Aš ne kartą vaizdavau jums Mišias kaip tam tikrą ritualinį šokį. Ir čia, šioje iškilmingiausioje jų dalyje, manau, galima su visa pagarba pasakyti, kad jos tampa savotiška ritualine drama. Kunigas pasijunta taip, lyg beveik nemąstydamas atliktų Jėzaus Kristaus vaidmenį. Konsekruodamas jis prisimena Didžiojo Ketvirtadienio vakaro istoriją – tik keliais sakiniais, kuriuose yra ir tikri žodžiai, kuriais buvo įsteigtas Sakramentas. Bet jis nesitenkina tik pasakodamas istoriją – jis veikia, jis priderina veiksmą prie žodžio.
Sakydamas žodžius „jis paėmė duoną“ arba „jis paėmė taurę“, kunigas priderina veiksmą prie žodžių. Sakydamas žodžius „pakėlęs akis į dangų“, kunigas pakelia akis į dangų. Įdomus dalykas: nė vienoje iš Evangelijų nepaminėta, kad mūsų Viešpats būtų tai daręs; Šventasis Paulius korintiečiams taip pat nemini, kad mūsų Viešpats būtų tai daręs. Ar tai buvo tik spėjimas? O gal Romos Mišių apeigos, išsaugojusios devyniolika ir daugiau šimtmečių trukusias tradicijas, išsaugojo detalę, kurios šventieji autoriai nepaminėjo? Nežinau, – mes niekada to nesužinosime. Bet tai tik nukrypimas. Tai, ką bandau jums paaiškinti – kad kunigas čia veikia kito asmens, mūsų Švenčiausiojo Viešpaties, asmenyje. Ar tai nėra nepagarbi mintis? Ne. Nes tai nėra įprasta vaidyba, lyg būtų vaidinamas įprastas spektaklis. Kai tai darote, apsimetate esąs kažkuo, ko iš tikrųjų nėra – karaliumi Henriku Aštuntuoju ar Makbetu ar dar kuo kitu. Bet kunigas šioje dramos vietoje neapsimeta esantis kažkuo, ko nėra. Jėzus Kristus tikrai yra – čia nėra jokio apsimetinėjimo. Jis iš tikrųjų yra ne tik šventojoje Ostijoje, bet ir kunigo asmenyje. Neturime sakyti, kad kunigas yra Jėzus Kristus – tai būtų šventvagystė ir nesąmonė. Ne, taip nėra, bet kunigas tapo savotišku manekenu, per kurį čia ir dabar Jėzus Kristus konsekruoja Sakramentą, kaip Jis tai darė savo paties asmenyje, tik prieš devyniolika šimtų metų.
Akivaizdžiausias to simbolis yra faktas, kad tarp konsekravimo ir apsiplovimo kunigas laiko glaudžiai suspaustus abiejų rankų nykščius ir smilius, išskyrus tą metą, kai jis iš tiesų laiko tarp jų šventąją Ostiją. Praktinis to tikslas yra akivaizdus – gali būti kokia nors maža Ostijos dalelė, prilipusi prie pirštų ir neturi būti jokio pavojaus, kad ji nukris. Bet, kaip sakiau, man atrodo, kad šis dalykas yra puikus simbolis – simbolis to, kad konsekruodamas kunigas save paverčia savotišku vergu, savotišku įrankiu; jis atsisako naudoti savo kūno raumenis ir skolina juos Jėzui Kristui. Jis paverčia save savotišku manekenu, kuriuo Jėzus Kristus naudojasi būtent taip, kaip nori. Jūs tikriausiai negalėtumėte pasukti duryse rakto, imdami jį smiliumi ir viduriniu pirštu – bent jau darytumėte tai nerangiai. Aš galėčiau, nes tuo būdu kiekvienas Komuniją dalinantis kunigas Mišių metu pasuka tabernakulio raktą – jis negali atskirti nykščio ir smiliaus. Sakau negali – turiu omenyje, kad jis neturėtų to daryti. Bet jei esi kunigas, tai tampa tokiu įpročiu, kad jautiesi taip, tarsi juos atskirti būtų neįmanoma. Lyg jie būtų sustingę tuo pačiu būdu, kaip būtų sustingęs tavo veidas vėjuotą dieną darant grimasas – kaip vaikystėje gąsdindavo mama.
Aš stengiausi parodyti, kad kunigas Mišiose susitapatina su Jėzumi Kristumi, nes būtent tai visų pirma ir turėtumėte daryti konsekracijos metu – jūs norėtumėte susitapatinti su Jėzumi Kristumi, kai Jėzus Kristus yra aukojamas ten, šventojoje Ostijoje.
Tai, dėl ko ateinate į Mišias, yra ne Jėzaus Kristaus, esančio altoriaus sakramente, pagarbinimas – tai būtų ne Mišios, o Adoracija. Atvykstate į Mišias aukoti Jėzų Kristų kartu su kunigu ir aukoti save Dievui su Jėzumi Kristumi ir kaip Jėzaus Kristaus dalis. Aišku, tiesa, kad Ostijos pakylėjimo metu mokoma žvelgti aukštyn ir sakyti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“, pažvelgti aukštyn dar kartą taurės pakylėjimo metu, nors niekada neradau nė vienos knygos, kurioje būtų malda, sakoma kunigui pakylėjant taurę. Bet tai tik mandagumas – žinoma, juk negalėtum leisti, kad mūsų Švenčiausiajam Viešpačiui tampant Tikruoju Buvimu šalia tavęs, nepasakytum Jam bent jau „Kaip tau sekasi?“
Į Mišias jūs atėjote ne dėl to. Atėjote į Mišias paaukoti Jo Dievui ir pasiaukoti kartu su Juo.
„Mišios lėta eiga“, kun. Ronaldas Knoxas, 1948 m.