Iz 66, 10 ir 11. Džiaukis, Jeruzale, ir sueikite visi, kurie ją mylite; džiaukitės ir linksminkitės, kurie liūdesy buvote, kad šokinėtumėte iš džiaugsmo ir būtumėte pasotinti savo paguodos krūtų.
Ps 121, 1. Apsidžiaugiau tuo, kas man pasakyta: į Viešpaties namus eisime.
(Introitas)
Ketvirtas Gavėnios sekmadienis vadinamas džiaugsminguoju (lotyniškai Laetare), pasikeičia liturginė spalva (rožinė), leidžiama groti vargonais ir puošti altorius gėlėmis. Bažnyčia kviečia džiaugtis ne tuo, kad greitai baigsis Gavėnios laikas, bet tuo, jog artėja mūsų Išganymo dienos, kuomet vėl patirsime atnaujinančią Viešpaties meilę, kuri buvo mums parodyta ant Kryžiaus medžio.
Mišių kolektoje prasmingai meldžiama malonės alsuoti dieviškosios malonės paguoda, kuri pasaldina visus mūsų nuodėmių sukeltų pasekmių vargus ir suteikia amžinąjį džiaugsmą. Juk Visagalis Dievas supranta, kad šiame pasaulyje mes esame suspaudimų ir pagundų apsuptyje, todėl visuomet mielaširdingai skuba mums į pagalbą, nes be jos nei vienas neatlaikytume.
Epistolėje Pagonių Apaštalas mus pamoko, jog mes, Kristaus mokiniai, esame visų Senosios Sandoros pažadų paveldėtojai. Mes esame dangiškosios Jeruzalės – Motinos Bažnyčios vaikai, o ne nuodėmės vergai. Tiesa, pirma tokie buvome. Nes, kaip sako evangelistas Jonas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet Kristus mus atpirko ir išlaisvino iš prakeiksmo, pats už mus tapdamas prakeiksmu. Jis mus padarė kilmingaisiais Bažnyčios sūnumis ir dukterimis, todėl mes turime džiaugsmingai gyventi šia savo privilegija, kurios pasaulis nesupranta ir nekenčia. Tačiau nepiktnaudžiaukime gautąja malone, bet pateisinkime kilnųjį krikščionio vardą savo darbais bei gyvenimu.
Šventoji Evangelija perteikia duonos padauginimo istoriją. Viešpats pamaitina išalkusią minią. Šis stebuklas yra nuoroda į didžiausią Stebuklą, kuris įvyks prieš Velykų šventes Jeruzalėje, – kuomet mūsų Išganytojas, trokšdamas numalšinti mūsų sielų alkį bei troškulį, – įsteigs šventą ir nesuteptą savo Kūno ir Kraujo auką bei patikės apaštalams ją aukoti iki kol Jis ateis, taip maitindamas ir augindamas nesuskaitomus būrius sielų.
Šis didysis Stebuklas kartojasi kiekvienose Šventose Mišiose, kuomet sudabartinama Viešpaties Auka ir mes dalyvaujame Šventajame Pokylyje, kur Kristus pats savimi mus peni. Kokia neįsivaizduojama malonė yra pamaldžiai dalyvauti Šventosiose Mišiose ir kokią neapsakomai didžiulę žalą patiria mūsų siela, kuomet dėl tingumo ar aplaidumo apleidžiame sekmadienio Mišias. Apiplėšiame patys save, nubaudžiame save ir paliekame savo sielą dvasiniame pavojuje.
Visos krizės – tiek asmeninės, tiek ištinkančios Bažnyčią ir visą žmoniją, – prasideda tuomet, kai apsiprantame su Šventąja Mišių Auka, kuomet tampame vangūs ir tingūs. Teisingas dalyvavimas Kristaus Aukoje pirmiausia keičia mus, o per tai keičia ir visą pasaulį. Jeigu valstybių vadovai, parlamento nariai melstųsi kiekvieną sekmadienį Mišiose, argi nepasijustų malonės vaisiai priimant įstatymus ir rūpinantis bendruoju gėriu?
Išmokime džiaugtis ir dėkoti Viešpačiui, kad Jis pasiliko su mumis šventojoje Ostijoje iki pasaulio pabaigos.
Šlovinkite Viešpatį, nes jis geras,
giedokite giesmę jo vardui, nes jis saldus:
visa, ko tik nori, daro danguje ir žemėje.
(Ofertoriumas)
