Birželis - Švenčiausiosios Jėzaus Širdies mėnuo. Dalinamės šv. Jono Eudo, kurį popiežiaus šv. Pijus X yra pavadinęs „Jėzaus ir Marijos Širdžių liturginio kulto tėvu, mokytoju ir apaštalu“, mintimis apie Švč. Jėzaus Širdį.
***
Pirmoji tų Šventojoje Atpirkėjo Širdyje esančių skaudžiausių Žaizdų priežastis yra mūsų nuodėmės. Šv. Kotrynos Genujietės gyvenime mes skaitome, kad kartą Dievas leido jai pamatyti siaubingą vienos mažytės lengvosios nuodėmės siaubą. Ji patikina, kad nors ši vizija truko tik akimirką, ji buvo tokia gąsdinanti, kad kraujas užšalo jos venose ir ji paskendo kančioje, kuri ją būtų nužudžiusi, jei Dievas nebūtų jos padalinęs su kitais, ką matė. Todėl ji pareiškė, kad jei ji būtų pačioje liepsnojančios ugnies jūros gelmėje ir būtų pajėgi pasprukti į laisvę su sąlyga, kad turėtų dar kartą pamatyti tokį spektaklį, ji pasirinktų likti, o ne pabėgti. Jei matydama mažiausią lengvąją nuodėmę šita šventoji priėmė tokį pasiryžimą, ką turime galvoti apie būseną, kurioje mūsų Išganytojas buvo nužemintas, kai matė visas visatos nuodėmes? Jis jas nuolat turėjo prieš akis ir kadangi Jo regėjimas yra žymiai intensyvesnis nei šv. Kotrynos regėjimas, Jis matė ir kur kas daugiau siaubo.
Jis matė neišmatuojamus įžeidinėjimus ir nepagarbą, sukeltus Jo Tėvui; Jis pamatė daugybės sielų, atsirandančių dėl tų nuodėmių, pasmerkimą. Kadangi Jis be galo mylėjo savo Tėvą ir Jo tvarinius, visų tų nuodėmių matymas perplėšia Jo Širdį daugybe Žaizdų. Jei mes sugebėtume suskaičiuoti visas žmonių nuodėmes, kurių yra daugiau nei vandens lašų jūroje, tada galėtume suskaičiuoti mylinčias Jėzaus Širdies Žaizdas.
Antroji Jo Žaizdų priežastis yra begalinė Jo Šventosios Širdies meilė visiems savo vaikams ir nuolatinis visų jų vargų ir kančių regėjimas, ypač tų kančių, kurias turi patirti Jo šventieji kankiniai. Kai motina stebi, kad mylimas vaikas kenčia, ji jaučia skausmą aštriau nei vaikas. Mūsų Išganytojo meilė mums yra tokia didžiulė, kad jei visų tėvų meilė būtų sutelkta vienoje širdyje, tai neatspindėtų net meilės kibirkštėlės degančios Jo Širdyje. Mūsų skausmai ir liūdesiai, visados buvę Jo regėjime matomi aiškiausiai ir ryškiausiai, buvo tokia daugybė Žaizdų, kraujuojančių iš Jo tėviškosios Širdies. Šios Žaizdos buvo tokios skausmingos ir gilios, kad jos tūkstantį kartų būtų sukėlusios mirtį, net iš karto po Jo gimimo, jei Jis nebūtų stebuklingai išsaugojęs savęs, nes visą savo žemiškąjį gyvenimą Jo Šventoji Širdis nuolat buvo perveriama daugybės mirtinų meilės Žaizdų.
Todėl turime didžiausią prievolę garbinti maloningąją Širdį, kuri išgyveno tiek daug meilės Žaizdų dėl mūsų. Su kokia meile turėtume apkabinti ir ištverti visus savo vargus iš meilės Jėzui, savo Išganytojui, nes Jis pirmiausia kentėjo juos dėl meilės mums! Ar jie neturėtų būti mums labai mieli, nes jie jau praėjo pro švelniausią ir mylimiausią Jo Širdį? Koks siaubas turėtų būti dėl mūsų nuodėmių, sukėlusių tiek daug Žaizdų ir tokio stipraus sielvarto mūsų Atpirkėjo Dieviškajai Širdžiai!
Išmokime iš aukščiau pateikto pavyzdžio, kad ne dėl mūsų Atpirkėjo kaltės esame prarasti. Yra tokių kietų širdžių, kad net jei pats Jėzus nužengtų iš dangaus jiems pamokslauti ir šios pamatytų Jį nusėtą Žaizdomis ir permirkusi Jo Kraujyje, vis tiek neatsiverstų. O Dieve, neleisk mums būti vienu iš jų, bet duok mums malonę atverti savo ausis tam balsui iš visų Tavojo Kūno Žaizdų ir Tavosios Širdies, to daugelio burnų, per kurias Tu mums nenutrūkstamai šauki: „Redite, prævaricatores, ad cor“ (grįžkite, nusikaltėliai, į širdį - lot.). O tai reiškia, kad mano Širdis visa yra jūsų, nes aš ją jums visiškai atidaviau. Grįžkite į tą mylimiausią savo Tėvo Širdį, kuri yra kupina meilės ir gailestingumo jums, kuri priims jus namo, apiberdama jus palaiminimais.
Iš visų dieviškųjų tobulybių, atsispindinčių Šventojoje mūsų Išganytojo Širdyje, turėtume turėti labai ypatingą pamaldumą dieviškajam gailestingumui ir turėtume stengtis įamžinti jo atvaizdą savo širdyje. Šiuo tikslu reikia atlikti tris dalykus. Pirmasis – atleisti visa širdimi ir skubiai pamiršti nusikaltimus, kuriuos mums padarė mūsų artimas. Antrasis – užjausti juos dėl jų kūno kančių, padėti ir pagelbėti jiems. Trečiasis – būti užjaučiantiems dvasinėms mūsų brolių nesėkmėms, kurios labiau nusipelno mūsų paguodos nei kūniškos negandos. Dėl šios priežasties turėtume labai gailėtis daugybės vargšių sielų, kurios savęs nesigaili, ir pasinaudodami savo maldomis, savo pavyzdžiu ir mokymu apsaugoti jas nuo amžinųjų pragaro kančių.
