose vaikų mokesčių lengvatos nesukėlė kūdikių bumo – arba to, kas dabar galėtų būti laikoma kūdikių bumu.
Vengrų patirtis buvo nuspėjama, nes turtai nėra vienintelis rūpestis, kai poros susilaukia vaikų. Iš tiesų poros turi susilaukti vaikų dar prieš tai, kai sulaukia amžiaus, kuomet jų galimybės gauti didesnes pajamas yra didžiausios. Praeityje beviltiškai neturtingos poros turėjo dideles šeimas, nesvarbu, ar jos gyveno kaimo trobose, ar XIX a. pradžios pramoniniuose miestuose. Vaikų auginimas iš tiesų kainuoja, tačiau jų išsilavinimas nebūtinai turi būti brangus. Išlaidas galima sumažinti arba mokantis valstybinėje mokykloje, arba ugdant namuose.
Šalyse, kuriose gimstamumas yra mažiausias, nacionalinė sveikatos apsaugos sistema padengia gydymo išlaidas. Bent jau Europoje vaikų auginimo išlaidas sudaro būstas, maistas ir drabužiai, o ne sveikatos apsauga ir išsilavinimas. Tačiau gausios šeimos vis dar daugiausia gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur poros dažnai daug aukojasi, kad sumokėtų už mokslą ir medicininę priežiūrą. Kol kas gimstamumas didžiausias tose šalyse, kuriose vaikų auginimas yra brangiausias.
Taigi, turi įvykti kažkas kita. Bet kas?
Kaip rodo puikūs Brado Wilcoxo ir kitų mokslininkų darbai, kai kurie gimstamumo nuosmukio atvejai turi vadinamąjį religinį aspektą. Kiekvienas tėvas žino, kaip sunku auginti vaikus. Motinoms kūdikių gimdymas yra skausmingas, o išnešiojimas nepatogus. Tėvai nerimauja, ar jų vaikas bus sveikas. Net stabiliose, patenkintose šeimose tėvai nerimauja dėl to, kaip apmokėti sąskaitas, ar vienas iš vaikų nesusirgo sunkia liga (kuria gali užkrėsti brolius ir seseris).
Naujagimiai daug verkia ir dažnai nemiega visą naktį, nors išaušus rytui reikia keltis ir pradėti naują darbo dieną. Tėvai dažnai būna išsekę. Kiti rūpesčiai iškyla, kai vaikai tampa paaugliais. Ar jiems pakankamai gerai sekasi mokykloje? Ar vaikai draugauja su bendraamžiais, kurie gali juos įtraukti į bėdą? Ar jie yra saugūs?
Motinos ir tėvai gali ginčytis dėl geriausių sprendimų savo vaikams. Vaikų poreikiai reikalauja, kad tėvai vaikų interesus iškeltų aukščiau savo interesų. Kodėl kas nors turėtų sąmoningai pasmerkti save tokiam likimui, ypač dabar, kai technologijos gali padaryti lytinius santykius nevaisingus? Poros gali patirti malonumą be nemalonių pasekmių.
Mažiau vaikų gims pasaulyje, kuriame kančia – Kryžius – yra pamiršta, išstumta ar paniekinta. Modernybė, pradedant XVIII a. Apšvietos rašytojais, šaiposi iš minties, kad kančia yra neatsiejama žmogaus būsenos dalis. Jie buvo įsitikinę, kad jų epochos sugedimas sukėlė didžiulę kančią. Jie teigė, kad kančios galima išvengti ir ją pašalinti įdiegus technologijas ir racionalią socialinę politiką.
Jiems kančia buvo neišmanymo ir kvailumo pasekmė, o ne polinkis į nuodėmę, kuris, kaip mokė krikščionybė, ištinka kiekvieną žmogų, gimusį šiame pasaulyje, šioje „ašarų pakalnėje“. Modernybei utopija be kančios yra įmanoma ir pasiekiama, todėl ji turi būti trokštama. Kiekvienas, kuris mano kitaip, užkrauna nelaimę ir skausmą kitiems ir yra geros visuomenės priešas.
Žinoma, vaikų auginimas nėra vien kančia. Tėvai taip pat džiaugiasi pirmaisiais vaiko žodžiais ar pirmaisiais žingsniais. Jie didžiuojasi savo vaikų muzikiniais, meniniais, intelektualiniais, sportiniais ir socialiniais pasiekimais. Jie juokiasi iš nekaltų paklydimų. Jie žavisi savo vyresnių vaikų demonstruojamu sveiku protu. Jie džiaugiasi gera vaiko santuoka ir anūkų (o gal ir proanūkių!) gimimu. Kiekvienas, patyręs šiuos svarbius įvykius, stebisi jų teikiamu džiaugsmu.
Tačiau šie džiaugsmai ateina tik per kančią, todėl krikščionybė vaikų auginimą įprasmina labiau nei sekuliarizmas. Iš tiesų vaikų auklėjimas yra paties tikėjimo įvaizdis. Kančios kryžių reikia pabučiuoti ir apkabinti, o tada seka džiaugsmas, panašus į Prisikėlimą.
Tėvystė – tai sakramento, kurį katalikų poros pradeda, kai Bažnyčioje prieš Dievą prisiekia vienas kitam ištikimybę, išsipildymas. Kaip ir Jėzus, kurį amžininkai vadino „Mokytoju“, tėvai yra pagrindiniai savo vaikų katalikiškojo tikėjimo ir elgesio mokytojai. Ir niekas taip nedžiugina mokytojo, kaip mokinys, įsisavinęs pamoką. Tai prilygsta paties Prisikėlimo džiaugsmui, atlygiui už ištikimybę ir meilę.
Mes su žmona ką tik pasveikinome savo pirmąjį anūką, berniuką. Dėkojame Dievui, kad mūsų dukra turi tokį gerą vyrą, su kuriuo gali auginti sūnų. Dėkojame Dievui, kad berniukas atrodo sveikas ir patenkintas. Ir dėkojame Dievui, kad galime tiesiog žavėtis jo augimu ir grožiu ir kad ateityje jis bus tokių įspūdžių šaltinis. Mes žinome, kad Dievas dar net nepradėjo dalyti savo dosnumo mūsų šeimai, nes esame įsitikinę, kad anūkų bus ir daugiau.
Esame dėkingi už malonę, kuri leido mums priimti su vaikų auginimu susijusias kančias; nes dabar patiriame nuostabą matydami, kokiais puikiais žmonėmis jie išaugo. Džiaugiamės dar vienu mažyčiu mūsų šeimos nariu, prie kurio, tikimės, ateityje prisidės broliai ir seserys bei pusbroliai.
Progresyvistai buvo teisingai apkaltinti, kad jie, nepaisydami įžvalgių Danielio Patricko Moynihano perspėjimų dar 1960-aisiais, teigia, kad beveik visas socialines problemas mūsų šalyje galima išspręsti didesnėmis valstybės išlaidomis. Ši patirtis turėtų būti pamokanti tiems dešiniųjų politikams, kurie siūlo panašias priemones (net jei jų motyvai pagirtini).
Valdžia gali prisidėti prie šeimų klestėjimo. Tačiau priimant bet kokį teisės aktą reikia atsižvelgti į tai, kad, pirma, šeima yra pirmesnė už vyriausybę ir politiką, ir, antra, į įvairius motyvus ir siekius, kurie skatina poras auginti vaikus. Politikams reikia kovoti su kultūrine degradacija, skatinančia jaunų vyrų ir moterų įtarumą ir neskatinančia santuokos, raginančia rinktis lengvus ir beprasmiškus seksualinius susiėjimus ir prilyginančia vyro ir moters sąjungą kitiems santykiams.
