Ištrauka iš knygos „Dvasinė kova“ (it. „Il combattimento spirituale“), kurią kun. Lorenzo Scupoli (1530–1610), Teatinų ordino narys, pirmiausia parašė sau, bet kuri greitai išpopuliarėjo ir tapo dvasine klasika. Šv. Pranciškus Salezas itin ją mėgo ir nešiojosi ją su savimi 18 metų.
Kai tik suvoki, jog sužeidei savo sielą nusidėdamas – ar iš silpnumo, ar iš blogos valios – neišsigąsk ir neprarask savitvardos, bet su didžiu pasitikėjimu ir nusižeminimu kreipkis į Dievą tardamas: „Štai, Viešpatie, aš vėl parodžiau savo tikrąjį veidą. Vos tik imu pasikliauti savo paties jėgomis, nedarau nieko kita, tik nuodėmes.“
Trumpai apmąstyk savo menkumą ir nusižemink savo paties akyse. Tuomet gailėkis, kad įžeidei Dievą, ir sužadink neapykantą savo ydingoms aistroms, ypač toms, kurios nuvedė į nuodėmę. Mušdamasis į krūtinę nuoširdžiai prisipažink Dievui: „Viešpatie, būčiau nesustojęs, jei Tavo gerumas nebūtų manęs sulaikęs.“
Su meilės kupina širdimi padėkok Dievui už nepaprastą Jo gerumą: nors tu Jį įžeidei, Jis ištiesė tau savo dešinę, kad neleistų nupulti dar labiau.
Visiškai pasitikėdamas begaliniu Jo gailestingumu, tark: „Viešpatie, dabar parodyk, kas tu esi – dovanok man ir daugiau niekada neleisk nuo Tavęs atsiskirti; daugiau niekada neleisk man Tave įžeisti.“
Tai padaręs, daugiau nebeapsunkink savęs mintimis, ar Dievas iš tiesų tau atleido. Tai būtų visiškas laiko švaistymas, puikybės pasireiškimas, dvasios kankinimas ir velnio apgaulė – įteigdamas tariamai geras mintis, jis tenori tau pakenkti. Atsiduok Dangiškojo Tėvo gailestingumui ir grįžk prie savo įprastinių pareigų, lyg nieko nebūtų įvykę.
Kad ir kiek kartų per dieną nupultum ir pasiduotum toms pačioms ydoms, neprarask pasitikėjimo Dievu. Su tokiu pačiu gailesčiu grįžk pas Jį po antro, trečio, ketvirto... ir paskutinio pralaimėjimo. Kiekviena nesėkmė turėtų paskatinti tave labiau niekinti save, nekęsti nuodėmės ir būti atsargesniam bei išmintingesniam.
Toks elgesys itin sutrikdys tavo sielos priešą, nes jis žino, kaip tai patinka Dievui, ir pasijus nugalėtas to, kurį tiek daug kartų buvo įveikęs. Todėl jis iš visų jėgų stengsis priversti tave pakeisti šią taktiką. Deja, jam tai dažnai pavyksta pasinaudojus mūsų aplaidumu ir neatsargumu.
Kuo daugiau sunkumų patiri, tuo labiau turi stengtis save nugalėti. Tokiu atveju nepakanka tik kartą atlikti šį nusižeminimo ir pasitikėjimo veiksmą. Turi jį pakartoti dažniau, net jeigu padarei tik vieną nuodėmę.
Antra vertus, jei po nuopuolio jautiesi labai sutrikęs ir išsigandęs, pirmiausia turi atgauti širdies ramybę ir pasitikėjimą Dievu. Pakelk širdį į dangų. Žinok, kad nerimas, kartais apimantis nusidėjus, kyla ne iš liūdesio, jog įžeidei Dievą, o iš sau padarytos žalos ir bausmės baimės. Norint atgauti sielos ramybę reikia minutėlei užmiršti savo kaltę ir pamąstyti apie neapsakomą Dievo gerumą: Jis karštai trokšta atleisti net didžiausiems nusidėjėliams ir imasi visų priemonių, kad pašauktų juos atgal, susivienytų su jais, pašventintų juos šiame gyvenime ir padarytų juos amžinai laimingus danguje.
Tokios ir panašios mintys turėtų nuraminti tavo sielą. Tuomet gali prisiminti savo kaltę ir atlikti minėtus veiksmus.
Galiausiai, ruošdamasis priimti Atgailos sakramentą – aš patariu tai daryti kuo dažniau – prisimink visas savo nuodėmes ir nuoširdžiai jas išpažink kunigui. Atgaivink širdyje gailestį dėl Dievui padarytos neteisybės ir pasiryžk pakeisti savo gyvenimą.