Jau žinome, jog žmogus turi Dievą garbinti ne vien siela, bet ir kūno veiksmais. Kad geriau būtų galima juos atlikti, pasistengsime paaiškinti religinių veiksmų prasmę.
Religinių veiksmų yra labai daug. Vieni jų atliekami visų tikinčiųjų, kiti tik dvasininkų. Klaupimas, galvos palenkimas, akių pakėlimas, mušimasis į krūtinę, žegnojimasis, rankų sukryžiavimas, puolimas ant žemės ir t. t. yra atliekami visų tikinčiųjų.
Klūpojimas. Klūpojimas abiem keliais išreiškia pagarbą ir nusižeminimą. Jau žiloje senovėje visi nugalėtieji puldavo ant žemės prieš savo naujus valdovus. Mes klūpodami giliai nusižeminame prieš savo Viešpatį Dievą. Klūpodami išreiškiame nuodėmingumą ir kaltumą. Todėl mes klūpome abiem keliais visose svarbiausiose pamaldose: dalyvaudami šv. Mišiose, garbindami Švč. Sakramentą, kunigui laiminant, priimdami Komuniją ir t.t. Suprantama. Juk vaikai, norėdami išprašyti tėvų palaiminimą ar kokių malonių suklumpa prie jų kojų. Taip ir mes maldoje klūpome prie geriausio dangaus Tėvo kojų, prie Jo Motinos Marijos paveikslo ar statulos.
Atsiklaupęs meldėsi ir pats Jėzus Kristus: „Jis atsitolino nuo jų […] ir atsiklaupęs ėmė melstis“ (Lk 22, 41-42). Pasakojama, kad apaštalas Jokūbas taip ilgai atsiklaupęs melsdavosi, kad jo keliai surambėjo. Visi didieji nusidėjėliai atgailaudavo klūpėdami. Liturginėse apeigose kunigai klaupiasi ten, kur yra prašoma pasigailėjimo ar parodomas didelis nusižeminimas. Taip, pavyzdžiui, giedant džiaugsmo giesmę Te Deum laudamus (Tave, Dieve, garbinam), sakant žodžius „Todėl Tave meldžiame“, suklaupiama.
Atsiklaupusiojo malda įgyja didesnės galios ir yra greičiau išklausoma, nes nužemintas kūnas maldauja ir be žodžių. Šv. Justinas rašo: „Kas iš jūsų nežinote, kad Viešpats maloniai klauso tokių maldavimų, kurie sujungti su raudomis bei verksmais ir atliekami nusižeminus ir atsiklaupus?“
Priklaupimai skiriasi nuo klūpojimo. Jie yra daromi abiem keliais ir vienu keliu. Priklaupiama taip: pirma dešiniu keliu, paskui kairiu, giliai palenkiant galvą. Priklaupimai daromi įėjus į bažnyčią, išeinant, atitinkamų pamaldų metu, pereinant bažnyčią.
Vienu keliu priklaupiama nelenkiant galvos, dešine koja, Čia reikia žiūrėti, kad kelis paliestų žemę. Reikia nesusilenkti, bet tiesiai laikyti visą kūną. Saugotis ir taip smarkiai priklaupti, kad grindys subildėtų. Priklaupiama per paskutinę Mišių Evangeliją, kunigui priklaupiant ir pan. Be priklaupimų bažnyčioje dar tai priklauso kunigui einant su Švenčiausiuoju procesijoje ar pas ligonį, jei nėra purvyno. Priklaupti reikia rimtai ir, kiek galint, gražiai.
Parpuolimai. Didžiausiam gailesčiui išreikšti parpuolama kniūbsčia ant žemės. Mūsų liturgijoje tokių parpuolimų yra. Parpuolama Didįjį Penktadienį ir Šeštadienį, parpuolusius ant žemės šventina į kunigus, Žemaičių Kalvarijoje vienoje stotelėje einant Kalnus visi, pirmą kartą atėję, puola kniūbsti. Vienuoliai ir šiaip pamaldūs žmonės iš nusižeminimo dažnai parpuolę meldžiasi.
Rytų šalyse parpuldami ant žemės sveikinasi su savo valdovais. Šv. Rašte užrašyta: „Jo broliai, parpuolė prieš jį.“ (Pr 50, 18) Išminčiai, atėję iš rytų šalies, įžengę į namus „pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino.“ (Mt 2, 11) Jėzus Kristus meldėsi parpuolęs ant veido: „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi.“ (Mt 26, 39) Pirmais krikščionybės amžiais visi nusidėjėliai parpuolę garbindavo Dievą ir melsdavo Bažnyčios atleidimo.
Parpuolimas turės savo prasmę tik nužeminus širdį. Todėl geriau reikia sutrinti, nužeminti širdį, o mažiau puldinėti ant žemės. Bet, jei kas taip dvasioje pakyla, kad norėtų su siela ir kūnu garbinti Dievą, gali Jį parpuolęs pagarbinti, nes Dievui nebus per daug garbės. Mūsų šalyje nėra tokio įpročio parpuolus melstis, todėl viešai to geriau ir nedaryti, kad be reikalo neatkreipus kitų dėmesio.
Pasilenkimai daromi visu liemeniu ir tik galvos palenkimu. Abu jie reiškia pagarbą ir nusižeminimą. Pamaldose tokių nusilenkimų yra labai daug. Kiekvienas žmogus palenkia galvą eidamas pro šalutinį altorių, pro kryžių. Kunigas pasilenkęs kalba visuotinę išpažintį [Confiteor], maldelę prieš Evangeliją ir t.t. Labai gražu, kai žmonės melsdamiesi lengvai palenkia galvas, tardami Jėzaus ir Marijos vardus. Taip pat palenkiame galvą kunigui priklaupiant pakylėjimo metu. Tik tie pasilenkimai turėtų būti gražūs ir dailūs.
Akių pakėlimas reiškia sielos kėlimą į Dievą, kuris bendra kalba gyvena aukštai, viršuj mūsų - danguje. Pakeldami akis keliame savo širdis aukštyn. Juk į ką atkreipiame akis, tą geriau suprantame. Todėl meldžiantis reikia žiūrėti į Švč. Sakramento namelį, ypač peržvelgti dureles ir dvasios akimis pamatyti Jėzų Ostijoje. Kai meldžiamės Marijai, pakelkime akis į Jos šventą paveikslą ar statulą; kalbėdami Rožančių žiūrėkime į kryželį. Per pakylėjimą ir palaiminimą Švč. Sakramentu pakelkime į Jį akis, bet ne nuleidę žvelkime į žemę.
Akių pakėlimu pagarbiname Dievą. Tik tyros sąžinės žmogus drįsta kitam į akis žiūrėti. Be nuodėmės žmogus gali pakelti akis į šventus dalykus. Jėzus mokė melstis pakėlus akis: „Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei“ (Jn 11, 41) Viena reikėtų pastebėti, kad akys daug reiškia, todėl negalima labai jomis švaistytis. Akys turi padėti geriau melstis.
Rankų laikymas maldoje yra keleriopas ir reikšmingas. Rankas išskleidžiame ar suneriame, pakeliame ar nuleidžiame, darome įvairius ženklus ar veiksmus. Išskleistomis ir pakeltomis rankomis laukiame dieviškos pagalbos. Toks rankų laikymas primena Nukryžiuotojo Kristaus rankas. Seniau iškeltomis rankomis melsdavosi visi žmonės, bet dabar taip meldžiasi tik kunigai, laikydami pamaldas, ir nusižeminti norintys vienuoliai.
Sudėtos rankos reiškia paklusnumą ir silpnumą. Taip laikydami rankas išpažįstame, kad Kristus - mūsų Viešpats ir Valdovas. Priėmus Komuniją, Jėzus Kristus valdo žmogų, todėl sudėję rankas meldžiame Jo palaiminimo. Malda sudėtomis rankomis reiškia visokeriopą sielos atsidavimą Dievui. Rankų nykščiai sudaro kryžių, kuris reiškia mūsų pasitikėjimą Kristaus Kryžiaus nuopelnais.
Susidėdami rankas ant krūtinės išreiškiame visišką savo širdies su visais jos norais paklusnumą ir atsidavimą Dievui. Tokiu rankų sudėjimu sakome: Viešpatie, imk ir saugok mane širdį ir visus gerus jos norus, jos plakimas tik tau priklauso.
Kryžiaus ženklas. Dažniausiai visų krikščionių naudojamas ženklas yra žegnojimasis. Žegnojimasis primena mums svarbiausias tikėjimo paslaptis, išganymo tiesas. Šv. Paulius rašo: „Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios. Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė.“ (1 Kor 1, 17-18) Kryžiaus ženklas parodo, kas mes esame. Iš to veiksmo mus pažįsta visi žmonės. Mūsų gyvenimo kelias ir tikslas yra išreiškiamas kryžiaus keliu: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 38), sako Kristus. Didelę Kryžiaus reikšmę krikščionims nusako šv. Paulius žodžiais: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.“ (Gal 2, 19) Gražiai Kryžiaus reikšmę nusako šv. Jonas Auksaburnis: „Kryžius krikščionims reiškia nenusakomos Dievo meilės pasireiškimą žmonėms, nes jis yra didžiausias pasigailėjimo ženklas.“
Krikščionių kryžiaus ženklas vartojamas labai seniai. Jau Tertulijonas, gyvenęs III a. sako, kad kryžiaus ženklas krikščionių vartojamas kiekviename žingsnyje: „Ateinant ir išeinant, rengiantis drabužiais, einant maudytis, prie stalo, uždegant šviesą, einant miegoti, atsisėdant ir prie kiekvieno veiksmo darome kryžiaus ženklą.“ Kirilas Jeruzalietis pastebi savo mokiniams, kad jie žegnotųsi prieš valgį ir gėrimą, prieš kalbą ir pasivaikščiojimą, apskritai, prieš kiekvieną užsiėmimą.
Mūsų laikais uolesni katalikai taip pat dažnai daro kryžiaus ženklą kasdieniame gyvenime. Tikrai geri krikščionys nebijo persižegnoti kelionėje, valgykloje, kur yra daug nepažįstamų. Atvirkščiai, jie laiko garbe daryti tokį ženklą, kuris duoda teisę vadintis Kristaus Dievo sąjungininku. Maldingai persižegnojęs žmogus gauna daug malonių.
Kaip reikia žegnotis. Žegnojamės dešinės rankos ištiestais ir suglaustais pirštais, kairę ranką laikydami ant krūtinės. Keliant ranką prie kaktos tariami žodžiai „Vardan Dievo“, valandėlę palaukiama ir pridėjus ranką prie kaktos sakoma „Tėvo“, toliau dedama ranka ant krūtinės tariant žodžius „ir Sūnaus“, ant kairio peties „ir Šventosios“, ant dešinio peties „Dvasios“, tuokart sujungiamos rankos ar visai nuleidžiamos tariant „Amen“. Pirma ranka dedama ant kaktos ir paskiau ant krūtinės, norint prisiminti, kad Dievas gyvena danguje, iš kur Jėzus Kristus nužengė ant žemės nešti išganymo Kryžiaus. Dedama ant kairio peties pirmiau todėl, kad kairė yra vadinama piktojo karalystės puse, kurią greičiausiai reikia apvalyti. Toks žegnojimasis liturgijoje visiškai prigijęs nuo XIII amžiaus.
Žegnotis reikia rimtai ir galvojant. Turi būti sudaromas taisyklingas, vidutinio dydžio kryžius. Negražu, kai žegnojasi labai skubėdami, lyg muses baidydami. Geras kryžiaus ženklas suteikia malonių, o blogai padaromas kryžiaus ženklas gali dar ir bausmę užtraukti.
Pasauliečiai žmonės dažniausiai patys žegnojasi, bet gali ir kitus žegnoti, pvz., tėvai vaikus laimina žegnodami, peržegnoja lovą, eidami ilsėtis, vandenį, eidami maudytis. Kunigai, vyskupai, popiežius gali žegnoti - laiminti visus žmones, pvz., po Mišių, išdalinus Komuniją, o taip pat ir privačiai kiekvienu laiku, pvz., po susirinkimų žegnoja angelaičius [anksčiau veikusi katalikiška vaikų asociacija].
Įeidami į bažnyčią žegnojamės švęstu vandeniu. Geri katalikai turi švęsto vandens indelį ir namuose, iš kurio žegnojasi išeidami ar išvažiuodami į tolimesnę kelionę. Pradėdami kalbėti šv. Rožančių, žegnojamės kryželiu.
Už žegnojimąsi yra skirta 50 dienų atlaidų, o su švęstu vandeniu - 100 dienų. Pijus IX, 1863 m. liepos 28 d. ir 1866 m. kovo 23 d.
Kryžiaus ženklas pamaldose naudojamas labai dažnai. Visos malonės, kurios liturginiu būdu gaunamos, pareina iš Kryžiaus šaltinio. Kryžiaus ženklas krikščionims nebuvo vien tuščias ženklas, bet tarnavo palaiminimams: laimindavo save, kitus ir šventindavo daiktus. Tarp daugelio kitų malonių, kurias lydėdavo kryžiaus ženklas, Bažnyčios Tėvai pažymi sutvirtinimą tikėjime ir jėgą, kurią gaudavo išvarant piktąsias dvasias. Kryžiaus ženklu gydydavo kūno negalias ir saugodavo nuo pavojų. Bet veikiančiosios galios turi ne pats kryžiaus ženklas kaip koks magiškas burtas, bet laiminančio valia, kuri tuo ženklu suteikia kokį palaiminimą. Laiminama Švč. Trejybės vardu, todėl ir kryžiaus ženklas turi tiek daug galios ir pagarbos.
Pirmame krikščionybės amžiuje kryžiaus ženklas buvo daromas vienu pirštu ant kaktos. Vėliau jau kryžius buvo daromas ant kaktos, lūpų ir krūtinės. Jis vadinasi mažasis kryžius, kurį ir šiandien darome per Mišių Evangeliją. Jis primena, jog neprivalome gėdytis Evangelijos, bet kad savo žodžiais ją išpažintume ir širdimi vykdytume.
Dabartinis kryžiaus ženklas yra katalikiškumo ženklas, nes protestantai jo beveik nenaudoja, o stačiatikiai naudoja kitokį. Jį turėtume palaikyti ir toliau, nes jis primena Kryžiaus Auką, iš kurios semiame visas malones. Kitų katalikiškų šalių katalikai uoliai jį naudoja. Pvz. Amerikos sportininkai viešai žegnojasi prieš pradėdami lenktynes, nors juos mato keli šimtai tūkstančių žiūrovų. Vokiečių katalikas drįsta persižegnoti visur, kur jis gyvena ir keliauja. Tik dabar tas šventas įprotis ima nykti. Gaivinkime ir palaikykime jį, nes su juo eina mūsų dvasinė stiprybė ir palaima.
Mušimasis į krūtinę yra dažnai kartojimas religinis veiksmas. Krūtinėje plaka širdis, kuri yra, bendru manymu, visų žmogaus minčių, jausmų ir veiksmų centras. Išganytojas sako: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“ (Mt 15, 19) Todėl esant nuodėmingai širdžiai tinka muštis į krūtinę, kuo prisipažįstame nusidėję ir išreiškiame gailestį dėl savo nuodėmių. Taigi šis veiksmas yra gailesčio ir nusižeminimo aktas.
Šv. Rašte užrašyta, kad visų laikomas nusidėjėliu muitininkas, atėjęs į bažnyčią, „nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!'“ (Mt 15, 19) Jėzaus mirties sujaudinti žmonės „skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.“ (Lk 23, 48) Krikščionys šiuo ženklu išpažindavo nuodėmingumą prieš Dievo didybę. Giedodami litanijos žodžius Kyrie eleison, Christe eleison, kas reiškia „Viešpatie, pasigailėk, Kristau pasigailėk“, visada mušdavosi sau į krūtinę.
Kai atėję į bažnyčią garbiname Švč. Sakramentą, kalbant maldelę „Garbinkime Švč. Sakramentą“, nereikia muštis į krūtinę, nors ją sukalbėję ir galime padaryti šį veiksmą, kad parodytumėme Dievui savo nevertumą būti arti Švč. Sakramento. Kunigui laiminant Švč. Sakramentu reikia pažvelgti ir persižegnoti, bet galima ir muštis į krūtinę, jei norime nusižeminti ir gailėtis. Reikia muštis į krūtinę prieš išpažintį, Komuniją, paskutinį patepimą. Čia reikia pastebėti, kad šis veiksmas turi būti atliekamas rimtai ir ramiai, suglaustais pirštais, bet ne su kumštimi ir taip smarkiai, kad kiti girdėtų. Taip pat reikia vengti tuščių ir greitų barškinimų, iš kurių aiškiai matyti, kad žmogus visiškai negalvoja, ką daro, bet kartoja tai tik iš įpročio.
