Pirmoji dalis – ČIA.
Šv. Mišios ‒ geriausia išprašymo auka
Mes patys, būdami silpni kūriniai, turime prašyti savo dangiškojo Tėvo įvairių malonių. Tų malonių lengviausiai išprašyti per šv. Mišias, nes per Mišias už mus Dievą Tėvą prašo pats Dievo Sūnus, o Jo prašymas yra begalinės vertės.
Nėra tokių didžių malonių, kurių negalėtum prašyti, jei pamaldžiai, su didžiu pasitikėjimu dalyvauji šv. Mišiose, o ypač jei tavo prašymu yra aukojamos Mišios.
Bet kitas gal pasakys: jei Mišios turi tokią galybę, kodėl kai kurie prašymai lieka neišklausyti?
Išklausymas ar neišklausymas priklauso ne vien nuo Mišių galybės, bet ir nuo to, kaip mes prašėme, kaip mes dalyvavome Mišiose. Dievas reikalauja, kad mes prašytume Jo ne vieną kartą, bet ištvermingai, nužemintai, kad Mišiose dalyvautume pamaldžiai, su pasitikėjimu.
Dievas geriau žino, negu mes, kas mums yra naudingiau. Kadangi Dievas mus myli labiau, negu mes patys, jei prašomasis dalykas yra mums nenaudingas, Dievas mūsų prašymo neišklauso, bet suteikia mums malonių, kurios yra mums reikalingesnės.
Šv. Mišios ‒ geriausias Dievo pagarbinimas
Mes priklausome Dievui su visu savo kūnu ir siela, nes Dievas mus sukūrė iš nieko. Dievas mus išpirko iš pragaro vergijos. Dėl to ir Dievo garbinime turi dalyvauti ir siela, ir kūnas. Mes privalome Dievą garbinti, kaip aukščiausią visų daiktų Viešpatį.
Mes garbiname Dievą, pripažindami begalinę Jo didybę, žinodami, kad Dievas yra aukščiausias mūsų gyvybės ir mirties Viešpats, tikėdami savo menkumu ir visišku nuo Jo priklausomumu.
Geriausias Dievo pagarbinimas yra šv. Mišios, nes per Mišias vietoj mūsų Dievą garbina pats Kristus. Pamaldžiai dalyvaudami Mišiose, sako šv. Leonardas iš Porto Mauricijaus, mes teikiame Dievui didesnę garbę, negu visi žmonės, visi angelai ir visi šventieji kartu, nes jie visi yra Dievo sutvėrimai, o per Mišias pats Dievo Sūnus už mus duoda garbę savo dangiškajam Tėvui. Pamaldžiai dalyvaudami šv. Mišiose, sako Leonardas, mes pripažįstame Dievui begalinę garbę. Per Mišias mes galime aukoti Dievui Tėvui Išganytojo kančias, Jo nuopelnus, kuriuos Jis mums atidavė.
Netikėliai nuolat niekina Dievą. Tikinčiųjų pareiga yra atlyginti Dievui už tuos išniekinimus. Geriausiai galime už tai atlyginti Dievui per šv. Mišias, nes per Mišias Dievą garbina pats Kristus.
Kada supras pasaulis Mišių neapsakomą vertę, kada ims jomis tinkamai naudotis?..
Šv. Mišios ‒ geriausias padėkojimas Dievui
Dievas mus sukūrė, davė mums savo mieliausiąjį Sūnų, kuris per baisias kančias ir mirtį ant kryžiaus išpirko mus iš pragaro vergovės ir padarė mus dangaus karalaičiais. Šv. Dvasia apipylė mus savo brangiausiomis dovanomis. Mūsų sielą Dievas padarė savo sužadėtine, išpuošė ją brangiomis malonėmis, o kada tik mes nusidėjome, per išpažintį jis mums atleido nuodėmes. O kiek kartų mūsų siela buvo pamaitinta Dievo Sūnaus Kūnu ir pagirdyta Jo Krauju!
Atsiminkime ir tai, kad Dievas mus apipylė tomis savo malonėmis tuomet, kada mes dar buvome Jo priešininkai ir pragaro vergai.
Argi nepridera mums Dievui amžinai dėkoti už tokią Jo meilę ir tokias malones?
Kokiu būdu mes galime Dievui padėkoti? Jei sukviestume visus žmonės, kurie gyvena visam pasauly ir visus dangaus šventuosius ir kartu su jais dėkotume už tas Dievo dovanas, tokia padėka nesusilygintų su gautosiomis malonėmis.
Bet yra vienas būdas, kuriuo gali Dievui tinkamai padėkoti už tas neapsakomas malones ‒ tai Mišios. Jei pamaldžiai dalyvausi Mišiose ir jei pasirūpinsi, kad būtų aukojamos Mišios, kad Dievui padėkotum už suteiktąsias malones, tuomet tu tinkamai Dievui padėkosi, nes tavo vietoje dangiškajam Tėvui dėkoja pats Išganytojas.
Kūrinių padėka, nors ir labai didelė, yra ribota, o per Mišias Dievui teikiama padėka yra begalinė.
Jei suprastume, kokį turtą, kokią pagalbą mes turime šv. Mišiose, laikytume save dėl to labai laimingais ir kiek galėdami niekuomet neapleistume Mišių, bet kiekviena proga jose dalyvautume. Šv. Mišios yra galingiausia priemonė išprašyti nuodėmių atleidimą ir bausmių už jas atlyginimą. Tiesa, pačios Mišios sunkiųjų nuodėmių neatleidžia. Sunkiąsias nuodėmes atleidžia gerai atlikta išpažintis. Jei žmogus, norėdamas išsivaduoti iš nuodėmių, pamaldžiai dalyvauja šv. Mišiose arba pasirūpina, kad už jį būtų aukojamos Mišios, jis labai lengvai gali sau išprašyti ypatingos Dievo pagalbos savo nuodėmes gerai pažinti, jas tinkamai apgailėti, jas gerai išpažinti ir pasitaisyti.
Tiesa, iš Mišių plūstančios malonės neša nevienodus vaisius: vieni nusidėjėliai atsiverčia tuoj pat, kiti ‒ vėliau, o kiti palieka skendėti nuodėmėse. Tai priklauso nuo to, ar nusidėjėlis bendradarbiauja, ar naudojasi tomis malonėmis, ar yra joms abejingas. Išganytojas, teikdamas savo malones, pila ant nusidėjėlio sielos gydantį balzamą, sudėtą iš Kristaus kančių, Jo ašarų ir Kraujo.
Per Šv. Mišias galima gauti nuodėmių atleidimą
Jei nusidėjėlis leidžia veikti tiems dangiškiems vaistams, jo pagijimas yra tikras. Bet jei jis tuos vaistus nuplėšia ir numeta į šalį, nenuostabu, jog toks nusidėjėlis, atmetęs Dievo malones, neatsiverčia. Juk ir tie nusidėjėliai, kurie mirštant Kristui stovėjo po kryžiumi, vieni atsivertė ir grįžo namo, mušdamiesi į krūtinę ir gailėdamiesi už savo nuodėmes, o kiti liko užkietėję nuodėmėse.
Ar tik sau pačiam ar ir kitam galime per Mišias išprašyti atsivertimo?
Išprašyti atsivertimo per Mišias galima ne vien sau, bet ir kitam. Dėl to motina ar žmona, užuot aimanavusi, kad vyras ar sūnus atsitraukė nuo tikėjimo, neina išpažinties, tepasirūpina, kad už juos bent retkarčiais būtų aukojamos šv. Mišios ir ji pati pamaldžiai tedalyvauja Mišiose, maldaudama jiems atsivertimo, ir Dievo malonė kada nors nugalės jų užkietėjimą. Atsimink, kaip ilgai šv. Monika maldavo savo sūnui Augustinui atsivertimo, ir jis iš didžio nusidėjėlio tapo didžiu šventuoju.
Kristus apreiškė šv. Gertrūdai, kad Jis, mylėdamas žmones, yra pasiryžęs aukoti save kasdien ant kryžiaus už kiekvieno išganymą. Dėl to kiekvienas, kad ir labai didelis nusidėjėlis, gali viltis nuodėmių atleidimo, jeigu jis aukos per Mišias Dievui Tėvui Kristaus kančias ir mirtį, pasitikėdamas Dievo gerumu ir vildamasis gauti savo nuodėmių atleidimą.
O kiek daug užkietėjusių nusidėjėlių per šv. Mišias atsivertė ir gavo išganymą! Tai rodo, kokie dėkingi turime būti savo Išganytojui už šv. Mišių įsteigimą ir kaip rūpestingai turime jomis naudotis.
Pamaldus dalyvavimas Mišiose padeda apsisaugoti nuo sunkių nuodėmių ir atleidžia lengvąsias nuodėmes. Šv. Augustinas sako: „Kas pamaldžiai dalyvauja šv. Mišiose, neįkris į sunkias nuodėmes, o mažosios nuodėmės jam bus atleistos''.
Per šv. Mišias gauname atleidimą lengvųjų nuodėmių, kuriomis Dievą labiau įžeidžiame, negu paprastai manome. Kad geriau suprastume, kaip įžeidžiame Dievą savo lengvosiomis nuodėmėmis, didis Mišių apaštalas Martynas iš Kochemo (Martin von Cochem) pasakoja šitokį palyginimą:
Vienas tėvas turėjo sūnų, kurs jį įžeisdavo kiekvieną dieną. Darbe jis buvo tinginys, kasdien eikvodavo tėvo uždirbtą turtą, į tėvo perspėjimus neatsižvelgdavo, stumdydavo jį alkūnėmis, badydavo adatomis jo šonus. Kada tėvas pasiskųsdavo sūnaus niekšiškumu, šis atsakydavo, teisindamasis: „Tie mano nusižengimai yra menkniekis, juk aš jam galvoje skylės dar nepramušiau, mirtinai jo dar nesužeidžiau.“
Lygiai taip pat negražiai, kaip ir anas nedoras sūnus, su Dievu elgiasi ir visi tie, kurie menkniekiais laiko lengvąsias nuodėmes ir jų nesisaugoja. Per šv. Mišias Dievas maloniai priima nusidėjėlį ir jam atleidžia nuodėmes, ypač jeigu jis dėl jų gailisi.
Ir sunki, ir lengva nuodėmė sukuria dvigubą blogybę: nusikaltimą ir bausmę.
Atleisdamas per išpažintį nuodėmes, Dievas atleidžia ir amžinąją bausmę už jas, bet laikinąją bausmę Dievas per išpažintį ne visuomet atleidžia. Didesnė ar mažesnė bausmių dalis už atleistąsias nuodėmes dažnai palieka.
Mes esame Dievui labai skolingi. Net viena sunki nuodėmė yra tokia didžiulė blogybė, kad jos negali atsverti nei visų šventųjų maldos, nei visų kankinių išlietas Kraujas. O tas didžias skolas, kurias užsitraukėme savo nuodėmėmis, turime Dievui atlyginti. Savo nuodėmėmis suteptą sielą mes turime visai išvalyti, nes niekas suteptas neįeis į dangaus karalystę. Tų bausmių atleidimą lengviausiai galime gauti per šv. Mišias.
Tuomet, kaip atlyginimą mes aukojame Dievui paties Išganytojo nuopelnus, kuriuos Jis mums teikia per šv. Mišias.
Kitas gal pasakys, kad man užtenka dalyvauti bent vieneriose Mišiose ar pasirūpinti, kad už mane būtų aukojamos bent vienerios Mišios, ‒ ir visos mano skolos Dievui bus apmokėtos, nes Mišių vertė yra begalinė.
Kad Mišių vertė yra begalinė, tai neabejotina tiesa. Bet iš begalinių Kristaus nuopelnų ne visi pasisemia vienodai. Kuo tinkamiau dalyvauja Mišiose, tuo daugiau pasisemia dangiškų turtų. Kas, būdamas be sunkios nuodėmės, su didžiu pamaldumu dalyvauja Mišiose, tas per vienerias Mišias pasisemia daugiau Dievo malonių, negu tas, kuris dalyvauja keleriose Mišiose be tokio pamaldumo.
Kuo daugiau Mišių bus už tave aukojama, kuo daugiau Mišių pats pamaldžiai išklausysi, tuo daugiau bausmių už nuodėmes tau bus atleista.
Jei suprastumei, žmogau, kokia nauda yra iš šv. Mišių, stengtumeisi jų niekuomet neapleisti.
Šv. Mišios ‒ geriausia pagalba mirštantiems
Mirtis yra baisi žmogui ypač dėl to, kad ji atveria duris į amžinybę, tik nežinia į kokią: į laimingą, o gal į nelaimingą.
Mūsų viltis yra pagrįsta Kristaus kančiomis ir Jo nuopelnais. Kadangi Kristaus nuopelnų daugiausiai ir lengviausiai galime pasisemti per Mišias, tad buvo šventųjų, kurie stengėsi pasirengti mirčiai per šv. Mišias. Šit bent vienas kitas tokio pasirengimo pavyzdys.
Šv. Teodoras Studita, matydamas, kad artinasi mirtis, maldauja Dievo leisti jam dar kartą aukoti Mišias, kad išprašytų sau laimingos mirties. Dievas išklausė jo maldas: sopuliai sumažėjo, šventasis nuėjo į bažnyčią ir aukojo Mišias su tokiu pamaldumu, kad žmonės susigraudinę verkė. Paaukojęs tas Mišias šv. Teodoras ramiai ir laimingai numirė.
Šv. Tarazijus, Konstantinopolio vyskupas, jausdamas, kad artinasi mirtis, labai pamaldžiai aukojo paskutiniąsias savo Mišias ir taip pasirengęs mirčiai laimingai nuėjo į amžiną atilsį.
Per Mišias gali lengviausiai išprašyti laimingos mirties ne vien sau, bet ir kitam.
Dėl to ir tu, skaitytojau, jei nori sau ar kitam išprašyti laimingos mirties, pasirūpink, kad kartas nuo karto būtų aukojamos šv. Mišios, dar geriau, jei ir pats dažnai dalyvausi Mišiose, kad Dievas tau ar kitam suteiktų laimingą mirtį.
Žinai pats, kad nuo mirties neišsisuksi. O, koks būtumei laimingas, jei mirtumei palaimintųjų mirtimi, kuri ir tau atidarytų duris į amžinąją laimę.
Šv. Mišios geriausia pagalba sieloms skaistykloje
Šv. Augustinas sako, kad skaistykloje sielos kenčia ugnį ir kad tos ugnies veikimas yra galingesnis, negu visa tai, ką galime įsivaizduoti, matyti ar jausti žemėje.
Prisimink visas ligas, kurias kenčia žmonės, kančias, kurias iškentėjo šventieji kankiniai. Visos tos baisybės, negali susilyginti su skaistyklos kančiomis. „Visi skausmai, ‒ sako šv. Kirilas, ‒ visos žemės kančios, palyginti su kančiomis skaistyklos yra mažesnės“. O šv. Tomas sako, kad mažiausia tos ugnies kibirkštėlė yra skaudesnė, negu visi šio gyvenimo skausmai. Šv. Bernardas sako, kad skaistyklos ugnis yra nepalyginamai baisesnė, negu žemės ugnis. Tą patį sako šv. Marija Magdalena de Paci, dažnai regėjusi skaistyklą.
Pagalvok, skaitytojau, kaip reikės iškęsti tokias baisybes. O jų paragauti turbūt tikrai teks, nes mūsų siela yra sutepta įvairių nuodėmių, o niekas suteptas, kaip minėjau, negali įeiti į dangaus karalystę.
Tie šventųjų liudijimai turi sukelti mumyse gailestį toms sieloms, kurios skaistykloje kenčia ir maldauja mūsų pagalbos. Jei koks žmogus kenčia, mes jo gailimės. Jei sielos, kenčiančios skaistykloje, būtų mums ir svetimos, mes negalėtume atsisakyti joms nepagelbėję, jei nebūtume beširdžiai. O juk sielos skaistykloje nėra svetimos: tai mūsų mylimieji tėvai, broliai, seserys, jie maldauja mūsų pagalbos.
Kaip galime pagelbėti sieloms skaistykloje?
Yra daug būdų pagelbėti sieloms, kenčiančioms skaistykloje. Už kiekviena gerą darbą, padarytą dėl Dievo, mes įsigyjame nuopelnų. Tuos nuopelnus galime aukoti sieloms iš skaistyklos gelbėti. Tai sieloms nepalyginamai naudingiau, negu laidotuvių iškilmės, brangūs vainikai, išpuošti karstai, daugybė išlietų ašarų ir t. t. Bet visų geriausiai joms pagelbėsi per šv. Mišias. Jei pasirūpinsi, kad už tą sielą būtų aukojamos Mišios, tu sumažinsi jos kančias arba visai ją išvaduosi iš skaistyklos. Todėl stenkimės į laidotuves ne vainikus ar gėles nešti, bet užprašyti už mirusius šv. Mišias.
Palaimintasis Henrikas Sūzas susitarė su savo draugu: kuris pirmiau mirs, už tą likęs gyvas turi paaukoti keletą Mišių. Henriko draugas numirė pirmiau. Sužinojęs apie jo mirtį, Henrikas norėjo aukoti pažadėtąsias Mišias, bet vyresniųjų kurį laiką buvo sukliudytas.
Negalėdamas pažadėtųjų Mišių tuoj aukoti ir norėdamas vis dėl to savo numirusiam draugui pagelbėti, palaimintas Henrikas karštai už jį meldės, pasninkavo, didžiai atgailavo. Po kiek laiko jam pasirodė mirusysis draugas ir pasiskundė, kad jis dar neaukojo pažadėtųjų Mišių, ir baigdamas pasakė: „Tavo maldos, pasninkai ir atgailos, nors ir labai Dievui malonios, jų neužteko mane išvaduoti iš skaistyklos. Man reikia šv. Mišių. Jei būtumei jas aukojęs, jau būčiau išvaduotas iš skaistyklos ugnies.“
Nusigandęs palaimintas Henrikas nuėjo savo vyresnįjį, papasakojo tą apsireiškimą ir paprašė leisti už tą sielą aukoti pažadėtąsias Mišias. Vyresnysis leido. Kai Mišios buvo paaukotos, mirusysis vėl pasirodė: spindėdamas jis ėjo į dangų, ir pažadėjo už jį melstis.
Pasirūpinkime tad, kol gyvi, atlyginti Dievui už savo nupelnytas bausmes, kad nereikėtų kentėti baisių kančių skaistykloje. Neatidėliokime to po mūsų mirties, vildamiesi, kad kiti aukos už mus Mišias ir padės mums atsilyginti Dievo teisingumui.
O koks vargas sieloms skaistykloje, belaukiant, kol už jas bus paaukotos Mišios! Tarkime, kad tu mirei po pietų ir turi būti skaistykloje, kol kitą rytą už tave bus aukojamos Mišios. Kokia ilga tau bus ta naktis! Ji atrodys trunkanti be galo. Bet, sakysime, kad tu mirei ryto metą ir už tave tuoj bus aukojamos Mišios, o tu paskirtas kentėti skaistykloje tik tiek, kol bus paaukotos Mišios. Pagalvok, kaip iškentėti ugnyje, kad ir pusę valandos! Ir tas pusvalandis tau atrodys kaip ištisi amžiai. Tu viską atiduotumei, ką turi, kad tik išsivaduotum iš tų baisybių.
Taip būtų geriausiu atveju. Dažnai yra blogiau. Juk gyvenimo patyrimas rodo, kad įpėdiniai dažnai nesirūpina ištesėti palikime nurodytos valios. Juk yra nemažai tokių, kurie ne tik patys Mišiose nedalyvauja, bet ir nepasirūpina Mišių aukoti, kaip testamente nurodyta. Apie tokius šv. apaštalas Jokūbas sako, kad būsimajame gyvenime yra paskirtas teismas be pasigailėjimo tiems, kurie patys neturėjo pasigailėjimo kitiems. Jei tu, mirdamas, įsakei įpėdiniams, kad jie pasirūpintų tiek ir tiek Mišių už tave užprašyti, dar kažin, ar jos bus paaukotos.
Dėl to dabar atsilyginkime Dievui už savo kaltes. Dabar gaukime atleidimą nuo mums priderančių bausmių. Juk dabar mes galime taip lengvai už jas atsilyginti, pamaldžiai dalyvaudami Mišiose ar pasirūpindami, kad bent kartais už mus būtų aukojamos Mišios.
Geriausiai padarysi, jei dar gyvas būdamas aukosi už save visas tas Mišias, kurias nori, kad būtų už tave paaukotos po mirties. Ir šv. Anzelmas sako, kad vienerios Mišios, paaukotos už tave tau gyvam tebesant, yra naudingesnės, negu tūkstantis Mišių, paaukotų už tave po mirties.
Atsimink, kad šio gyvenimo laikas yra pasigailėjimo laikas, o ateinančiame gyvenime viešpatauja ne pasigailėjimas, bet teisingumas. Tad ir šv. Bonaventūras sako: „Kaip aukso gabalėlis, nors ir nedidelis, yra daug vertesnis už didoką švino gabalą, taip ir šio gyvenimo kad ir nedidelė atgaila yra vertesnė už didelę ano gyvenimo atgailą.“
Jei mes žinotume, kokios malonių upės plūsta iš šv. Mišių sieloms, esančioms skaistykloje, mes pasirūpintumėm už jas kuo dažniausiai ir kuo pamaldžiausiai bent dalyvauti Mišiose, nes dalyvavimas Mišiose, nors ir nėra toks svarbus, kaip Mišių aukojimas, vis dėl to jis yra svarbesnis už kitas maldas ir pasninkus.
Ar galima pardavinėti šv. Mišias?
Kas pardavinėtų šv. Mišias, elgtųsi taip pat, kaip Judas, kuris pardavė Kristų už 30 sidabrinių.
Kodėl tad kunigas ima pinigus už Mišių aukojimą? Tą klausimą yra paaiškinęs pats apaštalas šv. Paulius, sakydamas: „Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (I Kor. 9, 13, 14).
Tad pirmaisiais krikščionybės amžiais, ateidami į Mišias, krikščionys atnešdavo ne vien duonos ir vyno, bet alyvos, vaisių ir kitokių dalykų, kurie buvo reikalingi kunigų ir pavargėlių išlaikymui.
Nuo XI amžiaus išnyko valgių nešimas į bažnyčią. Žmonės ėmė aukoti pinigus kunigų išlaikymui. Nuo to laiko kunigui duodavo pinigų Mišioms ir rinkdavo aukas bažnyčioje.
Tad jei tu duodi kunigui pinigų, prašydamas, kad jis aukotų už tave Mišias, ar atliktų kokį kitą dvasinį patarnavimą, tu duodi jam auką jo išlaikymui, o ne užmoki už Mišias ar už kitokius dvasinius patarnavimus, nes kas bando pirkti šventus dalykus arba juos parduoti, tas sunkiai nusideda. Yra daug žmonių, kurie visai neišmano tų dalykų ir kalba šitaip: „užpirkau Mišias", „kiek užmokėti už Mišias, už egzekvijas, už krikštą" ir t. t. Mišių nupirkti ar už jas užmokėti negali nė vienas ir niekuomet. Mišių aukos brangumas ir šventumas yra begaliniai ir už jokius pinigus nenuperkami. Taip pat yra ir su kitais dvasiniais patarnavimais. Gerai tat atsimink, skaitytojau, kad tie pinigai, kuriuos duodi kunigui prašydamas, kad jis aukotų Mišias ar atliktų kokius dvasinius patarnavimus, yra ne užmokestis už Mišias ar už tuos patarnavimus, bet, kaip minėjau, yra auka, kurią duodi kunigo pragyvenimui.
Kaip žmonės naudojasi šv. Mišių auka?
Kristus taip myli žmones, kad jis iškentėjo baisias kančias ir numirė ant kryžiaus ne vien už visą žmoniją, bet ir už kiekvieną žmogų atskirai. Tad kiekvienas gali pasakyti: „Jėzus mane myli. Jis už mane numirė ant kryžiaus, kad mane išvaduotų iš amžinų pragaro nelaimių, kad mane iš pragaro vergo padarytų Dievo kūdikiu ir dangaus karalystės karalaičių.“
Kristus taip myli žmones, jog, anot šv. Bonaventūros, Išganytojas būtų sutikęs kyboti ant kryžiaus ne tris valandas, bet iki pasaulio pabaigos, jei to būtų reikėję, kad nepražūtų nė vienas žmogus. Bet tokios aukos nereikėjo, nes ir dabar dangus yra visiems atidarytas. Kiekvienas, kuris nori, gali nueiti į dangų.
Kristus, mus neapsakomai mylėdamas, per Mišias atnaujina už mus savo kančias ir mirtį ir kiekvieną žmogų kviečia semti tų dangiškų turtų kuo daugiausiai.
Kaip žmonės atsilygina Kristui už tokią meilę, kaip jie pasinaudoja tomis begalinėmis dangiškomis malonėmis?
Atrodo, kad žmonės turėtų mylėti Dievą visa širdimi, Jam tarnauti visomis savo jėgomis, Mišiose dalyvauti kuo dažniausiai ir visu pamaldumu. Tiesa, tikrieji Dievo tarnai taip ir daro, bet dauguma žmonių elgiasi labai neišmintingai.
Jėzus Kristus, meilės kalinys, vienas, apleistas, per dienų dienas laukia mūsų. Beveik niekas neateina Jo aplankyti.
Daug žmonių sakosi neiną į Mišias dėl to, kad neturį laiko. Per visą dieną pašvęsti bent vieną valandą ar pusvalandį savo sielos išganymui jiems atrodo didis laiko gaišimas. Tuo tarpu sutikę savo draugą, jie be jokios naudos, be jokio gailesčio praleidžia ir pusvalandį, ir valandą, ir kartais daugiau.
Yra nemažai tokių, kurie stengiasi sutaupyti turtų senatvei. Po senatvės tuoj prasideda amžinybė. Dėl ko gi tu nenori prisirengti amžinybei? Juk senatvė netrukus pasibaigs, o amžinybė nepasibaigs niekuomet. Amžinybei dangiškų turtų tinkamai susirinkti gali dalyvaudamas Mišiose.
Norėdamas dalyvauti Mišiose turi anksti atsikelti, toli eiti į bažnyčią blogu keliu, kęsti šaltį ir t. t.? Nesibijok tų vargų, nes už juos visus bus didelis užmokestis danguje.
Martynas iš Kochemo pasakoja tokį palyginimą. Pamaldus vargdienis žemdirbys gyveno toli nuo bažnyčios ir buvo įpratęs kasdien eiti į Mišias. Pasenęs kartą jis ėjo į bažnyčią blogu keliu esant labai blogam orui. Bebrisdamas per purvyną nuvargęs senelis ėmė mąstyti: „Viešpatie, Tu pats matai: kol jaunas buvau, ėjau kasdien į bažnyčią, dabar jau nebeįstengiu; dėl to eisiu tik šventadieniais, o paprastomis dienomis tik tuomet, kada nebebus taip sunku, kaip dabar.“ Taip bemąstydamas, senelis išgirdo netoli savęs žingsnius. Atsisukęs, jis pamatė angelą su dangiško gražumo ir kvapo rožėmis. Angelas buvo toks gražus, kad senelis manė, jog tai yra pats Dievas, ir, puolęs ant kelių, ėmė kalbėti: „Dieve mieliausias, iš kur man tavo malonė, kad Tu pats ateini pas mane?“ Angelas jam atsakė: „Aš esu ne Dievas, bet tavo angelas sargas. Aš renku rožes, kurios išaugo iš kiekvieno tavo žingsnio, kurį nužengei, eidamas į Mišias. Jas visas nešu į dangų prie Dievo sosto. Aš tau patariu neapleisti šv. Mišių. Jei ir toliau taip vaikščiosi į Mišias, kaip iki šiol kad vaikščiojai, tos rožės puoš tavo sostą danguje.“ Tai pasakęs, angelas išnyko.
Susigraudinęs senelis pasiryžo niekuomet neapleisti Mišių, nors būtų sunku. Savo pasiryžimą jis šventai išpildė ir netrukus nuėjo užimti savo sosto danguje.
Tiesa, paprastomis dienomis nėra tikros pareigos dalyvauti Mišiose. Ir kas jų neklauso, nenusideda, bet tik netenka didžių dangiškų turtų.
Sekmadieniais ir privalomais šventadieniais dalyvauti Mišiose yra griežta pareiga. Kad tą pareigą atliktume, reikia Mišiose dalyvauti su prideramu pamaldumu. Ir jei kas be didelės priežasties apleido Mišias šventadienį, tas sunkiai nusidėjo. Atsimink, kad ta priežastis, kuri gali tave išvaduoti nuo pareigos šventą dieną dalyvauti Mišiose, turi būti tikrai svarbi ne vien tavo, bet ir Dievo akyse. Nemanyk, kad bet kokį niekniekį Dievas pripažins svarbia priežastimi. Dėl to neapgaudinėk pats savęs!
Per Mišias reikia negalvoti apie žemės reikalus, mūsų mintys ir jausmai turi būti nukreipti į šv. Mišias. Nemažai yra išsiblaškiusių žmonių per Mišias. Jie nekreipia dėmesio, kad Jėzus yra ant altoriaus. Pagalvok, ką Jis turi jausti dėl tokio tavo širdies užšalimo.
Įsivaizduok, kad didžiausias tavo geradarys ar draugas, mylėdamas tave ir tavęs pasiilgęs, leidosi į tolimą kelionę, kad tave aplankytų, o tu neišeini jo pasitikti, nesveikini, apsimeti jo nematąs. Ar nebūtų įžeistas tavo draugas tokiu tavo elgesiu?
Jėzus Kristus, pats didžiausias tavo draugas, dangaus ir žemės karalius, per Mišias ateina tavęs aplankyti, tave apdovanoti dangiškomis gerybėmis. Jis žiūri į tave pilnas meilės, o tavo širdis užšalusi, nejunta tos meilės liepsnų, kaip karste gulintis lavonas.
Dar blogiau yra su tais, kurie per Mišias dairosi, žiopso, juokiasi, šneka. Jie taip įžeidžia Išganytoją, kad Jis juos laukan su vėzdu išvytų, kaip išvijo iš Jeruzalės šventyklos perkančius ir parduodančius. Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad „tie, kurie šneka ar juokiasi per Mišias, nusipelno, kad juos čia pat bažnyčioje perkūnas nutrenktų.“
Jei pagal šv. Jono Auksaburnį nusipelno, kad perkūnas bažnyčioje nutrenktų tuos, kurie juokiasi ir šneka per Mišias, tai, anot šventojo, dar labiau nusipelno, kad perkūnas bažnyčioje nutrenktų tą begėdę moterį, kuri drįsta eiti į bažnyčią pusnuogė: su trumpu sijonu, nukirptomis rankovėmis, iškirpta krūtine žmonių piktinti.
Jeigu apie papiktintojus Kristus pasakė, jog tokiems geriau būtų, kad su girnų akmeniu ant kaklo būtų paskandinti jūros gelmėse, tepagalvoja ta begėdė moteris, kokios bausmės turi susilaukti iš Kristaus teismo dieną ji, kuri nepadoriai apsirėdžiusi, piktino žmones, kėlė jiems nepadorias mintis, geismus, traukė juos į sunkias nuodėmes Dievo namuose per Mišias paties Kristaus akivaizdoje. Tokioms begėdėms tikrai ne vieta bažnyčioje!
Kaip dalyvauti šv. Mišiose?
Nors Mišių vertė yra begalinė ir kiekvienas tų dangiškų turtų gali semti kiek norėdamas, tačiau žmogus pasisemia dangiškų turtų ne begalinę daugybę, bet pagal savo pasiruošimą, pamaldumą. Juo žmogus yra doresnis, juo su didesniu pamaldumu dalyvauja Mišiose, tuo daugiau malonių gauna per šv. Mišias.
Kad geriau pasinaudotume šv. Mišių turtais, reikia turėti gerą valią. Tu prašai, kad būtų paaukotos Mišios, sakysime, už vaiko sveikatą. To negana. Mat kiekvienos Mišios turi atlyginti už nuodėmes, sumažinti ar panaikinti už jas bausmę. Šitąją Mišių galybę paskirk sau ar tam, kuriam nori, kad Dievas atleistų nupelnytąsias bausmes. Todėl bus geriau, jei šitaip sakysi: „Viešpatie, prašau per šitas Mišias sugrąžinti vaikui sveikatą, o atlyginančioji Mišių galybė tebūnie man pačiam, kad tuo atsilyginčiau Dievui už bausmes, kurias nusipelniau savo nuodėmėmis.“
Kadangi Mišių galybė yra begalinė, nesibijok prašyti Dievo malonių, kad ir didžiausių. Prašyk, kad liktum doras, šventas, kad įgytum amžiną dangaus laimę ir t. t.
Jei, Dievui padedant, ir pats labai stengsiesi, kad taptum doras, šventas, žinok, kad tavo išganymas yra neabejotinas.
Šv. Mišiose reikia dalyvauti su didžiu susikaupimu. Todėl dalyvaudamas Mišiose atmesk į šalį visus žemiškus rūpesčius, mąstyk, kad kartu su Marija ir kitais Kristaus sekėjais eini j Kalvarijos kalną, kur Išganytojas ir tavo Teisėjas po valandėlės pradeda už tave savo baisias kančias, kad tu taptumei išganytas.
Gerai dalyvausime Mišiose ir daug dangiškų nuopelnų įgysime, jei apmąstysime Kristaus kančias, jei akimis, mintimis ir širdimi seksime visa, kas vyksta ant altoriaus, jei melsimės su gilia pagarba, gyvu tikėjimu, žadindami savyje karštą Dievo meilę.
Labai gerai yra per Mišias priimti Švenčiausiąjį Sakramentą, jei esi atlikęs išpažintį. O jei to negali, tad sužadink savo širdyje nuoširdų gailestį už nuodėmes ir susivienyk su Kristumi bent dvasine Komunija.
Turime dalyvauti Mišiose su didele meile. Ta meilė turi pasirodyti ne vien žodžiais ar jausmais, bet darbais. Turime norėti tapti vis panašesni į Kristų, vis tobuliau vykdyti Jo šventą valią. Kristaus valia yra išreikšta įsakymais. Juo kas tobuliau vykdo Dievo ir Bažnyčios įsakymus, tuo tobuliau vykdo Dievo valią. Kadangi Kristus atiduoda tau ne vien savo dangiškus turtus, bet ir save patį, tad dėl Jo meilės ir tu paaukok Jam save patį, išvalyk savo sielą nuo nuodėmių, blogų papročių ir geidulių, o į jų vietą pasodink sieloje įvairių dorybių. Kiekvienose Mišiose išrauk bent vieną blogą polinkį, išsižadėk bent vienos nuodėmės. Pradėk nuo pačių didžiųjų ir pavojingesniųjų. Taigi rauk savo puikybę, kūniškus geidulius, tinginystę, piktumą, nesirūpinimą gerai atlikti savo pareigų.
Tavo auka neturi pasibaigti vien tik žodžiais ar neaiškiais norais, bet griežtu ir aiškiu pasiryžimu stengtis visomis jėgomis nebeįkristi į tą nuodėmę, kurią pasižadėjai dėl Dievo meilės išrauti iš savo širdies. Kristaus meilė būtinai reikalauja, kad tos nuodėmes ir tos ydos būtų visai išrautos, nes kitaip Kristus negali apsigyventi tavo širdyje. Į ydų ir nuodėmių vietą savo sieloje turime pasodinti įvairių dorybių. Taip darydamas, užtikrinsi sau išganymą. Jei iš Mišių sugrįžęs, nesivaduoji iš nuodėmių ir ydų, tavo dalyvavimas Mišiose buvo be tikros Dievo meilės ir neturėjo didelės vertės.
