Jeigu norėtume visą šventumą, kuriuo pasižymėjo jaunųjų Fatimos piemenėlių – Pranciškaus ir Jacintos – gyvenimas, priskirti vien Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimams, tikrai neatsižvelgtume į visą realybę. Juk akivaizdu, kad prie šio šventumo prisidėjo ir pavyzdingas auklėjimas giliai tikinčių tėvų namuose – juose šios sielos įgijo jautrumą toms didelėms malonėms, kurioms jos vėliau liko visomis jėgomis ištikimos.
Tiek geri Pranciškaus ir Jacintos tėvai, tiek Švenčiausiosios Mergelės pedagogika gali ir turėtų suteikti įkvėpimo visiems tėvams rimtai rūpintis savo vaikų krikščionišku auklėjimu.
Pirmiausiai pažvelgsime į atmosferą Marto šeimos namuose, atmosferą, persmelktą tikėjimo. Po to atkreipsime dėmesį į labai skirtingus vaikų temperamentus ir galiausiai pamatysime, kaip Marijos tarpininkavimas užbaigė šį malonės ir pašventinimo darbą jų sielose.
MARTO ŠEIMA
Pagarba santuokos įstatymams
Aplink Marto šeimos židinį spietėsi devyni vaikai, dos Santos šeimoje, iš kurios kilo sesuo Liucija, jų buvo septyni. Jeigu tose šeimose nebūtų buvę laikomasi šventųjų santuokos įstatymų, kaip, deja, dabar daug kur matome, trys piemenėliai net nebūtų gimę. Juk Liucija buvo septintasis, Pranciškus – aštuntasis, o Jacinta – devintasis vaikas šeimoje. Sesuo Liucija rašo apie tai:
„Abi šeimos buvo palaimintos Santuokos sakramentu ir tobulai laikėsi ištikimybės. Vaikai, kuriuos Dievas joms patikėjo, buvo priimti ne kaip našta, o kaip Dievo dovana, kuria Dievas praturtino jų namus, kaip nauja gyvybė, pratęsianti tėvų gyvybę, kaip naujos gėlės, pražydusios namų sode... Tai buvo nauja siela, kurią Dievas pavedė jų rūpesčiui, kad jie nuvestų ją į dangų. Tai buvo naujas Mistinio Kristaus Kūno narys, giesmė, šlovinanti Jo amžinosios didybės grožį“[1].
Krikščioniškas auklėjimas
„Tėvai rūpinosi savo naujagimius nunešti krikštyti, kad apvalytų jų sielas nuo gimtosios nuodėmės ir padarytų juos krikščionimis, Dievo vaikais bei dangaus įpėdiniais. Pakrikštytasis, kuriam nebūdavo daugiau kaip aštuonios dienos, tapdavo didelės šeimos šventės priežastimi. Visi susirinkdavo, kad pasveikintų tėvus, pagerbtus nauja Dievo dovana...“[2]
Būtent tėvai tapdavo pirmaisiais savo vaikų tikybos mokytojais. Šią užduotį paprastai atlikdavo ponas Marto, o Liucijos šeimoje tuo rūpinosi motina. Kad tėvai įvykdytų šį tikėjimo perdavimo vaikams uždavinį, Dievas suteikė jiems ypatingą malonę. Tėvo ar motinos žodis palieka neišdildomą įspūdį vaikams.
„Tai šventa užduotis, sudaranti dalį pasiuntinybės, kurią Dievas patiki tėvams. [...] Tėvai turi pareigą kreipti pirmuosius savo vaikų žingsnius teisingu Dievo Įstatymo keliu ir pavesti juos geriems mokytojams, kurie neleis nuo jo nukrypti. Iš tiesų, kokia būtų jiems nauda įgyti didelį mokytumą, jei jie prarastų sielas? Praradę sielą, jie praranda viską, nes šis gyvenimas greitai praeina kaip ir pats laikas, o amžinybė lieka nesikeičianti. [...] Kiekvieno savo vaiko Pirmosios šventosios Komunijos dieną jie pripildydavo šventišku ir tikrai vidiniu džiaugsmu, nes Dievas dar labiau įžengė į jų namus ir iš tiesų susivienijo su vienu iš jų narių. Nekalta siela, kurią jiems patikėjo Dievas, grįžo atgal pas Jį“[3].
Sekmadienio pašventimas
„Sekmadienio pašventinimo Įsakymo buvo tiksliai laikomasi tiek sekmadieniais, tiek įsakytų švenčių dienomis. Rytą visi dalyvaudavo šventosiose Mišiose. Popietė buvo poilsio metas: jaunimas susirinkdavo kieme ir žaisdavo didelių figmedžių šešėlyje, stebint budrioms tėvų akims. Tėvai kalbėdavosi apie laukų darbus, džiaugdavosi kortų žaidimu ir t. t. Leidžiantis saulei, varpams skambinant Viešpaties Angelą, visi pakildavo, nudengdavo galvas, pasimelsdavo ir atsisveikindavo senu įprastu „adeus“. Buvo laikas grįžti namo ir vakarieniauti. Su ramia sąžine baigdavosi ta laiminga diena, kuri buvo skirta Dievo Įstatymo vykdymui ir kūno jėgų atgavimui, kai kitą dieną su nauju ryžtu reikės vykdyti savo pareigas. Vakarienė baigdavosi, tėvas sukalbėdavo padėką ir keletą „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“ įvairiomis intencijomis, kurias jis nurodydavo. Galiausiai motina vesdavo rožančiaus maldą arba kalbėdavo Septynių Marijos sopulių vainikėlį. Tuomet kelias minutes būdavo kalbamasi, būdavo pasidalinami darbai kitai dienai ir... visi eidavo poilsio, nes naktis buvo trumpa“[4].
Solidus auklėjimas
Be geros religinės formacijos reikia ir gero auklėjimo. Malonė ne panaikina prigimtį, bet toliau stato ant jos ir ją ištobulina. Krikščionis ir žmogus yra tas pats asmuo. Pašventinant krikščionį, taip pat vystoma ir jo asmenybė. Juk neįmanoma dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose, nešiotis kišenėje rožančių ir tuo pat metu niekinti savo tėvus ar apleisti pareigas.
Kunigas de Marchi kalbėjosi su ponu Marto šia tema. Ponas Marto jam papasakojo:
„...Juk mes turėjome aštuonių vaikų būrį! Bet aš nuolatos žiūrėjau, kad visur būtų tvarka. Kartą kažkas užsuko į mūsų namus pasitarti dėl vieno dalyko. Mažieji mums trukdė ir pešėsi. Aš tai pakenčiau ir nesubariau jų. Tačiau kai svečias išėjo, atsigręžiau į juos, rimtai pagrasiau jiems pirštu ir tariau: „Jei tai pasikartos, pamatysite, kas bus!“ To užteko rimčiai įvesti. Vėliau, kai svečias ateidavo į namus, jie paskubėdavo išeiti... Jei nepavykdavo priversti jų nurimti, tekdavo imtis diržo, bet tai atsitikdavo retai ir tik tada, kai tikrai reikėjo“[5].
Sesuo Liucija priduria:
„Niekas negalėdavo paliesti jų [vaikų] nekaltybės. [...] Šiandieniniai rūbai nebeturi nei šešėlio to padorumo, kokį turėdavo drabužiai, kuriuos mes tada dėvėdavome! [...] Juk Dievas davė mums rūbus ne kaip papuošalą mūsų tuštybei ir paviršutiniškumui skatinti, bet kaip apsaugą prieš nuodėmę, kaip atgailos ženklą ir kaip bausmę už padarytą nuodėmę, taip pat tam, kad primintų mums Dievo Įsakymus, kurių turime laikytis. [...] Be to, kuklūs rūbai, kuriais mes rengiamės, yra svarbiausias ženklas, padedantis mums atsiriboti nuo dabar įsigalėjusio nedorumo ir rimtai paliudyti Kristų“[6].
Meilė gamtai
Aplinka, kurioje augo vaikai, buvo ne miestas, o kaimas: piemenavimas, gaivus oras, pievų ir gėlių kvapas, kalvotas peizažas, ąžuolai, alyvmedžiai, laukiniai vaisiai, paukščių čiulbėjimas – visas kūrinijos grožis, galintis tik padėti vaiko sielos vystymuisi, kuri lyg savaime atsigręžia į šio grožio Kūrėją. Visa tai perduoda gebėjimą suvokti realybę, apmąstyti ją, matyti tvarką gamtoje, duoda sielai antgamtinių dalykų troškimą. Vargšai mūsų amžiaus vaikai, panardinti į elektroninių žaislų virtualų pasaulį, mokantį juos manyti, kad jie yra dievai ir didvyriai, nors jie tėra aukos! Gamta jų visai nedomina.
Neturto dvasia
Tėvai Marto niekuomet neskatino vaikų rūpintis šio pasaulio gėrybėmis. Jie buvo iš tiesų neturtingi. Tačiau būna ir neturtas, reiškiantis kentėjimą dėl neturėjimo, stiprų geidimą įsigyti ir nepagrįstą baimę prarasti tai, ką turi. Tokie neturtėliai iš tiesų yra „turtuoliai“ Evangelijos prasme, nes jie tapo pavaldūs materijai. Tokio geidimo turėti pasekmė yra egoizmas. Marto šeimoje nebuvo jokio egoizmo, nes nebuvo žinomas prisirišimas prie šio pasaulio gėrybių. Neturto dvasia visai natūraliai gimdė artimo meilę, nes artimas buvo labiau vertinamas, nei materialūs dalykai. Šia tema Liucija papasakojo nuoširdų anekdotą iš savo šeimos, visai panašios į Marto šeimą, gyvenimo:
„Mano mama žinojo, kad mažoji labai mėgo vaisius. Vieną dieną ji pastebėjo, kaip ši su entuziazmu stebėjo pirmųjų figų užsimezgimą. Kai ji pamatė, kad viena figa jau prinokusi, ji nuskynė ją ir nubėgo namo, kad nuneštų ją mamai ir būtent ji pirmoji paragautų. Mama susijaudinusi priėmė dovaną, apkabino dukrelę ir pasakė, kad vaisių reikia palikti ir vakare pasidalinti su tėvu, broliais ir seserimis. Viena figa visiems – tai beveik nieko, tačiau meilė, lydėjusi šią mažą porciją, pirmąją prinokusią šių metų figą, buvo didelė. Būtent tokie poelgiai nešė visiems laimę, džiaugsmą ir pasitenkinimą. [...] Mūsų namuose nebuvo žemiškų gėrybių pertekliaus, kurį taip vertina pasaulis. Tačiau jei būdavo ir tiek, kiek užtekdavo tai dienai, viešpataudavo ramybė, džiaugsmas ir meilė – vaisius, kylantis iš tarpusavio prielankumo, atlaidumo ir netobulumų, būdingų žmogaus silpnumui, pamiršimo. Visi buvo laimingi, visi jautėsi gerai, nes visi stengėsi pasitarnauti ir pradžiuginti tėvus bei brolius ir seseris. Taip ir nedaugelio dalykų užtekdavo daugeliui, nes visa buvo bendra: viskas priklausė visiems“[7].
PRANCIŠKUS IR JACINTA
Joks žmogus nėra viskuo panašus į kitą
Kaip malonės vystymasis paprastai siejasi su geru auklėjimu, taip jis atitinka ir natūralų žmogaus būdą. Šis būdas visuomet, net pas šventuosius, turi stiprybių ir silpnybių. Kaip skiriasi žmonių gabumai ir gyvenimo aplinkybės, taip yra skirtingos ir šventųjų asmenybės. Joks šventasis nėra toks, kaip kiti. Apvaizda kiekvieną iš jų veda į tikslą savu keliu.
Prigimtiniai Pranciškaus ir Jacintos gabumai
Jonas (João), Pranciškaus ir Jacintos brolis, apibūdina Pranciškų kaip „gerą mažių“ („era bomzinho“), o Jacintą kaip mergaitę, „pilną gyvybės“ („cheia de vida“), taip puikiai nurodydamas į jų priešingus charakterius.
Pranciškaus veidas buvo visuomet džiugus. Vis buvo visiems draugiškas ir mandagus. Tačiau būtent žaidžiant pasirodydavo jo silpnybės. Jis mėgo žaisti, bet nemokėdavo pralaimėti. Kartais jis pasitraukdavo, kai jam kas nors nepatikdavo: „Tu nebežaisi?“ – „Ne, jūs negeri“. Daugelis nenorėdavo su juo žaisti, nes jis beveik visuomet pralaimėdavo. Jo pasiduodantis temperamentas erzindavo net Liuciją[8].
Tačiau tai nereiškia, kad jis neturėjo energijos ar buvo silpnavalis. Jo elgesys vaikų įkalinimo Oureme metu, jo autoritetas Jacintai ir jo nuolatinė pagalba pusseserei Liucijai įrodo ką kita. Jis buvo šiurkštesnis ir nekantresnis už savo jaunąją seserį ir galėdavo užsiplieksti dėl menkniekio[9].
Jis buvo labai jautrus gamtos grožiui. Jo jautrumas pasireikšdavo ir bendraujant su vargšais bei ligoniais, kurių skausmai sužadindavo jo nuoširdų gailestį.
Pranciškus turėjo ir menininko gyslelę: pritardavo fleita kitiems dainuojant ar šokant. Kaip ir jo tėvas, jis buvo linkęs į apmąstymus ir meditaciją.
Priešingai, Jacinta buvo nepaprastai jautri. Savo „Prisiminimuose“ sesuo Liucija rašo, kad su Jacinta, kai jai buvo penkeri, negalėjai kalbėtis apie Jėzaus kančią taip, kad ji neimtų verkti ir sakyti: „Vargšas mūsų Viešpats! Aš nebenoriu daryti nuodėmių, kad Jam nereikėtų taip kentėti“.
Dar labiau nei Pranciškus ji buvo švelni visiems Dievo kūriniams. Ji nešiodavo ėriukus ant rankų, kad jie nepavargtų. Žvaigždes ji vadino angelų naktinėmis lempelėmis, gėlės suteikdavo jai daug džiaugsmo.
Vienas iš būdingų jos bruožų buvo meilė tiesai, net jei kartais reikėdavo prisipažinti suklydus: „Tai padariau aš, bet daugiau to nebedarysiu!“
Ji mėgo muziką, dainas ir turėjo ypatingą talentą nekaltiems vaikiškiems šokiams.
Tačiau sesuo Liucija atsimena ir trūkumus, kurie mažindavo jos pusseserės simpatiškumą: užtekdavo pradėti nors menkiausią ginčą, ir Jacinta tuoj susiraukusi pasitraukdavo. Norint su ja susitaikyti, reikėdavo jai leisti pačiai parinkti žaidimą. Taip pat ji pernelyg laikydavosi to, ką turėdavo. Pavyzdžiui, ji nesutiko atiduoti Liucijai sagų, kurias ji laimėjo žaidime, kaip to norėjo mama. Tik pagrasinus daugiau su ja nebežaisti, ji pasidavė.
Ji mėgdavo melstis, tačiau dar labiau – linksmintis.
Tokie ir buvo tie vaikai, kurie užsidegė meile Nekaltajai Marijos Širdžiai ir uolumu aukotis už nusidėjėlių atsivertimą.
Pranciškus ir Jacinta po apsireiškimų
Portugalijos angelo apsireiškimai (1916 ir 1917 m.) tikrai pakeitė Pranciškų ir Jacintą. Susimąstęs ir taikus berniukas tapo kontempliatyvia siela ir mūsų Viešpaties guodėju. Gyva mergaitė be jokių kompromisų aukojosi už nusidėjėlių atsivertimą ir liepsnojo meile Nekaltajai Marijos Širdžiai.
Pranciškus, Dievo guodėjas
„Guoskite savąjį Dievą!..“ Šis angelo žodis ypač giliai įsispaudė į Pranciškaus širdį. Nuo šiol jo misija buvo tokia: „Guosti Dievą, kurį liūdina tiek daug nuodėmių“.
Jacinta, kaip matysime, turėjo apaštalo širdį, o Pranciškus – kontempliatyvią sielą: „Dangaus troškimas, dieviškų dalykų apmąstymas pripildė Pranciškaus širdį taip, kad pasaulis jam tapo svetimas“, – rašo kun. de Marchi.
Kai jie vieną dieną ganė avis, Pranciškus prapuolė ir neatsiliepė į šaukimą, todėl Liucija ir Jacinta manė, kad jis visai dingo. Galiausiai Liucija jį rado už vienos sienos gulintį ant žemės. Ji palietė jo petį ir garsiai sušuko: „Ką tu čia darai?“ Jis lyg pabudo iš gilaus miego ir atsiliepė: „Aš pradėjau kalbėti angelo maldas ir apie jas mąstyti“. – „Ar negirdėjai, kaip Jacinta tave šaukė?“ – „Ne, aš nieko negirdėjau“. Tai pasikartodavo ir vėliau.
„Aš mėgstu žiūrėti į angelą, bet dar labiau – į Dievo Motiną. Tačiau labiausiai man patinka regėti Dievą, mūsų Viešpatį, toje šviesoje, kurią Švenčiausioji Mergelė įliejo į mūsų širdis. Aš labai myliu Dievą... Bet jis toks liūdnas dėl tokios daugybės nuodėmių!.. Mes negalime daryti nei menkiausios nuodėmės!“
Jam patikdavo lankyti „pasislėpusį Jėzų“ tabernakulyje, jis galėdavo praleisti prie Švenčiausiojo Sakramento valandų valandas.
Kai jam susirgus jį aplankė kaimynai, jiems paliko įspūdį ta tylos atmosfera, viešpataujanti jo kukliame kambarėlyje. Vienas tarė jo motinai: „Nežinau kodėl, bet kai įėjau į jūsų mažojo Pranciškaus kambarį, pasijutau lyg įžengęs į bažnyčią“.
Štai koks pokalbis įvyko tarp jo ir vienos pakeleivės moters: „Ar norėtum tapti dailide?“ – „Ne“, – atsakė vaikas. – „Norėtum būti kareivis?“ – „Ne.“ – „Tai gal nori būti gydytoju?“ – „Visai ne.“ – „Aš žinau, kuo tu nori būti. Norėtum tapti kunigu! Aukoti Mišias... klausyti išpažinčių... pamokslauti... ar ne taip?“ – „Ne, aš nenoriu tapti kunigu.“ – „Tai kuo tu nori tapti?“ – „Nenoriu tapti niekuo! Aš noriu mirti ir nueiti į dangų“.
„Tapti niekuo“, kad visiškai priklausytum Dievui! Kokį sielos kilnumą čia matome!
Kai tapo žinoma, kad jam nebedaug teliko gyventi, Liucija paklausė jo: „Pranciškau, ar tu labai kenti?“ – „Taip, bet tai niekis. Aš kenčiu, kad paguosčiau mūsų Viešpatį. Norėčiau dar daugiau kentėti, bet negaliu. [...] Aš jaučiuosi labai blogai... Aš aukoju visa tai, kad paguosčiau mūsų Viešpatį ir Dievo Motiną, taip pat už nusidėjėlius ir už Šventąjį Tėvą. [...] Man beliko nedaug laiko, kad nueičiau į dangų“. – „Todėl nepamiršk daug melstis už nusidėjėlius, už Šventąjį Tėvą, už mane ir už Jacintą!“ – „Taip, aš melsiuosi, bet geriau tų dalykų paprašyk Jacintos! Bijau, kad galiu tai pamiršti, kai pamatysiu mūsų Viešpatį... Be to, aš labiausiai noriu Jį paguosti“.
Galėtume paklausti savęs: kodėl reikia guosti Dievą, nors Jo laimė yra begalinė? Taip, Jo laimė beribė, tačiau galime Jį guosti Jo žmogiškoje prigimtyje – paguosti Jėzų. Juk mūsų dabartinė nuodėmė Jo kančios metu tikrai Jį kankino. Taip ir dabartiniai mūsų meilės aktai tuomet tikrai Jį guodė.
Vieną dieną Liucija jo paklausė: „Pranciškau, ką pasirinktum: paguosti mūsų Viešpatį ar atversti nusidėjėlius, kad dar daugiau sielų nenueitų į pragarą?“ – „Aš renkuosi guosti mūsų Viešpatį. Ar nepastebėjai, kad Dievo Motina tapo liūdna, kai mums kalbėjo, kad reikia nebeįžeisti Dievo, mūsų Viešpaties, nes Jis jau taip labai buvo įžeistas? Norėčiau paguosti mūsų Viešpatį ir galiausiai atversti nusidėjėlius, kad jie daugiau Jo neįžeidinėtų“.
Sergantys vaikai paprastai būna labai irzlūs. Bet ne Pranciškus. Jo motina atsimena:
„Mažėlis išgerdavo visus jam duodamus vaistus, visai nesispyriodamas. Niekuomet nežinojau, kas jam būtų skanu. Kai duodavau jam truputį pieno, jis gėrė pieną, kai duodavau kiaušinį, valgė kiaušinį. Vargšas vaikas!.. Ir karčius vaistus jis gėrė net nesiraukydamas. Mes galvojome, kad galėsime įveikti ligą... Tačiau jis nuolat kartojo, kad viskas veltui, kad ateis Dievo Motina, susiras jį ir nusives į dangų“.
Dievo guodėjas turėjo vyrišką širdį. Iš ligos patalo jis pašaukė Liuciją. Pasiteiravęs, ar uždarytos durys, jis po savo rūbais surado virvę, kurią naudojo kaip atgailos diržą, ir davė ją Liucijai: „Paimk ją, kol mano mama nepamatė. Dabar negaliu jos nešioti ant juosmens... Aš prieisiu išpažinties ir mirsiu. Norėčiau, kad tu, Liucija, ir taip pat Jacinta man pasakytumėte nuodėmes, kurias matėte mane darant...“
1919 m. balandžio 3 dieną, apie dešimtą valandą, „Pranciškaus veidas nuostabiai prašviesėjo. Angeliška šypsena pasirodė jo lūpose, kai jis iškvėpė sielą. Švelniai, be agonijos, be jokio kančios ženklo vaiko gyvybė užgeso ir jo siela pakilo į dangų“[10].
„Jacinta yra viena didžiadvasiškiausių sielų XX amžiuje“
Tokios nuomonės buvo ne kas kitas, kaip garsusis dominikonas teologas Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as. Tikriausiai jis teisus.
Pragaro vizija Jacintai paliko gilų įspūdį. Ją sujaudino ne to pragariško regėjimo baisumas, bet tai, kad „tiek daug sielų, tiek daug sielų“ eina į pragarą:
„O Liucija, kodėl nepasakei Švenčiausiajai Mergelei, kad ji parodytų pragarą visiems žmonėms? Kaip man gaila nusidėjėlių! Juk ką jiems reikštų nekalbėti negražių žodžių ir nueiti į Mišias?.. O, jeigu galėčiau jiems parodyti pragarą ir pasakyti jiems, kad ten yra žmonės, kurie gyvi dega lyg malkos ugnyje!.. O Liucija, kodėl Švenčiausioji Mergelė neparodo nusidėjėliams pragaro? Jeigu jie pamatytų jį, jie nebenusidėtų, kad nepatektų ten!“[11]
Kad patrauktume Dievo gailestingumą sieloms, neužtenka padejuoti. Prie maldos reikia jungti ir auką. Per tris metus, kurie jai liko gyventi, Jacinta herojiškai aukojosi. Kiek katalikų galėtų tai pasakyti apie save, bent jau nuo to jų gyvenimo momento, kada jie suvokė nuodėmės realybę?
Sesers Liucijos „Prisiminimai“ mini kai kurias iš šių didvyriškų aukų: Jacinta tuoj pat sutiko, kai Švč. Mergelė jai pasakė, jog ji mirs visai viena, toli nuo savo namų ligoninėje. Ji noriai sutiko, kad jai būtų atlikta skausminga operacija, padarius tik simbolišką narkozę. Ji kantriai priėmė lankytojus ir atsakinėjo į nuolatinius klausimus. Ji be reikalo neprašė, kad šalia būtų ir ją guostų jos brolis. Net sirgdama ji naktimis kalbėjo angelo maldas ne kitaip, kaip klūpodama, ir t. t. Dar paminėsime vieną iš daugelio pavyzdžių, rodančių, kaip jos troškulys gelbėti sielas nugalėjo net deginantį fizinį troškulį.
Po vėsaus ryto sekdavo dusinančios kaitros valandos. Vaikai pajuto troškulį, o ganyklose nebuvo nei lašo vandens. „Ir gerai, – kalbėjo Jacinta. – Aš labai ištroškusi, bet aukoju viską už nusidėjėlių atsivertimą“. Saulė kepino vis labiau. Praėjo viena, dvi valandos. Liucija buvo pasirengusi nuolat aukotis, bet galvojo ir apie tai, ko reikia abiem mažėliams. Todėl ji nuėjo į kaimyno namus ir paprašė ten ąsotėlio vandens. Pirmiausia ji pasiūlė gerti Pranciškui, bet jis atsakė: „Ne, aš nenoriu gerti! Noriu paaukoti tai už nusidėjėlių atsivertimą“. – „Tai tu gerk, Jacinta!“ – „Aš irgi noriu padaryti auką už nusidėjėlių atsivertimą“. Todėl Liucija išpylė vandenį į vieno akmens įdubimą, kad atsigertų avys, ir grįžo į tą namą, kad grąžintų ąsotį.
Nekaltoji Marijos Širdis uždegė mūsų piemenaitės širdį. Marija padarė ją panašią į savo Širdį, suteikdama jai savo mintis, ypač norą gelbėti nusidėjėlius. Šio vaiko didžiadvasiškumas buvo toks didelis, nes jis tam tikru būdu kilo iš Nekaltosios Širdies meilės:
„Jau neilgai truks, ir aš eisiu į dangų. O tu liksi čia, kad pasakytum žmonėms, kad Dievas nori įsteigti pasaulyje pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kai ateis laikas apie tai kalbėti, tu nesislėpk. Sakyk tai visiems, kad Dievas teikia mums malones per Nekaltąją Marijos Širdį, kad žmonės turi jų melsti, ir kad Jėzaus Širdis nori, jog šalia jos būtų garbinama ir mūsų dangiškosios Motinos Širdis. Reikia prašyti mūsų dangiškąją Motiną taikos, kurią Dievas jai patikėjo. O kad galėčiau kiekvienai širdžiai duoti tos liepsnos, kuri dega mano krūtinėje ir leidžia man taip mylėti Jėzaus ir Marijos Širdis“[12].
Nepaisant jos jauno amžiaus, joje tapo matomos Šventosios Dvasios dovanos, ypač išminties ir tvirtumo. Štai keli tai parodantys Jacintos posakiai. Prisiminkime, kad tai 7–10 metų vaiko žodžiai:
„Bažnyčioje nebūna mados. Mūsų Viešpats nesikeičia.“
„Nuodėmės, kurios daugiausiai žmonių nuveda į pragarą, yra kūniškos nuodėmės.“
„Atsiranda mados, kurios labai įžeidžia mūsų Viešpatį.“
„Jei žmonės žinotų, kas yra amžinybė, jie darytų viską, kad pakeistų savo gyvenimą.“
„Daugelis santuokų yra negeros, nepatinka mūsų Viešpačiui ir nėra iš Dievo.“
„Karai yra ne kas kita, kaip bausmės už pasaulio nuodėmes.“
„Krikšto mama, daug melskitės už nusidėjėlius! Daug melskitės už kunigus! Daug melskitės už vienuolius! Kunigai neturi niekuo daugiau užsiimti, kaip tik Bažnyčios reikalais.“
„Kunigai turi būti tyri, labai tyri.“
„Negalima gyventi prabangoje, reikia bėgti nuo turto.“
„Reikia eiti prie klausyklos su pasitikėjimu ir džiaugsmu. Be išpažinties nėra išganymo.“
„Gydytojai neturi šviesos, kad gydytų žmones, nes jie neturi Dievo meilės.“
„O Jėzau, dabar Tu gali išgelbėti daug sielų, nes aš daug iškentėjau.“
Jacinta žinojo savo mirties dieną ir valandą. Vasario 20 d. vakare, kaip pasakoja gydytojas, apie šeštą valandą mažoji pasijuto blogai ir pageidavo priimti paskutinius sakramentus. Buvo pakviestas kaimyninės parapijos klebonas, kuris apie aštuntą valandą išklausė jos išpažintį. Jacinta labai norėjo, kad jai atneštų viatiką, bet klebonas nesutiko, nes ji atrodė gerai ir tik pažadėjo kitą dieną atnešti šv. Komuniją. Ji vėl prašė jo ir kalbėjo, kad greitai mirs. Iš tiesų, ji ramiai numirė maždaug dešimtą valandą, taip ir nepriėmusi Komunijos, ir tai buvo jai didžiausia auka. Po trijų su puse dienos po mirties iš jos kūno sklido meilus kvapas lyg iš rinktinių žiedų.
Pranciškus ir Jacinta kaip pavyzdys vaikams
Vaikai labai gerai supranta Fatimos piemenėlių pavyzdį. Tačiau mažai tokių, kurie tikrai ir ištvermingai eina jų keliu. Ar taip yra todėl, kad Pranciškus ir Jacinta regėjo Švenčiausiąją Mergelę ir todėl jų šventumas yra nepasiekiamas kitiems? Aišku, kad jų dorybių didumas buvo atsakymas į ypatingą išrinkimą ir tas malones, kurias jiems davė Dievas. Tačiau juk nėra būtina juos sekti visame kame.
Dangus suteikė šias malones, kad visiems tikintiems žmonėms būtų duotas pavyzdys. O Švenčiausiosios Mergelės norai ir žodžiai galioja visiems, suaugusiems ir vaikams: visi turi trokšti atsilyginti už Eucharistijos paniekinimus, kasdien kalbėti rožančių, turėti pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai, ypač pirmaisiais mėnesių šeštadieniais, taip pat aukotis. Net jei visi nėra pašaukti tokiam aukštam šventumo laipsniui, niekas negali likti kurčias Dievo Motinos kreipimuisi. Mes turime įgyvendinti jos prašymus. Juk Rusija dar nėra taip, kaip ji reikalavo, paaukota Nekaltajai Marijos Širdžiai ir atversta, visos kitos tautos kenčia nuo baisaus tikėjimo netekimo, ir bedievystė tik plinta. Daugelyje vietų net galima pastebėti grįžimą į pagonybę. Nuodėmės prieš prigimtį legalizuojamos. Nužudytų negimusių kūdikių kraujas šaukiasi dangaus. Tikri šventieji, gyvenantys pagal visą krikščionių tikėjimą, koks jis yra paskelbtas, sutinkami retai, net ir tarp pašvęstųjų Dievui, todėl baisingai mažėja pašaukimų. Argi ne čia yra giliausia visų blogybių šaknis? Ką dar stebina tai, kad žmonės tampa vis nepastovesni ir nežino Dievo?
Ar galime tokioje padėtyje likti pasyvūs? Ar turėtume likti šalti, matydami tiek sielų, kurios pražūsta, nors visi esame dėl to kalti, ir girdėdami Marijos žodžius: „Melskitės, daug melskitės ir aukokitės už nusidėjėlius! Tiek daug sielų eina į pragarą, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia“.
Jei pagalvotume apie klausimą, kodėl tiek mažai vaikų seka regėtojų pavyzdžiu, turėtume pastebėti:
– Pirmoji sąlyga, kad vaikai, kuriems labiau nei suaugusiems reikia gyvų pavyzdžių, sektų Pranciškaus ir Jacintos pėdomis, yra ta, kad jų tėvai ir auklėtojai vykdytų Fatimos Dievo Motinos raginimus. Argi taip yra?
– Antroji sąlyga yra aplinka, kuri palengvina vaikų pašventinimą: rūpestingas auklėjimas, malda šeimoje, apgaulingų pasaulio malonumų pašalinimas (roko muzika, kompiuteriniai žaidimai, televizija, piktnaudžiavimas mobiliaisiais telefonais, blogos kompanijos ir t. t.), neturto dvasia, be kurios žmonės tampa egoistais, meilė gamtai, žmonių baimės nugalėjimas ir t. t. Mūsų auklėjimas dažnai toks apgailėtinas. Tėvai tampa savo vaikų tarnais ir net nepagalvoja paskatinti juos aukotis. Daugelis negalvoja, kokios pražūtingos pasekmės kyla iš rūpesčio vaikytis laiko madų, iš gyvenimo labiau pasaulietiškai, nei krikščioniškai, pasineriant į tuščius ir gėdingus dalykus. Tokio gyvenimo vaisiai kartūs: pasimetęs jaunimas, blogos santuokos, prarasti pašaukimai. Jokia gėlė negali prasimušti per betoną, net jei yra saulės ir vandens. Jei neatsitiks stebuklo, vaikas nepašventins nei savęs, nei kitų, jeigu nebus išauklėtas remiantis tvirtais principais ir giliai tikinčioje aplinkoje. Patirtis, kurią šiandien matome, tai visiškai patvirtina.
– Trečia sąlyga yra ta, kad tėvai ir auklėtojai vis primintų tuos motyvus, kurie skatino Pranciškų ir Jacintą stengtis dėl savo sielų pašventinimo, ir patys veiktų ta kryptimi. Šventumas gali būti tik kovos, sujungtos su malone, vaisius. Praktiškai tai reiškia, kad reikia be žmonių baimės aiškinti mūsų religijos tiesas ir jas ginti: Viešpaties kentėjimą dėl nuodėmės, Jo liūdesį, Marijos gerumą, jos Sopulingąją Širdį, sielų gelbėjimą, dangų, pragarą ir t. t. Tėvai tam yra gavę savo luomo malonę! Vaikai, kurie paprastai be užuolankų ieško esmės, lengvai sujaudinami Jacintos ir Pranciškaus pavyzdžio. Švenčiausioji Mergelė tai gerai žinojo. O gal mes norime būti geresniais pedagogais už tą geriausią iš visų Motiną? Lygiai taip pat svarbu išmokyti vaikus gryna intencija daryti nedideles aukas, kurioms niekuomet netrūksta progų. „Iš meilės Jėzui! Už nusidėjėlių atsivertimą! Atsilyginant už Nekaltosios Marijos Širdies įžeidimus!“ Nereikia tiesiog bandyti kopijuoti didvyriškų aukų, užtenka parodyti, koks vertingas yra savęs išsižadėjimas, nešantis ilgalaikį džiaugsmą.
Ar mums leistina pasaulyje be Dievo ir kryžiaus, kur trypiama Dievo garbė ir daroma viskas, kad vaikystė būtų sugadinta, savo ir savo vaikų atžvilgiu nesiimti didžiadvasiškos reakcijos, kad, kaip sako Marija, būtų paguostas Dievas ir išgelbėta tiek daug sielų?
(Iš vokiečių k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)
[1] Sr. Lucie, Appels de Fatima.
[2] Ten pat.
[3] Ten pat.
[4] Ten pat.
[5] P. de Marchi, Temoignages sur les apparitions de Fatima.
[6] Sr. Lucie, Appels de Fatima.
[7] Ten pat.
[8] Plg. Sr. Lucie, Quatrieme Memoire.
[9] P. de Marchi, Temoignages sur les apparitions de Fatima.
[10] P. de Marchi, Temoignages sur les apparitions de Fatima.
[11] Sr. Lucie, Troisieme Memoire.
[12] Ten pat.
