1-oji advento savaitė. Ketvirtadienis.
VIETA
Atlikti mąstymą galime bet kurioje vietoje, namuose ar kitur, net vaikščiodami ar dirbdami. Kiek daug yra tokių, kurie, neturėdami kitokių galimybių, pakelia savo širdis į Dievą ir nukreipia savo protą į mąstymo maldą, nepalikdami savo užsiėmimų, darbo, arba mąsto net keliaudami. Kas ieško Dievo, tas Jį suras visur ir visada.
Esminė pokalbio su Dievu sąlyga yra širdies vienatvė, be kurios malda būtų bevertė, ir, kaip sako šv. Grigalius, „mums mažai arba nieko neduotų buvimas vienatvėje kūnu, kai širdis pilna žemiškų minčių ir jausmų“. Tačiau norint mėgautis širdies vienatve, kurią sudaro atsiribojimas nuo žemiškų minčių ir prisirišimų, dykumos ir urvai, žinoma, nėra būtini. Tie, kurie iš būtinybės yra priversti bendrauti su pasauliu, kai tik jų širdys yra laisvos nuo pasaulietiškų prisirišimų, net gatvėse, poilsio vietose ir viešuose susirinkimuose gali išgyventi širdies vienatvę ir išlikti susivieniję su Dievu. Visi užsiėmimai, kurių imamės, kad įvykdytume Dievo valią, neturi galios sutrikdyti širdies vienatvės. Šv. Kotryna Sienietė tikrai rado Dievą namų ruošos darbuose, į kuriuos ją įtraukdavo tėvai, kad atitrauktų nuo pamaldumo pratybų, nes tarp šių darbų ji išsaugojo savo širdyje užuovėją, kurią vadino savo cele, ir ten nenustojo kalbėtis vien su Dievu.
Tačiau, kai tik galime, turėtume pasitraukti į nuošalią vietą ir atlikti savo mąstymą. Mūsų Viešpats yra pasakęs: Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje. Šv. Bernardas sako, kad tyla ir bet kokio triukšmo nebuvimas kone priverčia sielą mąstyti apie Dangaus gėrybes.
Tačiau geriausia vieta mąstymo maldai atlikti yra bažnyčia, nes Jėzui Kristui ypač patinka mąstymas, atliekamas priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, nes atrodo, kad ten Jis gausiausiai dovanoja šviesą ir malonę tiems, kurie Jį lanko. Jis paliko save šiame Sakramente ne tik tam, kad būtų maistas sieloms, priimančioms Jį šv. Komunijoje, bet ir tam, kad Jį visada rastų kiekvienas, kuris Jo ieško. Pamaldūs piligrimai keliauja į šventuosius Loreto namus, kur gyveno Jėzus Kristus, ir į Jeruzalę, kur Jis mirė ant kryžiaus, tačiau kaip daug didesnis turėtų būti mūsų pamaldumas, kai Jį randame priešais save tabernakulyje, kuriame asmeniškai gyvena šis Viešpats, gyvenęs žemėje ir miręs už mus Golgotoje! Pasaulyje bet kokio laipsnio asmenims neleidžiama kalbėtis vieniems su karaliais, tačiau su Jėzumi Kristumi, Karalių Karaliumi, tiek kilmingieji, tiek plebėjai, tiek turtingieji, tiek vargšai gali kalbėtis savo nuožiūra, išdėstydami Jam savo poreikius ir prašydami Jo malonės; o tabernakulyje Jėzus visiems suteikia audienciją, visus išklauso ir visus paguodžia.
LAIKAS
Turime atsižvelgti į du dalykus, o būtent:
(1) Tinkamiausią dienos laiką mąstymo maldai, ir
(2) laiką, kurį reikia skirti jai atlikti.
(1) Pasak šv. Bonaventūros, paprastai mąstymui tinkamiausios dvi dienos dalys yra rytas ir vakaras. Tačiau, pasak šv. Grigaliaus Nysiečio, tinkamiausias metas maldai yra rytas, nes, sako šventasis, kai malda eina pirmiau už darbą, nuodėmė neranda įėjimo į sielą. O garbingasis tėvas Karolis Karafa, Pamaldžiųjų darbininkų kongregacijos įkūrėjas, sakydavo, kad karšto meilės akto, atlikto rytinio mąstymo metu, pakanka, kad siela visą dieną palaikytų užsidegimą. Malda, kaip rašė šv. Jeronimas, būtina ir vakare. Neleiskite kūnui eiti ilsėtis, kol siela neatsigaivino mąstymo malda, kuri yra sielos maistas. Tačiau melstis galime bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje – pakanka pakelti protą į Dievą ir daryti gerus darbus, nes iš to ir susideda mąstymo malda.
(2) Kalbant apie laiką, kurį reikia skirti mąstymo maldai, šventųjų taisyklė buvo tokia: skirti jai visas valandas, kurios nereikalingos žmogaus gyvenimo užsiėmimams. Šv. Pranciškus Bordžija mąstymui skyrė aštuonias valandas per dieną, nes jo vyresnieji neleido jam skirti daugiau laiko; o kai aštuonios valandos baigdavosi, jis nuoširdžiai prašydavo leisti dar šiek tiek pasilikti maldoje, sakydamas „Ak, duokite man dar ketvirtį valandos“. Šv. Pilypas Neris buvo įpratęs visą naktį praleisti maldoje. Šv. Antanas Abatas visą naktį praleisdavo melsdamasis, o pasirodžius saulei, kuri turėjo užbaigti maldą, jis skųsdavosi, kad ji per anksti pakilo.
Tėvas Baltazaras Alvarezas sakydavo, kad Dievą mylinti siela, kai nesimeldžia, yra tarsi deformuotas akmuo, esantis nenatūralioje būsenoje – šiame gyvenime turėtume kiek įmanoma labiau mėgdžioti palaimintųjų šventųjų, nuolat užsiėmusių Dievo kontempliavimu, gyvenimą.
Tačiau kiek laiko tobulumo siekiantys vienuoliai turėtų skirti mąstymo maldai? Tėvas Torresas nurodė valandą apmąstymams ryte, kitą valandą dieną ir pusvalandį vakare, kai jiems netrukdo liga ar kokia nors paklusnumo pareiga. Jei jums tai atrodo per daug, patariu skirti bent dvi valandas mąstymo maldai. Neabejotina, kad pusvalandžio trukmės mąstymo nepakanka aukštam tobulumo laipsniui pasiekti, tačiau pradedantiesiems to pakaks.
Kartais Viešpats nori, kad praleistumėte maldą ir atliktumėte kokį nors broliškos meilės darbą, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, ką sako šv. Laurynas Justinianas: „Kai to reikalauja meilė, Jėzaus sutuoktinė eina tarnauti savo artimui, tačiau tuo metu ji nuolat dūsauja, kad galėtų grįžti pasikalbėti su savo Sutuoktiniu į savo celės vienatvę.“ Tėvas Vincentas Karafa, Jėzaus Draugijos generolas, pavogdavo tiek mažų laiko akimirkų, kiek tik galėdavo, ir panaudodavo jas maldai.
Mąstymo malda yra nuobodi tiems, kurie prisirišę prie pasaulio, bet ne tiems, kurie myli tik Dievą. Ak, pokalbis su Dievu nėra skausmingas ar nuobodus tiems, kurie Jį tikrai myli. Pokalbis su Juo neturi kartėlio, Jo draugija sukelia ne nuobodulį, bet džiaugsmą ir linksmybę (Išm 8, 16). „Mąstymo malda, – sako šv. Jonas Klimakas, – yra ne kas kita, kaip artimas pokalbis ir vienybė su Dievu“. „Maldoje, – sako šv. Auksaburnis, – siela kalbasi su Dievu, o Dievas su siela". Ne, šventų žmonių, kurie myli maldą ir bėga nuo žemiškųjų pramogų, gyvenimas nėra rūstus. Jei netikite manimi, paragaukite ir pamatysite, koks saldus yra Viešpats. Pabandykite, ir pamatysite, koks saldus Viešpats tiems, kurie palieka viską, kad galėtų kalbėtis tik su Juo. Tačiau tikslas, kurį turėtume sau pasiūlyti eidami į apmąstymą, turėtų būti, kaip jau ne kartą minėta, ne dvasinė paguoda, bet siekis išmokti iš mūsų Viešpaties to, ko Jis nori iš mūsų, ir atsikratyti bet kokios savimeilės. „Kad pasiruoštum maldai, – sako šventasis Jonas Klimakas, – atmesk savo valią“. Kad gerai pasiruoštume apmąstymui, turime išsižadėti savosios valios ir sakyti Dievui: Kalbėk, Viešpatie, nes Tavo tarnas klauso. Viešpatie, pasakyk man, ką Tu nori, kad daryčiau – aš noriu tai daryti. Ir tai reikia sakyti su ryžtinga valia, nes be tokio nusiteikimo Viešpats su mumis nekalbės.
