Vartant 1962 metų mišiolą turbūt daugeliui teko matyti prie liturginių švenčių dažnai esančius užrašus Statio ad S. Petrum, Statio ad S. Paulum ir t. t. Bet ne visi žino, kad šie užrašai slepia seną ir garbingą, nors dabar jau išnykusią, stacijų liturgijos tradiciją. Kaip paaiškinama tekste, kuriuo dalinamės, šios išnykusios tradicijos pažinimas gali padėti mums kur kas geriau suprasti konkrečių liturginių švenčių Mišių tekstus, o taip pat tai dar kartą parodo, kiek daug prarado tikintieji po 1969 m. liturginės reformos, visiškai pakeitusios beveik visus šimtmečius organiškai besivysčiusius liturginius tekstus. Tradicinėse Mišiose dažnai visiškai tiesiogiai, o kartais geriau pasigilinus galime sutikti ankstyvojoje Bažnyčioje egzistavusias tradicijas ir melstis taip, kaip meldėsi protėviai prieš tūkstančius metų. Tuo tarpu naujosios Mišios žymi Tradicijos trūkį, jos yra dirbtinai sukurtos per trumpą laiką ir savyje nebetalpina beveik jokio ryšio su tūkstantmetėmis liturginėmis tradicijomis ir maldomis. Tradicinės Mišios – tiltas net ir į gana seniai išnykusias liturgines tradicijas, kurioms visiškai išnykti čia nebuvo leista. Tai rodo katalikų Bažnyčios universalumą bei organišką Tradicijos vystymąsi, vedant Šv. Dvasiai.
Daugiau apie tai – ištraukoje iš Michaelo Fiedrowicziaus knygos The Traditional Mass: History, Form, and Theology of the Classical Roman Rite.
***
Nuo V amžiaus vidurio, t. y. popiežiaus Hilarijaus (461-468), kai kuriomis nustatytomis liturginių metų dienomis vienoje iš senųjų Romos bažnyčių pradėta aukoti vadinamoji stacijų liturgija. Klasikinę formą ši liturgija įgavo valdant popiežiui Grigaliui Didžiajam (509-604), o stacijinių bažnyčių vardai į mišiolą buvo įterpiami iki pat (ir įskaitant) 1962 Missale Romanum leidimo. Stacija buvo vieta, kurioje žmonės rinkosi garbinti Dievą, bet šis žodis nurodo ir patį susirinkimą, išreiškiantį Dievo karių pasiryžimą dvasinei kovai (žr. Ef 6, 11-18). Terminas statio atėjo iš Romos kariuomenės žodyno, kur jis reiškė sargybinį. Romos vyskupas pagal nustatytą grafiką tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje švęsdavo liturgiją kartu su tos titulinės bažnyčios kunigais; taip pat su tikinčiaisiais, susirinkdavusiais iš viso miesto, ir atskirų regionų delegacijomis. Visa tai turėjo pabrėžti Romos kongregacijos vienybę. Popiežius su procesija eidavo iš savo rezidencijos, buvusios Laterano rūmuose, iki stacijinės bažnyčios, lygiai taip į šią vietą plūdo tikintieji iš įvairių regionų. Kartais kuri nors kita bažnyčia būdavo paskirta kaip susirinkimo vietą (Collecta), kur buvo kalbama pirmoji malda ir iš kurios su iškilminga procesija, giedant psalmes ir litanijas, buvo judama į stacijinę bažnyčią. Stacijų liturgijos paprotys išliko iki popiežių rezidencijos perkėlimo į Avinjoną (1305 m.).
Nepaisant pasikeitusių liturginių aplinkybių, į 1570 m. Missale Romanum buvo įtrauktos stacijos 87 dienoms, kas, kartu su šventųjų kalendoriumi, leido išsaugoti autentišką romietišką dvasią. Tarp šių dienų yra visos Gavėnios dienos, svarbiausi sekmadieniai ir didžiosios mūsų Viešpaties bei šventųjų šventės. Daugeliu atvejų galima surasti ryšį tarp dabartinio Mišių formuliaro ir atitinkamos stacijinės bažnyčios. Bažnyčios dažnai buvo parenkamos taip, kad atitiktų konkrečios dienos ar šventės liturginę tematiką. Kita vertus, ir pati vieta nulemdavo giesmių ar skaitinių pasirinkimą. Todėl dažnai vien žvilgsnis į atitinkamą stacijinę bažnyčią suteikia galimybę tinkamai suprasti konkrečių Mišių formuliarą.
Pavyzdžiui, popiežius Grigalius pasiruošimo Gavėniai laiką pavedė trijų didžiųjų Romos miesto globėjų globai, parinkdamas tris didžiąsias bazilikas – Šv. Lauryno, Šv. Pauliaus už mūrų ir Šv. Petro – Septuagezimos, Seksagezimos ir Kvinkvagezimos sekmadieniams. Šių Mišių formuliaruose yra daugybė nuorodų į būtent tuos šventuosius. Kitas pavyzdys – antrosios Gavėnios savaitės trečiadienis, švenčiamas Šv. Cecilijos stacijinėje bažnyčioje. Šių Mišių introitas (Ne derelinquas me) gali būti suprastas tiek kaip atgailos giesmė, tiek tiesiogiai – kaip šios ankstyvosios Bažnyčios kankinės šauksmas susidūrus akis į akį su savo priešais. Mišių skaitinyje pasakojama apie karališką Esteros asmenybę, kuri. kartu su Mordekajumi, vaizduojama kaip galinga savo žmonių gynėja, besišaukianti Dievo pagalbos prieš priešą (žr. Est 13, 8-11; 15-17 Vulg.) ir tuo pačiu kaip šv. Cecilijos prototipas. Paskutiniai šios maldos žodžiai: Neužverk burnų tiems, kurie tau gieda, atspindi tradiciją, pagal kurią šv. Cecilija, savo vestuvių šventėje girdėdama grojant pagonišką muziką, širdyje giedojo Viešpačiui: Fiat cor meum immaculatum, ut non confundar (Tebūna mano širdis nekalta, kad nebūčiau sunaikinta). Kaip nurodoma tradicijoje, Cecilija atvertė savo vyrą Valerijoną ir jo brolį Tiburtijų ir kartu su jais patyrė kankinystę. Todėl Evangelija, pasakojanti apie Salomę, atvedančią savo sūnus Jokūbą ir Joną Kristui ir maldaujančią jiems vietos dangaus karalystėje (žr. Mt 20, 17-28), gali tapti apmąstymu stacijos šventosios, kuri, kartu su dviem tikėjimo broliais, išgėrė kartybės taurę, apie kurią Kristus kalba šioje Evangelijoje.
Mišiose randamos senųjų Romos stacijinių bažnyčių žymės mums ne tik padeda iš istorinio žiūros taško geriau suprasti daugybę Mišių formuliarų. Šios žymės yra prasmingos ir dabar, nes Mišiose dalyvaujančiai vietinei kongregacijai primena, kad ji yra didesnės visumos dalis; taip kaip stacijų liturgija, švenčiama kartu su Kristaus vikaru, tą patį primindavo Romos krikščionims. Iškilmingas įžengimas į stacijinę bažnyčią buvo simbolis įžengimo į dangiškąją Jeruzalę, kurios atvaizdas yra Dievo namai ir kuri mistiškai atsiranda tarp mūsų liturgijos metu. Todėl stacijų žymės mišiole prieš mūsų akis iškelia dangiškąją šventųjų Bažnyčią kaip visų žemiškųjų celebracijų centrą. Stacijų liturgija taip pat ypatingu būdu pagerbia šventuosius, nes suteikia galimybę tikintiesiems užmegzti intymų santykį su jais. Svarbu pastebėti, kad stacijų žymės mišiole neužrašomos nurodant vietą, pvz., Statio ad Ecclesiam S. Laurentii (Stacijų liturgija Šv. Lauryno bažnyčioje), o nurodant šventąjį: Statio ad S. Lauretium (stacijų liturgija šv. Lauryne, arba su šv. Laurynu). Konsekruotuose Dievo namuose iš tikro yra šventasis, ir tikintieji gali asmeniškai į jį kreiptis, taip pat per Kristaus auką užmegzti tokį artimą ryšį su juo, kad žodžiai ir malonės, nurodančios į šventąjį, yra tuo pačiu žadamos ir jiems. Pavyzdžiui, Velykų oktavos pirmadienio Komunijos antifonoje sakoma: Viešpats prisikėlė ir pasirodė Petrui; tad kongregacija, iš tikro ar dvasiškai susirinkusi šv. Petre – Statio ad S. Petrum – gali pritaikyti šiuos žodžius ir sau, nes sutinka Prisikėlusį Kristų Mišių aukoje.
Tokiu būdu stacijų žymės pirmiausia parodo romietiškas šaknis, iš kurių išaugo Lotynų Bažnyčia, bet tai ne tik istorinės nuorodos. Šios žymės yra dvasiniai kelrodžiai, vedantys individualius Mišių šventimus į vieningą Katalikų Bažnyčios auką. Šie kelrodžiai priartina dangiškąją dimensiją, ir tuo pačiu metu, atsimindami stacijų šventąjį, tampa ypatingais mokytojais celebruojant Mišių auką.