Dauguma žmonių nežino arba yra pamiršę, kas yra gavėnia. Tačiau popiežiaus šv. Pijaus X katekizmas labai aiškiai įvardijo šį laikotarpį kaip „pasninko ir atgailos laikotarpį, kurį Bažnyčia įsteigė pagal apaštališkąją tradiciją“. Šioje pastraipoje šv. Pijus X paaiškino jo tikslus:
„Priminti mums pareigą visą gyvenimą daryti atgailą; tam tikru aspektu imituoti griežtą Jėzaus Kristaus pasninką dykumoje; atgailos priemonėmis paruošti save Velykų šventimui. “ (Nr. 36)
Tačiau dažnai geri katalikai, kurie apie tai nepamiršta, gavėnią susiaurina iki kelių asketiškų praktikų: pasninko, apsimarinimų, išmaldos. Be abejo, šios praktikos yra pagirtinos ir Bažnyčios rekomenduojamos, tačiau nepakankamos, kad perduotų mums gavėnios dvasią, kuri visų pirma reiškia giliau atsiriboti nuo nuodėmės ir su didesniu dosnumu priimti Dievo valią.
Benediktas XVI 2009 m. gavėnios pamoksle primena, kad pirmuosiuose Šventojo Rašto puslapiuose Viešpats įsako žmogui susilaikyti nuo uždrausto vaisiaus vartojimo: „Laisvai valgykite nuo visų sodo medžių, bet nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgykite, nes tą dieną, kurią valgysite nuo jo, mirsite“ (Pr 2, 16-17). Šis Dievo įsakymas Adomui yra pirmasis susilaikymo nuo maisto įsakymas, kurį gauna žmogus. Komentuodamas šį dieviškąjį įsakymą, šv. Bazilijus rašo, kad „nevalgykite“ yra pasninko ir susilaikymo įstatymas“.[1] Taigi, toliau pastebi Benediktas XVI, jei Adomas nepakluso Viešpaties įsakymui „nevalgyti gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus“, tai „tikintysis pasninku ketina nuolankiai atsiduoti Dievui, pasitikėdamas Jo gerumu ir gailestingumu“. [2]
Atgailos dvasia pirmiausia pasireiškia pastangomis prisitaikyti prie Dievo valios kiekvieną akimirką, taip pat ir skaudžią bei žeminančią mūsų gyvenimo akimirką. 1950 m. kovo 26 d. Didžiųjų Šventųjų metų gavėnios proga Pijus XII taip kreipėsi į tikinčiuosius:
„Žinoti, kaip ištverti gyvenimą! Tai pirmoji kiekvieno krikščionio atgaila, pirmoji sąlyga ir pirmoji šventumo bei pašventinimo priemonė. Su klusniu atsidavimu, kuris būdingas tam, kuris tiki teisingą ir gerą Dievą bei širdžių mokytoją ir vadovą Jėzų Kristų, drąsiai priimkite dažnai sunkų kasdienį kryžių. Nešant kartu su Jėzumi, jo našta tampa lengva.“
Pastangos suvienyti savo valią su Dievo valia eina prieš kiekvieną asketinę praktiką. Dėl šios priežasties Jėzus pabrėžia giluminę pasninko priežastį, smerkdamas fariziejų, kurie skrupulingai laikėsi Įstatymo nustatytų ritualinių nurodymų, nors jų širdys buvo toli nuo Dievo, požiūrį. Tikrasis pasninkas, aiškina dieviškasis Mokytojas, veikiau yra dangiškojo Tėvo, kuris „mato slaptoje ir atlygins jums“, valios vykdymas. Jis pats pateikia keturiasdešimties dienų, praleistų dykumoje pavyzdį, pabaigoje atsakydamas Šėtonui, kad „žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo burnos“ (Mt 4, 4). „Taigi tikrasis pasninkas, - daro išvadą Benediktas XVI, - yra nukreiptas į „tikrojo maisto“ valgymą, kuris yra Tėvo valios vykdymas (plg. Jn 4, 34).“
Kas myli Tėvo valią, tas nekenčia nuodėmės, kuri yra dieviškojo įstatymo pažeidimas. Priimkime šiuo 2025 m. Jubiliejaus gavėnios laikotarpiu kaip sau skirtus žodžius, kuriais Pijus XII kreipėsi į viso pasaulio tikinčiuosius, ruošdamas juos 1950 m. Jubiliejaus gavėniai:
„Išmatuokite nuodėmių skaičių, sunkumą ir dažnumą pasaulyje, jei jūsų akys ir dvasia gali tai padaryti, su nuolankumu žmogaus, kuris galbūt turi pripažinti, kad yra iš dalies už jas atsakingas. Nuodėmė, paties žmogaus darbas, užkrečia žemę ir tarsi nešvari dėmė išniekina Dievo darbą. Pagalvokite apie nesuskaičiuojamą daugybę privačių ir viešų nuodėmių, paslėptų ir akivaizdžių; apie nuodėmes prieš Dievą ir Jo Bažnyčią; prieš save patį, sielą ir kūną; prieš savo artimą, ypač prieš pačius kukliausius ir bejėgius kūrinius; galiausiai apie nuodėmes prieš šeimą ir žmonių visuomenę. Kai kurios iš jų yra tokios negirdėtos ir bjaurios, kad joms įvardyti prireikė naujų žodžių. Pasverkite jų sunkumą: tų, kurios padaromos dėl paprasto neatsargumo, ir tų, kurios padaromos sąmoningai, iš anksto apgalvojus ir šaltai; tų, kurios sugriauna tik vieną gyvybę arba kurios vietoj to dauginasi neteisybės grandinėmis, kol virsta šimtmečius trunkančiomis nedorybėmis arba nusikaltimais prieš ištisas tautas. Tikėjimo šviesoje palyginkite šią didžiulę žemumo ir niekšybės sankaupą su akinančiu Dievo šventumu, su tikslo, dėl kurio žmogus buvo sukurtas, kilnumu, su krikščioniškaisiais idealais, dėl kurių Atpirkėjas kentėjo skausmą ir mirtį, ir tada pasakykite, ar dieviškasis teisingumas vis dar gali toleruoti tokį Jo paveikslo ir planų iškraipymą, tokį piktnaudžiavimą Jo dovanomis, tokią nepagarbą Jo valiai ir, svarbiausia, tokį tyčiojimąsi iš nekalto Jo brangaus Sūnaus kraujo.
Kaip Vikaras to Jėzaus, kuris iki paskutinio lašo praliejo savo kraują, kad sutaikytų žmones su dangiškuoju Tėvu, ir kaip regimoji galva Bažnyčios, kuri yra Jėzaus Mistinis Kūnas sielų išganymui ir pašventinimui, raginu jus prie atgailos jausmų ir darbų, kad jūs ir visi mūsų sūnūs bei dukterys, išsibarstę po visą pasaulį, žengtumėte pirmą žingsnį į veiksmingą žmonijos moralinį atsinaujinimą. Su visu tėviškos širdies karštumu prašome jūsų nuoširdžiai gailėtis dėl praeities nuodėmių, visiškai nekęsti nuodėmės ir tvirtai siekti pasitaisyti; maldaujame jus užsitikrinti dieviškąjį atleidimą per išpažinties sakramentą ir dieviškojo Atpirkėjo meilės testamentą; galiausiai maldaujame jus įvairialypiais atsilyginimo darbais palengvinti už jūsų nuodėmes tenkančių laikinųjų bausmių skolą: maldomis, išmaldos davimu, pasninku, apsimarinimais, kuriems artėjantys Šventieji metai suteikia puikią progą. “
