Prieš 20 metų, 2003 m. vasarą, žurnale Latin Mass Magazine pasirodė kun. Chado Rippergerio straipsnis „Mišių nuopelnai“.
Straipsnyje nagrinėjamas dviejų Romos apeigyno formų „nuopelningumo“ klausimas. Tėvas Rippergeris daro išvadą, kad tradicinės Mišios yra objektyviai nuopelningesnės. Jis teigia:
„Kadangi viena iš pagrindinių Bažnyčios vadovų pareigų yra Dievo šlovė per sielų išganymą, jie privalo skatinti, o kai kuriais atvejais ir reikalauti, kad būtų laikomasi veiksmingiausio Mišių ritualo.“
Prieš kam nors imant panikuoti, norėčiau pridurti, kad tėvas Rippergeris savo išvadą grindžia aiškiu skirtumu tarp vidinės ir išorinės Mišių vertės. Vidinė Mišių vertė reiškia Mišių, kaip Dievo darbo, vertę, ypač ex opere operato malonių, esančių eucharistinėje aukoje. Todėl bet kurių galiojančių Mišių vidinė vertė yra begalinė, nes jos yra paties Kristaus be galo vertinga auka Tėvui. Taigi šia prasme naujosios Mišių apeigos yra tokios pat veiksmingos kaip ir tradicinės apeigos ar bet kurios kitos galiojančios apeigos, nes begalinė eucharistinės aukos vertė yra abiejose formose.
Tačiau tai ne vienintelis aspektas, nes turime atsižvelgti į išorinę Mišių vertę. Išorinė vertė, arba „nuopelningumas“, yra susijusi su tuo, ką žmogus atsineša į Mišias, ir yra baigtinė. Ši išorinė vertė gali labai skirtis. Taip yra todėl, kad žmogus, baigtinė būtybė, nepajėgus priimti begalinio poveikio. Tai reiškia, kad bet kurių konkrečių Mišių vaisiai (nauda, gauta iš Mišių aukojimo) gali būti didesni ar mažesni, priklausomai nuo daugelio skirtingų dalykų, kuriuos toliau išvardija t. Rippergeris:
A) Bažnyčia. Kadangi Bažnyčios šventumas (iš dalies) priklauso nuo jos narių šventumo, tai kuo mažiau šventų Bažnyčios narių bet kurioje epochoje, tuo mažiau (išoriškai) nuopelnų turi jos atnašaujama auka. „Dabartinio istorijos momento moralinis ir dvasinis sugedimas rimtai paveikė šį nuopelnų Bažnyčioje aspektą. Štai kodėl popiežiui ir vyskupams tenka didelė atsakomybė už dvasininkų ir pasauliečių moralinę reformą.“
B) Kunigas kaip viešasis Bažnyčios tarnas. Kunigas, veikiantis in persona Christi, gali gauti vaisių tiems, už kuriuos aukoja Mišias, nepriklausomai nuo savo asmeninio šventumo.
C) Kunigas kaip privatus asmuo. Kuo kunigas šventesnis, tuo jo maldos bus veiksmingesnės (plg. Jok 5, 16). „Štai kodėl dvasininkų šventumas daro tiesioginę įtaką Bažnyčios gyvenimui... Štai kodėl tikintieji taip pat tam tikra prasme jaučia, kad geriau, jog jų intencijomis Mišias aukotų šventas, o ne nešventas kunigas. Faktas tas, kad gero kunigo aukojamos Mišios yra geresnės ir veiksmingesnės už blogo kunigo aukojamas Mišias.“ Tai susiję ne su sakramentų galiojimu donatistine prasme, bet veikiau su kunigo maldų ir intencijų aukojant Mišias veiksmingumo laipsniu. Švento kunigo malda, kurioje jis meldžiasi: „teikis atsiųsti iš dangaus savo šventąjį Angelą, kuris saugotų, globotų, sergėtų, lankytų ir gintų visus gyvenančius šiame būste“, bus vaisingesnė už tą pačią maldą, sukalbėtą nevykusio kunigo.
D) Tikintieji. Tas pats principas, galiojantis kunigui kaip privačiam asmeniui, galioja ir tikintiesiems. Kuo susirinkusieji šventesni, tuo daugiau naudos jie galės gauti iš Mišių. Tai susiję su tuo, kaip tikintieji gauna malonę ex opere operantis, t. y. pagal savo nusiteikimą. Pamaldus, dėmesingas katalikas, maldomis ir pasninku pasiruošęs Komunijai, iš jos gaus daug. Tačiau ir atvirkščiai. „Jei [bendruomenės nariai] priima Komuniją būdami mirtinos nuodėmės būklės, jie išoriškai menkina Mišių gėrį ir taip paveikia visus kitus... Dėl to, kad didžioji dauguma katalikų porų naudoja arba naudojo kontracepciją, taip pat dėl bendro tikinčiųjų moralinio ir dvasinio nuosmukio beveik visose srityse šis nuopelnų, susijusių su Mišiomis, aspektas tapo, švelniai tariant, anemiškas.“
E) Estetika. „Jei naudojame daiktus, kurie neatitinka šventosios Mišių aukos didingumo ir išaukštinimo, iš tikrųjų galime sumažinti išorinį nuopelningumą. Negražūs daiktai mažiau patinka Dievui, taigi ir nuopelnai yra mažesni.“ Kitaip tariant, tinkama estetika mus geriau nuteikia maldingai kontempliuoti dangiškąją Mišių tikrovę, o kadangi tradicinės liturgijos estetinės savybės yra geresnės nei Novus Ordo, tradicinė liturgija palengvina geresnį nusiteikimą ir todėl leidžia pasiekti didesnių nuopelnų. (Labai rekomenduoju tėvo Rippergerio straipsnį „Dievas ir estetika“, kuriame aptariamas argumento, kad senasis apeigynas yra malonesnis Dievui nei naujasis apeigynas dėl savo didesnio grožio, įtikinamumas. Jį galima rasti 2002 m. rudens Latin Mass Magazine numeryje.) Paprastai tariant, tradicinių Mišių estetika geriau padeda pakylėti širdį ir protą.
F) Paties ritualo nuopelnai. Vienas iš būdų, kaip „vienas ritualas gali būti veiksmingesnis už kitą, yra tas, kad jis atliekamas su didesniu iškilmingumu arba, kaip sako Gihras, „pompastika“. Iškilmingumas ir pompastika suteikia Dievui didesnę šlovę ir Jam labai tinka, nes Jis yra visos visatos Valdovas. Jis yra didesnis už bet kurį žemiškąjį karalių, todėl nusipelno iškilmingesnio ritualo nei bet kuris žemiškasis karalius.“ Dar vienas būdas, kuriuo vienas ritualas gali būti geresnis už kitą, yra tas, kiek jis kyla iš meilės dorybės: „Mišių ritualas turi būti skirtas Dievui, o ne žmogui, išskyrus tiek, kiek žmogui tarnaujama siekiant garbinti Dievą. Kitaip tariant, Dievas yra ritualo tikslas, o ne žmogus. Tai išplaukia iš meilės tvarkos, kai mylime Dievą ir artimą dėl Dievo. Ritualo tikslas turėtų būti ne žmogus, bet Dievas, nes jei jo tikslas yra žmogus, jis prieštarauja meilei, kurios tikslas yra Dievas. Jis taip pat prieštaraus teisingumui, nes per ritualo maldas žmogus neatiduos Dievui to, kas Jam priklauso.“ Čia taip pat galėtume paminėti daugybę maldų, esančių senosiose Mišiose, kurių nėra naujosiose. Jei tikime, kad malda iš tikrųjų yra svarbi ir duoda objektyvių rezultatų, tai maldų sumažinimas Novus Ordo yra objektyvi žala jos nuopelnams. Taip pat teisinga ir priešingai: tradicinėse Mišiose paliktos maldos daro jas objektyviai vertingesnėmis. „Prašykite ir gausite.“ (Mt 7, 7)
Apibendrindamas tėvas Rippergeris daro išvadą, kad tradicinių Mišių apeigynas sudarytas taip, kad labiau skatina pamaldumą, o tai savo ruožtu reiškia, kad malonės, kurias gauname iš tradicinių Mišių, gali būti objektyviai didesnės už tas, kurias galime gauti per Novus Ordo – nepaneigiant Naujųjų Mišių galiojimo ir nekeliant abejonių, kad Kristus iš tikrųjų yra Novus Ordo Eucharistijoje. Nereikia abejoti Novus Ordo galiojimu, kad suprastume, jog objektyviai tradicinių Mišių sistema atveria didesnių išorinių nuopelnų galimybę.
Štai kodėl niekada neturėtume tiesiog gūžčioti pečiais dėl tradicinių Mišių apribojimo. Šių Mišių ribojimas turi ir turės objektyvių neigiamų pasekmių malonės tvarkoje.
