Keliaujate keliu iš Jeruzalės į Jerichą, kuriame pilna vagių, ir sutinkate griovyje gulintį beveik mirtinai nukraujavusį vyrą. Jus apima gailestis. Ar bent jau visiems aplinkiniams sakote, kad būtent tai jaučiate. Taigi nulipate nuo savo mulo. Pasiimate su savimi vynmaišį bei indą aliejaus ir praeinate pro kraujuojantį vyrą. Jis pasveiks, – sakote. Jam turbūt viskas gerai, nes jis nekelia didelio triukšmo.
Vietoj to nueinate prie vieno iš vagių, kuris, regis, per susirėmimą šiek tiek susižeidė. Spėjate, kad auka turėjo jam suduoti bent vieną smūgį, nes vagišiui iš nosies bėga kraujas, jis gana garsiai tuo skundžiasi ir rodo nepadorius gestus griovio link. Tiesą sakant, jis susižeidė, kai suklupo ant savo batų ir nukrito veidu į priekį, bet jūs priimate jo pasakojimą, kad jį sužeidė griovyje gulintis žmogus.
„Kaip tu jautiesi, Ganave? Štai, nesijaudink. Jis daugiau tavęs nesužeis. Kaip laikosi bičiuliai iš gaujos? Praėjo daug laiko. Prisimeni tą akibrokštą, kurį mes – turiu omenyje tave, aš tik stebėjau – įvykdėme Cezarėjoje? Ak, jaunystė, kaip greitai ji praeina! Laikyk skudurėlį prispaustą prie nosies, štai taip. Nereikia man dėkoti, Viešpatie, ne. Esu tik vargšas Dievo tarnas, – šypsodamasis žvilgtelite į keliautojų grupę, sustojusią pažiūrėti, kas vyksta, – ir visiems užteks Jo malonės.“
Jungtinėse Amerikos Valstijose net 40 proc. vaikų gimsta ne santuokoje. Daugybėje miestų rajonų lengviau rasti visą naktį veikiančią prekybos narkotikais vietą nei šeimą, kurioje gyvena susituokę motina ir tėvas su vaikais. Kai kuriose Europos šalyse santuokos ir šeimyninio gyvenimo žlugimas dar akivaizdesnis. Tai milžiniška katastrofa visais įmanomais žmogiškais aspektais.
Berniukai auga be tėvų, kurie jiems parodytų, kas yra doras ar bent jau kompetentingas ir atsakingas vyriškumas. Mergaitės auga bijodamos, įtarinėdamos ar niekindamos vyrus. Mokyklų rezultatai labai prastėja. Laiko horizontas asmeninei veiklai smarkiai sutrumpėja, nes vaikai neauga įsišakniję į laiką pranokstančią šeimos gyvenimo dirvą.
Ambicingesni ir nepaklusnesni berniukai, kaip ir kai kurios mergaitės, tampa nusikaltėliais. Mažiau ambicingi berniukai pasiduoda; arba jie niekada nesiekia jokių didelių tikslų. Šios kategorijos merginos susilaukia vieno ar dviejų vaikų ir didžiąją dalį jų išlaikymo išlaidų perkelia valstybei. Seksualinis potraukis, galingas ir galimas panaudoti tiek gėriui, tiek blogiui, yra nevaržomas ir nenukreipiamas. Vaikų nekaltumas, taip reikalingas per ilgą lytinio brendimo laikotarpį, yra sugadinamas.
Žmonėms, kurie iš tikrųjų netiki kilniausia žmogiškąja meile, santuokine vyro ir moters meile, sunku tikėti dieviškąja meile. Bažnyčios visais įmanomais būdais duoda žmonėms suprasti, kad jos nebetiki jokiais seksualinės moralės principais, išskyrus miglotą mandagumą, tačiau toks abejingumas tik pagreitina jų žlugimą, jei ne dėl kitos priežasties, tai dėl to, kad žmonės gali gerbti atvirą priešą, bet visada niekins bailį, net jei tas bailys yra jų pusėje.
Ir ką šioje nelaimėje daro mūsų drąsūs Bažnyčios vadovai, pasauliečiai ir dvasininkai? Jie atsineša gesintuvą į potvynį – tai geriausia, ką galiu pasakyti. Arba daro viską taip, tarsi iki griuvėsių subombarduotą miestą būtų galima atstatyti numetant ant jo dar daugiau bombų.
O, aš žinau, kas bus atsakyta. Man bus pranešta, kad Jėzus dėmesį sutelkė ne į seksualines nuodėmes, bet į puikybės, godumo ir veidmainystės nuodėmes. Tarsi ištvirkėliai, svetimautojai, pornografijos kūrėjai ir vartotojai bei sodomitai negalėtų būti išdidūs, šykštūs ir dar veidmainiauti; tarsi viena mirtina liga galėtų būti profilaktinė priemonė nuo kitų. Ištvirkauti, norint nuslopinti religinį pasitenkinimą savimi: kaip tai skiriasi nuo demonų išvarinėjimo Belzebubo vardu?
Arba girdžiu sakant, kad seksualinės nuodėmės nėra tokios sunkios kaip kai kurios kitos. Pripažįstu, kad tai tiesa. Dvigubas plaučių uždegimas nėra tokia rimta liga kaip piktybinis auglys. Perpjauta šlaunies arterija nėra toks rimtas reiškinys kaip perpjauta jungo vena. Kulkos pataikymas į krūtinę nėra toks rimtas dalykas kaip kulka smegenyse. Ir ką? Kai tūkstantis žmonių serga maru, o vienas miršta nuo piktybinio auglio, geriau atkreipti dėmesį į marą.
Be to, Jėzus turėjo ką pasakyti šiais klausimais. Kiekvienoje moralinio gyvenimo srityje Jėzus stebina mus ne savo abejingumu, bet kvietimu į tyrą ir išganingą šventumą. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk!, – taria Jis miniai, klausančiai Jo pamokslo nuo kalno, – O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi.“ (Mt 5, 27-28) Tad ar turiu manyti, kad nieko blogo, jei vyras taip žvelgia į kitą vyrą? Pagal kokią įmanomą logiką?
Kuris iš mūsų naujausios seksualinės revoliucijos apologetų tiki ir atvirai skelbia santuokos neišardomumą? Bet juk tas pats Jėzus draudžia skyrybas, sakydamas, kad „kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16, 18). Iš tiesų Jėzus santuokos neišardomumą kildina iš Tėvo ketinimo nuo pat pradžių: santuokas yra centrinis dalykas pačiame žmogaus sukūrime.
Kai fariziejai Jam dėl to meta iššūkį (gerai įsidėmėkite, kad tai fariziejai, tie, kurie didžiavosi savo tyru atsidavimu įstatymui), Jėzus sako, kad Mozė leido skyrybas „dėl jų širdies kietumo“, bet:
„nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 5-9)
Dievas mus sukūrė kaip vyrus ir moteris, kiekvieną lytį dėl kitos, kad taptume vienu kūnu: mes nesame savo kūnų kūrėjai. Vyras ir vyras negali tapti vienu kūnu. Apsimesti, kad jie gali, reiškia neigti skirtingų lyčių gerumą ir tikrovę. Kitaip tariant, Jėzus seksualinės moralės pagrindą randa ne subjektyviuose asmenų jausmuose ir jų veiksmuose, bet objektyvioje ir sukurtoje lyties tikrovėje.
Tenka išgirsti, kad Jėzaus širdyje buvo ypatinga vieta paleistuvėms, tačiau jis buvo negailestingas religiniams veidmainiams. Vėlgi, tarsi svetimautojai irgi negalėtų būti veidmainiai! Mūsų laikais, kaip lengva tokiais būti! „Dėkoju Tau, Dieve, kad nepadarei manęs panašaus į tą žmogų ten, kuris nėra vedęs ir kuris niekada su niekuo nesigulė į lovą“, – sako mūsų veidmainis du jour, stovėdamas išdidus ir žvelgdamas iš aukšto. „Aš pažiūriu keletą blogų vaizdo įrašų, kurie vis tiek egzistuotų, nepriklausomai nuo to, ar aš juos žiūrėjau; aš nepuolu į lovą per pirmą pasimatymą; aš stengiuosi nesužeisti žmonių, su kuriais miegu, apsimesdamas, kad myliu juos labiau nei iš tikrųjų myliu.“
Tuo tarpu žmogus bažnyčios gale taip pat žino apie tamsius savo širdies kampelius, bet jis meldžiasi, kad jis (arba ji meldžiasi, kad ji!) sutiktų tinkamą žmogų, kurį galėtų vesti. Aišku, mūsų dienomis ši perspektyva žymiai pasunkėja, jei nesutinka atiduoti savo kūno ištvirkavimui.
Jėzus nejaučia jokių sentimentų kūno nuodėmėms. Palaidūnas tėvo turtą iššvaistė paleistuvėms (Lk 15, 30). Kai Jėzui prireikia savotiško nedorybės simbolio, Jis nurodo Sodomą (Mt 11, 24; Lk 10, 12). Kai fariziejai skundžiasi, kad Jo mokiniai nesiplauna rankų prieš valgį, Jėzus sako, kad žmogų sutepa ne maistas, kuris įeina į žmogų, bet tai, kas išeina iš širdies, kaip išmatos išeina iš kūno: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.“ (Mk 7, 21-22)
Nėra jokios priežasties pasitikėti Jėzumi dėl vagystės, žmogžudystės ir godumo blogumo, bet ignoruoti Jį, kai kalbama apie ištvirkavimą, svetimavimą ir paleistuvystę. Jis atvirai kalba samarietei prie šulinio (Jn 4, 18), nesuteikdamas jai jokios galimybės apsimesti, kad ji nenusidėjo ir nesiliauja toliau to dariusi. Jis atleidžia moteriai, sugautai svetimaujant, bet liepia jai daugiau nenusidėti (Jn 8, 11).
Išgirskime Jėzaus žodžius nuodėmių, į kurias dažnai nekreipiame dėmesio, joms pritariame ar net jas laiminame, šviesoje. Auka vieniša kraujuoja. Vaikai palikti be tėvo. Vyrai ir moterys įsipainioję į seksualinio blogio pinkles ir išsekę nuo malonumų siekimo. Tegul Bažnyčia parodo gailestingumą – gailestingumą, kuris pareikalauja tam tikros kainos ir gali pareikalauti iš mūsų didelės atgailos, kol būsime tinkami pasirūpinti tuo mirštančiu žmogumi, mirštančia civilizacija.
