2-oji advento savaitė. Sekmadienis.
Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose.
(Sekmadienio Evangelija, Mt 11, 2-10).
Vietoj švelnių drabužių Kūdikėlis Jėzus turi tik kelis skurdžius, šiurkščius, šaltus, drėgnus skudurus. „Sakoma, - sako šv. Petras Damijonas, - kad angelų Kūrėjas buvo apsirengęs ne purpuru, bet skudurais“. Visa, kas yra danguje ir žemėje, priklauso Dievui: nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame (Ps 49 (50), 12). Tačiau net ir tai yra menka. Dangus ir žemė yra tik mažiausia Dievo turtų dalis. Dievo turtai yra begaliniai ir niekada neišsenka, todėl kad Jis, kuris yra begalinis gėris, juos turi pats iš savęs. Dėl šios priežasties Dovydas sakė: Tu esi mano Dievas, nes Tau nereikia mano gėrybių (Ps 15 (16), 2). Dabar šis Dievas, kuris yra toks turtingas, tapo vargšu, tapdamas Žmogumi, kad taip mus, vargšus nusidėjėlius, padarytų turtingais: būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. (2 Kor 8, 9).
Ką, Dievas tapo vargšu!? Ir dėl ko? Supraskime priežastį. Šio pasaulio turtai gali būti ne kas kita, kaip dulkės ir purvas, tačiau būtent purvas taip visiškai apakina žmones, kad jie nebegali įžvelgti, kurie turtai yra tikrieji. Prieš ateinant Jėzui Kristui, pasaulis buvo pilnas tamsos, nes buvo pilnas nuodėmės: visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje (Pr 6, 12). Žmonija buvo iškraipiusi įstatymą ir protą, todėl žmonės, gyvendami kaip žvėrys, siekdami įgyti tik šio pasaulio turtus ir malonumus, nebesirūpino amžinybės turtais. Tačiau dieviškasis gailestingumas lėmė, kad pats Dievo Sūnus nužengė apšviesti šių aklų kūrinių: Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. (Iz 9, 2 (1)).
Jėzus buvo pavadintas pagonių šviesa: Šviesa pagonims apšviesti (Lk 2, 32), Šviesa spindi tamsoje (Jn 1, 5). Taip Viešpats nuo pat pradžių pažadėjo pats būti mūsų Mokytoju ir tuo Mokytoju, kuris turėtų būti mums matomas, kuris turėtų mus mokyti išganymo kelio, kurį sudaro visų dorybių, ypač šventojo neturto, praktikavimas: Ir tavo akys matys tavo Mokytoją. Be to, šis Mokytojas turėjo mus mokyti ne tik savo žodžiais, bet dar labiau savo gyvenimo pavyzdžiu.
Šv. Bernardas sako, kad neturto nebuvo danguje – jis egzistavo tik žemėje, tačiau žmogus, nežinodamas jo vertės, jo neieškojo. Todėl Dievo Sūnus nužengė iš dangaus į šią žemę ir pasirinko jį savo viso gyvenimo palydovu, kad savo pavyzdžiu padarytų jį brangų ir trokštamą ir mums: „Skurdo nebuvo danguje, bet jis buvo gerai žinomas žemėje ir žmonės nežinojo jo tobulumo. Tad Dievo Sūnus jį pamilo ir nužengė iš Dangaus pasiimti jo sau, kad ir mes, matydami, kaip Jis jį vertina, išmoktume jį branginti“. Ir štai mūsų Atpirkėjas yra Kūdikis, kuris pačioje savo gyvenimo pradžioje pasidarė neturto mokytoju Betliejaus oloje - ją tas pats šv. Bernardas aiškiai vadina Kristaus mokykla, o šv. Augustinas - Doktrinos grota.
Dėl šio tikslo Dievas buvo nutaręs, kad išeitų Cezario ediktas – būtent, kad Jo Sūnus gimtų ne tik vargšas, bet ir pats vargingiausias iš žmonių, todėl Jis gimė toli nuo savo namų, oloje, kurioje gyveno gyvuliai. Kiti vargšai, gimę savo namuose, neabejotinai turi daugiau patogumų - drabužių, ugnies ir pagalbos iš žmonių, kurie suteikia pagalbą, kad ir iš gailesčio. Kuris neturtingos motinos sūnus kada nors gimė tvarte? Arklidėse gimsta tik gyvuliai. Šv. Lukas pasakoja, kaip tai atsitiko. Atėjus laikui, kai Marijai turėjo gimti kūdikis, Juozapas eina ieškoti jai nakvynės Betliejuje. Jis eina ir klausinėja visuose namuose, bet niekur neranda. Jis bando rasti nakvynę užeigoje, bet ir ten jos negauna: jiems nebuvo vietos užeigoje (Lk 2, 7). Taigi Marija yra priversta prisiglausti ir pagimdyti savo Sūnų toje oloje.
Kai gimsta kunigaikščių sūnūs, jiems paruošiami šilti kambariai, išpuošti pakabučiais, sidabriniais lopšiais, geriausiais drabužiais, ir juos prižiūri aukščiausi karalystės didikai bei damos. Dangaus Karalius vietoj šilto ir gražaus kambario turi tik šaltą grotą, kurios vienintelė puošmena - ten auganti žolė, vietoj pūkų lovos - tik truputį kietų, aštrių šiaudų, vietoj puikių drabužių - tik kelis skurdžius, šiurkščius, šaltus ir drėgnus skudurus: šv. Petras Damijonas rašo: „Sakoma, kad angelų Kūrėjas buvo apsirengęs ne purpuru, o apsivilkęs skudurais. Tegul žemiškoji puikybė raudonuoja prieš spindintį Išganytojo nuolankumą“. Vietoj ugnies ir didžių žmonių draugijos Jis turi tik dviejų gyvulių draugiją ir jų šiltą kvapą. Galiausiai vietoj sidabrinio lopšio Jis turi gulėti niekingose ėdžiose. „Kas tai, - klausė šv. Grigalius Nysietis, - kad karalių Karalius, kuris pripildo dangų ir žemę savo buvimu, neranda geresnės vietos gimti nei gyvulių tvartas! Tas, kuris viską apima savo glėbyje, paguldytas į gyvulių ėdžias“. Taip, šis karalių Karalius dėl mūsų norėjo būti vargšas ir pats vargingiausias iš visų. Net ir vargšų vaikams užtenka pieno, tačiau Jėzus Kristus norėjo būti vargšas net ir šiuo atžvilgiu, nes Marijos pienas buvo stebuklingas, ji jį gavo ne natūraliai, bet iš dangaus, kaip mus moko Šventoji Bažnyčia: „Mergelė davė Jam pieno iš krūtinės, pripildytos iš dangaus. Dievas, norėdamas patenkinti savo Sūnaus, kuris norėjo būti viskuo neturtingas, troškimą, davė Marijai ne pieno perteklių, o tik tiek, kad vos užtektų jos Sūnaus gyvybei palaikyti, todėl ta pati Šventoji Bažnyčia sako: „Jis buvo maitinamas trupučiu pieno“.
Jėzus Kristus, gimęs neturtingas, tokiu ir liko visą gyvenimą.
