Išm 18, 14–15. Kai visa tvyrojo gilioje tyloje, ir naktis savo eigoje buvo įveikusi pusę kelio, visagalis tavo Žodis, Viešpatie, iš dangaus nuo karališkojo sosto nužengė.
Ps 92, 1. Viešpats karaliauja; jis apsivilkęs grožybe; Viešpats apsivilko galybe ir susijuosė tvirtumu.
(Introitas)
Šiandien Šventoji Motina Bažnyčia džiaugsmingai tebemini Kristaus Gimimo oktavą ir kartu sekmadienį, kuris yra dar džiaugsmingesnis, nes pasak seniausios tradicijos, Viešpats gimė būtent sekmadienį. Taip šiandien kartu paminimi svarbiausi mūsų išganymo slėpiniai: Įsikūnijimas ir Prisikėlimas.
Todėl Kolektoje prašome, kad dėl Viengimio Sūnaus Vardo mums būtų suteikta malonė patikti Dievui savo darbais, kad taip nusipelnytume vadintis Jo mylimais vaikais.
Epistolės skaitinyje Pagonių Mokytojas išmintingai mums paaiškina Dievo Sūnaus tapimo žmogumi prasmę ir naudą. Kristaus atėjimas kūne mus išlaisvino iš nuodėmių vergijos ir padarė Dievo įvaikiais, – tokiais, kurie drąsiai gali Dievą vadinti Tėvo vardu: „kol buvome nepilnamečiai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims. Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Mums priklauso visi Dievo turtai per Kristų ir Kristuje.
Šventoji Evangelija skelbia Jėzaus paaukojimo Šventykloje slėpinį. Išėjimo knygoje Viešpats nurodo, kad visi pirmagimiai (tiek gyvulio, tiek žmogaus) priklauso Jam, todėl juos reikia išpirkti, taip prisimenant, kad kai mirė visi Egipto pirmagimiai, izraelitų vaikai ir gyvuliai buvo apsaugoti. Pirmagimių išpirkimo auka buvo penki šekeliai (apie 100 gramų sidabro), kuriuos tėvas turėdavo paaukoti levitų giminės kunigams, nes jis paaukodavo savo gyvenimą vien Dievui, vietoj pirmagimio. Pagal pirminį Dievo troškimą, visi pirmagimiai turėjo tapti kunigais, tačiau kuomet išrinktoji tauta suteršė save dykumoje garbindama Aukso veršį, ši privilegija atiteko vien Levio giminės vyrams.
Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad Jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir Jis taps Prieštaravimo Ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia Jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas, Marija išgyvens Sūnaus atmetimą, kuris prasidėjo jau tada, kuomet jis nerado vietos kur gimti ir pasibaigusį nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam „Tebūnie“.
Nuo šventojo Benedikto laikų, Bažnyčioje įsigalėjo paprotys Valandų liturgiją užbaigti teisiojo Simeono giesme (Nunc dimitis). Simeonas, kartu su pranaše Ona, įkūnija tą Izraelio likutį – teisiuosius, kurie liko ištikimi Sandoros Dievui ir laukė Jo Aplankymo meto. Tai jų širdys yra tyros ir įstengia šiame kūdikėlyje atpažinti Mesiją.
Pradėkime ir mes Naujus metus su Švenčiausiuoju Jėzaus Vardu lūpose ir širdyje. Tegul Geroji Atpirkėjo Motina ir Visų Malonių Tarpininkė Mergelė Marija visus ateinančius metus mus saugo, globoja ir gina.
Viešpatie, per šių paslapčių veikimą
ir mūsų ydos tebūna išvalytos,
ir mūsų teisūs troškimai išpildyti.
(Postkomunijos malda)
