Vaikai buvo tapę nevaldomi (kaip ir sąskaitos), mano santykiai su žmona tapo įtempti ir aš nuoširdžiai galvojau, kad daugiau nepajėgsiu ištverti streso, kurį patirdavau darbe. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai atrodė, kad viskas griūna. Prieš akis mačiau tarsi bjaurų autoportretą: Granto Woodo paveikslą „Amerikietiška gotika“, kuriame aš laikau šakes, šalia manęs stovi nelaiminga žmona, o už mūsų – liepsnojantis mūsų namas. Kurį laiką negalėjau apsispręsti, ar bandyti kovoti, ar pabėgti.
Tikrai nenorėjau bėgti tiesiogine to žodžio prasme – susipakuoti daiktus ir išeiti. Bet jaučiau pagundą „atsitraukti“. Atsitraukti į savo telefoną ar staiga pradėti naują projektą, kuris suteiktų man galimybę mažiau laiko praleisti namie. Buvo dienų, kai buvau gundomas taip atsitraukti ar pasiduoti.
Kita vertus, būna dienų, kai manyje esantis tėvas yra tarsi riaumojantis lokys. Tuomet esu pasirengęs kovoti už savo šeimą, saugoti kultūrą mūsų namuose, aprūpinti, vesti šeimą, atnešti džiaugsmą. Ir manau, kad taip suprasta „kova“ tėvui yra natūralesnė; galbūt tai vyriška „motiniško instinkto“ versija. Kiekvienas iššūkis iškelia pasirinkimą kovoti ar trauktis; ir tėvai, kuriais noriu sekti, renkasi likti ir įsitraukti, kovoti už gėrį.
Kovoti ar trauktis?
Tikriausiai visi tėčiai vienu ar kitu metu patiria šią „kovoti ar trauktis“ būseną. Yra nesuskaičiuojama daugybė stresinių situacijų: artėjantis vaiko gimimo terminas, akimirka, kuomet supranti, kad tavo senasis gyvenimas baigtas, žmonos išgyvenama pogimdyvinė depresija, sužinojimas, kad iš tavo sūnaus šaipomasi mokykloje, baimė prarasti darbą ir neišgalėti sumokėti paskolos įmokų. Visos jos priverčia vyrą pasirinkti – kovoti su kilusia grėsme ar bėgti ten, kur saugiau.
Visi esame girdėję žymų pasakymą: „Gyvenimas susideda iš 10 proc. to, kas man nutinka, ir 90 proc. to, kaip aš į tai reaguoju.“ Kovoti ar trauktis būsena išsivystė kaip išlikimo mechanizmas, leidžiantis tėčiams greitai reaguoti į gyvenimui grėsmę keliančias situacijas: „Jeigu nors pirštu paliesi mano vaiką, aš tave užmušiu!“ Bėgant laikui lokių medžiotojas tapo aprūpintoju duona, bet senieji instinktai liko. Vyrai vis dar mėgsta politiką, medžioklę, kažką statyti, kažką taisyti, kažko ieškoti ir kovoti gerą kovą bendrąja prasme.
Vis tik mūsų kultūra susiduria su tėvystės krize. Skyrybų rodikliai, ne santuokoje gimusių vaikų skaičius, išnaudojimo ar šeimos apleidimo istorijos, miesto gaujų formavimasis, visų vyriškų dalykų niekinimas Holivude ir aukštojo mokslo sistemoje – visa tai tikrai jūsų nebestebina. Tai kur dingo visi lokių medžiotojai, virtę aprūpintojais duona?
Gera žinia ta, kad jie yra visur aplinkui, tiesiog dirba nematomą darbą – sunkiai dirba, kad aprūpintų savo šeimas, savo namuose saugotų kultūrą ir pasauliui darytų gerą įtaką. Aš noriu rasti šiuos vyrus ir iš jų mokytis. O jūs? Noriu iš jų mokytis, nes kad ir su kiek iššūkių susidurčiau būdamas tėvu, niekada nenoriu pasitraukti. Tai pašaukimas, kuriam mane pašaukė Dievas – ir jis yra gražus, kupinas iššūkių bei giliai prasmingas.
Visada yra pasirinkimas
Tą dieną garaže suvokiau, kad nekovoti dėl savo šeimos iš tikrųjų yra tam tikra bėgimo forma. Atsitraukti į savo telefoną, paskęsti hobiuose, sprukti į biurą ar barą, neprašyti žmonos atleidimo, toleruoti savo vaikų blogą elgesį, nesiklausyti ir nepasipasakoti reiškia pasirinkti lengvesnį kelią. Tu nekovoji už savo šeimą ir nesieki jos pakylėti aukščiau; tu tiesiog rūpiniesi savimi. Kad ir kokia būtų kova, trauktis pasirenkančio tėčio istorija visada baigiasi taip pat: „Ir trimitas paskelbė apie atsitraukimą.“
Daugybė tėčių vienu ar kitu metu jaučia pirminį impulsą pabėgti nuo šeimos gyvenimo sunkumų. Galbūt jie ir nesusipakuos lagamino, bet jie gundomi „išsiregistruoti“, mūsų dienomis dažniausiai į mobiliuosius telefonus. Ar galim juos kaltinti?
Kuomet kalbame apie tėviškumą, žaidimas niekada nesibaigia – nėra jokios „neutralios zonos“, jokio atokvėpio ar atsarginių suolelio. Bet visada yra pasirinkimas. Gali pasirinkti atsitraukti arba pasileisti į kovą, įsitraukti. Kovoti arba trauktis, ir geriausi iš mūsų pasirodo kovoje – idealiu atveju, pasiruošę ir turėdami planą.
Bet tą dieną supratau, kad galiausiai viskas priklauso nuo manęs. Žinojau, kad noriu pasirinkti įsitraukimą – ir šis įsitraukimas visada yra sprendimas, kurį galima priimti arba ne.
Sprendimas: galingiausia jėga pasaulyje
Galingiausia jėga pasaulyje yra pasirinkimas. Jeigu esi tėvas, jau priėmei sprendimą susituokti ir turėti vaikų. Bet kada paskutinį kartą nusprendei tame būti geru? Vienas iš daugybės dalykų, kurio išmokau iš generalinio direktoriaus ir Relevant Radio bendradarbio Dave‘o Durando, yra tas, kad kiekvienas sprendimas iš tiesų reikalauja dviejų sprendimų:
Sprendimo tai daryti
Sprendimo tai daryti gerai
Ar daug žmonių norėtų akių gydytojo, kuris yra nusprendęs būti gydytoju, bet nenusprendęs būti geru gydytoju? Kas nori palikti savo mašiną mechanikui, kuris apsisprendė būti mechaniku, bet šiame darbe yra tik vidutiniokas? Kad ir ką tau skirta veikti, nenuspręsk tiesiog to daryti – nuspręsk tai daryti gerai. Kadangi tai skaitai, darau prelaidą, kad jau nusprendei vesti gražią moterį ir turėti vaikų. Bet dabar yra metas apsispręsti tame būti geru.
„Žmonėms manęs reikia dabar; jie į mane deda viltis.“
„Negaliu praleisti šios galimybės.“
„Jeigu nesiimsiu to dabar, gailėsiuosi amžinai.“
Štai taip kalba tėčiai. Jie yra prasmės kelyje, ir tokie vyrai neturi laiko pasiteisinimams. Jiems net nekyla minčių išvengti atsakomybės ar skirtis. Jie apsisprendė būti šaunūs ir todėl jie neriasi iš kailio, kad tai pasiektų.
Manau, geriausi tėčiai tęsia šia kovą, nes žino, kad tėvystė yra kai kas daugiau nei vien biologinis faktas; tai įgūdžiai, kurie gali būti įgaunami, kuomet dedamos pastangos. Tai pašaukimas. Tikslas nėra tėvas, kuris niekada nedaro klaidų. Tikslas yra tėvas, kuris neatsitraukia. Tikslas yra tėvas, kuris nusprendžia būti geru tame, ką daro. Pasiryžkite kiekvieną dieną tapti truputį geresniu. Bėgant laikui tapsite žymiai geresni.
Nė vienas vyras netapo puikiu tėčiu tik paskelbęs, kad toks bus. Jis judėjo šia linkme ilgą laiką. Nesvarbu, kuriame etape šiuo metu esate, kiekvienas gali tapti dar geresniu vyru, tėvu, aprūpintoju ar lyderiu. Ar pasirinksi įsitraukti, ar liksi prie status quo? Ar sieksi geresnio gyvenimo, ar atsitrauksi į mobilųjį? Ar viso labo atliksi minimumą, ar nuspręsti būti geru tame, ką darai? Pasirinkimas yra kovoti ar trauktis.
Mus gali išgąsdinti vien pats šio projekto mastas – tėvystė apima viską nuo profesinės srities iki bazinių namams reikalingų remonto įgūdžių įgijimo ir to, ką šv. Paulius vadina pastangomis patikti žmonai (1 Kor 7, 34). Bet mes žinom, kad kelyje į šventumą kiekvienas turim tai, ko reikia tam pasiekti. Tu turi viską, ko reikia. Juk galų gale ši kova yra tavo pašaukimas.
Tad leisk tavęs paklausti: ką tau atvers pasirinkimas būti geru tame, ką darai? Galbūt tai pakeis tavo santuokinį gyvenimą. Galbūt privers pasirinkti kitą karjeros kelią. Gal atnaujinti santykius su savo vaikais. Gyventi paprastą, bet nepamirštamą gyvenimą.
