Šv. Pranciškus Salezas
Marco Antonio Franceschini, Šv. Pranciškus Salezas dykumoje (~1700, fragmentas)

Pasitikdami Septuagezimą – pasiruošimo gavėniai laikotarpį – pradedame skelbti šv. Pranciškaus Salezo gavėniai skirtų pamokslų ciklą.

Įžanga

Būdamas Ženevos vyskupu, šventasis Pranciškus Salezas buvo paklausus pamokslininkas tiek savo vyskupijoje, tiek už jos ribų. Todėl keturi pamokslų tomai iš 26 tomų, sudarančių Annecy leidinį, yra rašytinis liudijimas, kaip jis reagavo į šiuos prašymus ir kaip rimtai žiūrėjo į savo, kaip vyskupo, pareigą skelbti Kristaus Evangeliją. Šie pamokslai, parengti pagal paties šventojo darbo užrašus, pamokslų tekstus ir fragmentus, apima visus liturginių metų aspektus, taip pat su jais susijusius Vizitiečių ordino, kurį jis įkūrė kartu su šventąja Joana de Šantal, bendruomenės gyvenimo įvykius.

Būdamas jaunas kunigas ir pamokslininkas, šv. Pranciškus degė troškimu skelbti Dievo meilę visiems žmonėms, nepriklausomai nuo socialinės klasės ar intelekto skirtumų. Todėl pamokslaudamas jis pasirinko savo stiliumi homiliją, kuri jo laikais jau seniai nebuvo madinga. Iš patirties, įgytos klausantis populiarių Paryžiaus bažnyčių oratorių, šv. Pranciškus suprato, kad, norėdamas būti veiksmingas pamokslininkas, jis turi kalbėti nenaudodamas įprastų sudėtingų retorinių priemonių ir, atrodytų, nesibaigiančių lotyniškų ir graikiškų citatų – kad žmonės jį aiškiai suprastų. Naudodamas homilijos pamokslavimo formą, šventasis Pranciškus galėjo kreiptis į visus paprastai ir tiesiogiai. Tačiau taip elgdamasis jis rizikavo savo reputacija ir net sulaukė tokios savo tėvo kritikos:

Klebone, Jūs pamokslaujate pernelyg dažnai; girdžiu, kad varpai kviečia į pamokslus net darbo dienomis. Mano laikais taip nebuvo – pamokslai buvo daug retesni, bet Dievas žino, kokie tai buvo pamokslai! Jie būdavo pilni erudicijos ir gerai apgalvoti; viename jų būdavo cituojama daugiau lotynų ir graikų kalbos, nei Jūs cituojate dešimtyje. Visi būdavo sužavėti ir pamokyti, žmonės į pamokslus plūsdavo miniomis. Dabar, kai pamokslus padarėte tokius kasdienius, to nebebus, ir niekas apie jus gerai negalvos!

Priešingai, laikas parodė, kad būtent ši artima ir pažįstama pamokslavimo „iš širdies“ forma sustiprino tikinčiųjų tikėjimą, daugelį paskatino grįžti į Bažnyčią ir padarė šventąjį Pranciškų išskirtiniu pamokslininku. Vėliau gyvenime jis patarė pamokslininkams atsispirti rūpinimuisi forma ir stengtis su klausytoju vesti „pokalbį iš širdies į širdį“, kuriame forma būtų pati meilė, ir ji pati užtikrintų rezultatus:

Aš nenorėčiau, kad pamokslo pabaigoje žmonės sakytų: „Koks jis puikus oratorius!“ „Kokia nuostabi jo atmintis!“ „Koks jis mokytas!“ „Kaip gerai jis kalba!“... Norėčiau, kad klausytojas, kurio širdis buvo paliesta, liudytų pamokslininko galią vien savo gyvenimo pakeitimu.

Kai 1602 m. šv. Pranciškus tapo vyskupu, šis paprastas jaunystėje praktikuotas stilius, kartu su augančiu jo, kaip dvasinio vadovo ir rašytojo, populiarumu užtikrino, kad žmonės jo klausysis ir pasitarnavo kaip veiksminga priemonė atvesti Kristų žmonėms, o žmones – Kristui!

Paremkite musu veikla

Tridento Susirinkimas mokė, kad pagrindinė vyskupo pareiga yra pamokslauti. Būdamas vyskupas, šv. Pranciškus pasižadėjo skrupulingai vykdyti šią užduotį, kai tik bus paprašytas. Kai jo paties brolis skundėsi, kad dėl kitų vyskupo pareigų jam sunku vykdyti pamokslavimo įsipareigojimus, šv. Pranciškus priminė jam jo pareigą ir pabrėžė, kad pamokslavimas turi būti prieinamas visiems:

Dabar tu esi vyskupas ir dabar laikas tau sužinoti, kam šis titulas mus įpareigoja. Neturime būti panašūs į tas mažas vandens sroveles, kurios trykšta iš dirbtinių uolų turtingų žmonių sode ir prie kurių vargu ar kas nors drįsta prisiartinti. Tokio vandens semiama tik į sidabrines ar krištolines taures, ir labai nedaug, bijant sutrikdyti ar sustabdyti jų tekėjimą. Kad atliktume savo pareigą, turime būti panašūs į didelius ir atvirus fontanus, iš kurių vandens gausiai semia ne tik žmonės, bet ir, dar dažniau, žvėrys – juo laisvai naudojasi visi, net gyvatės. [...] Niekada neturime nieko atstumti, net jei dėl to gali šiek tiek nukentėti mūsų ramybė ir komfortas.

Kad ir kokie svarbūs būtų kitų pamokslai, šv. Pranciškus buvo įsitikinęs, jog vyskupas turi ypatingą galią savo asmeniniais pamokslais įkvėpti kitus:

Tai nuostabu, kokią didelę galią turi vyskupo pamokslas, palyginti su kitų pamokslininkų pamokslais... Kad ir kokie sraunūs būtų upeliai, žmonės mėgsta gerti iš paties šaltinio.

Šventojo Pranciškaus Salezo gavėnios pamokslai suteikia retą progą pamatyti jo, kaip vyskupo, atsidavimą pamokslavimo pareigai, unikalų homiletinį stilių, kuriuo jis dėstė teologines tiesas, ir meilę bei atsidavimą, įkvėpusį jo žodžius ir suteikusį jiems galios.

XVII a. per gavėnią, šį ypatingą bažnytinių metų laikotarpį, buvo įprasta vyskupui ar didikui pasikviesti kitą vyskupą skaityti pamokslų ciklą tos vyskupijos ar regiono žmonėms. Per savo vyskupavimo metus šv. Pranciškus turėjo progą pasakyti beveik 20 tokių gavėnios pamokslų ciklų, todėl galėjo paliesti daugybę įvairios socialinės padėties žmonių visose gyvenimo aplinkybėse. Būtent per tokį gavėnios pamokslą (1603 m.) Pranciškus pirmą kartą sutiko ponią de Šantal, su kuria jį siejo gili dvasinė draugystė. Biografas apie jo gavėnios pamokslų sėkmę rašė:

Jis kalbėjosi su Dievu savo širdyje, todėl galėjo iš širdies į širdį kalbėti visiems, kurie jo klausėsi.

Savo garsiajame laiške „Apie pamokslininką ir pamokslavimą“ šv. Pranciškus išreiškė įsitikinimą, kuris buvo jo pamokslų veiksmingumo šaltinis:

Mūsų žodžiai turi degti ne šūksniais ir nesuvaldomais gestais, bet vidiniu susižavėjimu. Jie turi sklisti iš mūsų širdies, o ne iš burnos. Turime kalbėti tinkamai, bet širdis kalba širdžiai, o liežuvis kalba tik žmonių ausims.

Paties šv. Pranciškaus pamoksluose parodytas „pokalbis iš širdies į širdį meilėje“ rado savo logišką pradžią ir peną Eucharistijoje, Meilės Sakramente. Gyvajame Kristaus buvime jis galėjo atgaivinti dieviškąją pamokslavimo intenciją, primindamas paties Kristaus tikslą: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų!“ Ir per šį asmeninį susitikimą su eucharistiniu Kristumi jis taip pat įgijo įkvėpimą ir gairių, kaip tą ketinimą įgyvendinti savyje ir tuose, kurie jo klausysis. Šambery (1606 m.) sakytų gavėnios pamokslų ciklas liudijo, kad jo, kaip pamokslininko, veiksmingumo pagrindas buvo jo asmeninis šventumas.

Viename laiške šv. Pranciškus pasakojo, kad pradžia buvo gana mažai žadanti ir jis sujaudino labai nedaugelį iš tų, kurie jo klausėsi. Tai, kas traukė jo klausytojų širdis, buvo vidinės jo asmens savybės. Norėdamas įbauginti vyskupą, Šambery senatas viešai pagrasino jo turtui – į ką jis reagavo su krikščionišku tvirtumu. Jo kantrybė ir meilė šiuo klausimu taip sužadino žmonių vaizduotę, kad bažnyčios prisipildė jo pamokslų klausytojų. Kaip pastebi vienas biografas, jo asmeninio šventumo charizma palaužė bet kokį pasipriešinimą:

Tradicija sako, kad kontrastas tarp Ženevos vyskupo nuolankumo bei švelnumo ir istorijų, kurias apie katalikų vyskupus pasakojo kalvinistai, sugriovė žmonių išankstinį nusistatymą – patikimiausią gynybą prieš jo įtikinėjimo genijų... Pranciškaus Salezo asmens vientisumas buvo neginčijamas, o jo kantrybė įtarinėjimų metu amžininkams darė didelį įspūdį. 

Šventasis Pranciškus tai išreiškė dar paprasčiau: „Norint gerai kalbėti užtenka gerai mylėti!“ Tačiau istorija taip pat parodo, kad paties klausytojo nusiteikimas yra ne mažiau svarbus bendraujant „iš širdies į širdį“, kuo šventasis Pranciškus grindė savo pamokslavimą.

Vienas šiuolaikinis rašytojas taikliai pabrėžė, kad „daugiau nei pusę kiekvieno sėkmingo pamokslo sako susirinkusieji“. Pasak vieno nutikimo, kuris, kaip teigiama, įvyko per gavėnios pamokslų ciklą, sakytą Anesyje, šv. Pranciškus patvirtino tokios įžvalgos teisingumą.

Šventasis turėjo įprotį pamokslo pradžioje padaryti pauzę ir kelias tylos akimirkas pažvelgti į priešais jį susirinkusią bendruomenę. Vienas katedros kapitulos narys išdrįso jo paklausti, ką reiškia toji tyla. „Aš sveikinu kiekvieno savo klausytojo angelą sargą, – atsakė jis, – ir prašau, kad jis paruoštų savo globojamą širdį mano žodžiams. Tokiu būdu man buvo suteiktos labai didelės malonės.“

Sprendžiant iš jo, kaip pamokslininko, populiarumo, šv. Pranciškaus malda už savo susirinkusiuosius atnešė trokštamą rezultatą, t. y. jo klausytojų širdys tapo „gyvesnės“, „įgavo jėgų ir gyvybingumo“, o tai pasireiškė gyvenimo pasikeitimu. Taigi homilijos, pamokslininko ir klausytojo „pokalbis iš širdies į širdį“ davė vaisių dėl šios vienybės, kurią lėmė Kristaus Meilė.

Toliau pateikiami gavėnios pamokslai, kuriuos išvertė seserys vizitietės ir redagavo t. Lewis Fiorelli, O.S.F.S., akivaizdžiai buvo skirti klausytis, o ne skaityti. Todėl jiems neabejotinai trūksta didelės dalies šv. Pranciškaus pamokslų „iš širdies į širdį“ dvasios, dėl kurių jie buvo tokie veiksmingi. Tačiau tai, kad šie pamokslai yra asmenų, artimai gyvenančių šv. Pranciškaus Salezo dvasia, kaip jo dvasinių sūnų ir dukterų, meilės pastangų rezultatas, galima suvokti kaip kažką, kas kyla iš jo paties širdies. Jei ne jų meilės darbas, iš tiesų labai nedaugelis turėtų net tokią galimybę patirti asmeninę šventojo charizmą.

Kaip jau minėta, ne mažiau svarbus ir skaitytojo nusiteikimas, jei norima iš šių pamokslų gauti dvasinės naudos, ko ir siekė jų autorius.

Nors atrinkti gavėnios pamokslai buvo skirti vienuoliams, jų žinia ne mažiau vertinga ir pasauliečiui skaitytojui, kuriam tereikia vadovautis jais savo nuožiūra ir pritaikyti pagal savo gyvenimo būklę. Iš tiesų pasaulietis skaitytojas turi retą galimybę pasinaudoti tėviškais šv. Pranciškaus Salezo patarimais, kurie atskleidžia jo „širdies slaptumas“ neformalioje vienuolyno ir jo dvasinių dukterų sodo aplinkoje. Dorybės, kurias raginami praktikuoti vienuoliai, reikalingos ir pasauliečiams, jei ir vieni, ir kiti nori savu būdu atsiliepti į universalų pašaukimą šventumui. Artindamasis prie šių pamokslų skaitytojas gali su tikėjimu žengti pirmyn, būdamas tikras, kad jo širdis jau buvo unikaliai atvesta į reikiamą nusiteikimą per šv. Pranciškaus Salezo šeimą, kuri, sekdama šventojo pavyzdžiu, padėjo pasirengti savo malda!

Kun. John A. Abruzzese, S.T.D.


Amžinoji laimė

Pamokslas sakytas 1622 m. vasario 20 d., Antrąjį gavėnios sekmadienį, apie mūsų nesugebėjimą suvokti amžinosios laimės; sielos danguje gebėjimą naudotis savo gebėjimais aiškiai suprasti ir karštai mylėti; sielos džiaugsmą dangiškuose pokalbiuose su angelais, šventaisiais, Dievo Motina, mūsų Viešpačiu, ir Švenčiausiąja Trejybe; didžiulį sielos džiaugsmą prisimenant mūsų Viešpaties gailestingumą jai, Jo kančią ir mirtį bei matant Jo Širdies meilę jai; didžiulį kiekvienos sielos džiaugsmą gaunant slaptą, tik Dievui žinomą vardą; Dievo palaimintai sielai suteiktą bučinį ir amžinybės džiaugsmų begalybę.

„Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti.“ (2 Kor 12, 2–4)

Kai didysis apaštalas šv. Paulius buvo pagautas ir iškeltas net iki trečiojo dangaus, jis nežinojo, ar buvo kūne, ar už jo ribų, ir tvirtino, kad niekas negali ir negalėtų papasakoti, ką jis ten matė ir kokius stebuklus sužinojo, kai jie jam buvo parodyti pakylėjimo metu. Jei tas, kuris juos matė, negali apie juos papasakoti – jei net ir paimtas į trečiąjį dangų jis nedrįsta pasakyti nė žodžio apie tai, ką matė, – juo labiau mes, kurie niekada nebuvome pakelti nei į pirmąjį, nei į antrąjį, o juo labiau į trečiąjį dangų, neturėtume drįsti to daryti.

Evangelijos (Mt 17, 1–9) apmąstyme, kurį šiandien jums pasakysiu, bus kalbama apie amžinąją laimę. Turiu pradėti nuo palyginimo. Šv. Grigalius Didysis, savo „Dialoguose“ kalbėdamas apie nuostabius anapusinio pasaulio dalykus, tvirtina štai ką: „Įsivaizduokite nėščią moterį, kuri patenka į kalėjimą ir lieka ten iki gimdymo. Ji ten netgi pagimdo, o tada yra pasmerkiama likusį gyvenimą praleisti požemyje ir ten auginti savo vaiką. Kai jis paauga, motina trokšta suteikti jam bent kokį nors supratimą apie išorinio pasaulio dalykus, nes gyvenęs tik toje nuolatinėje tamsoje jis neturi jokio supratimo apie saulės šviesą, žvaigždžių ar gamtos grožį. Kadangi motina nori išmokyti jį visų šių dalykų, jai nuleidžia lempą arba uždegtą žvakę. Ji stengiasi, kad jis kuo geriau įsivaizduotų dienos šviesos grožį. Ji jam sako: „Saulė ir žvaigždės panašios į šią žvakę ir skleidžia ryškią šviesą.“ Viskas veltui, nes vaikas, nepatyręs šviesos, apie kurią kalba motina, negali to suprasti.

„Tada vargšė moteris bando jam nupasakoti, kokio grožio yra kalvos, nusėtos medžiais ir įvairiais vaisiais: apelsinais, citrinomis, kriaušėmis, obuoliais ir panašiai. Tačiau vaikas nieko nežino ir nesupranta, kaip tai gali būti. Ir nors motina, laikydama rankoje keletą tų medžių lapų, gali jam sakyti: „Mano vaike, jie apaugę tokiais pat lapais kaip šie“, o rodydama obuolį ar apelsiną – „Ant jų auga tokie pat vaisiai, argi jie ne gražūs?“, vaikas lieka nežinioje. Jo protas paprasčiausiai negali suvokti, ko jį nori išmokyti motina, nes visa tai, ką ji naudoja, yra niekis, palyginti su pačia tikrove.“[1]

Tie patys apribojimai, mano brangios sielos, galioja ir viskam, ką galime pasakyti apie amžinosios laimės didybę ir apie malonumus bei grožybes, kurių kupinas dangus. Iš tiesų tarp lempos šviesos ir tų didžiųjų šviestuvų, kurie mus apšviečia, spindesio; tarp medžio lapo ar vaisiaus grožio ir paties medžio, apkrauto ir žiedais, ir vaisiais; tarp visko, ką šis vaikas supranta iš to, ką jam pasakoja motina, ir pačios tikrovės dalykų yra mažesnis skirtumas negu tarp saulės šviesos ir spindesio, kuriuo palaimintieji mėgaujasi šlovėje; tarp pavasarį gėlėmis apsipylusios pievos grožio ir šių dangiškųjų sodų grožio; tarp mūsų kalvų, apsodintų vaisiais, ir amžinųjų kalvų grožio. Tačiau kad ir kaip ten būtų, būdami įsitikinę, jog tai, ką sakysime, bus labai toli nuo tikrosios realybės, vis dėlto turime kažką apie tai pasakyti.

Paremkite musu veikla

Jau daug kartų čia sakiau pamokslus šiandienos Evangelijos ir šia tema. Todėl noriu pakalbėti klausimu, kurio dar niekada nesu nagrinėjęs. Tačiau prieš pradėdamas turiu paaiškinti kai kuriuos sunkumus, kurie gali sutrukdyti jums iš tikrųjų suprasti tai, ką noriu pasakyti. Tai dėstau kruopščiai, nes noriu, kad šį klausimą gerai apgalvotumėte, apsvarstytumėte ir suprastumėte.

Pirmasis sunkumas, įžvelgiamas klausime, yra toks: ar palaimintųjų sielos, atskirtos nuo savo kūnų, gali matyti, girdėti, svarstyti ir suprasti? Trumpai tariant, ar jos gali naudotis proto funkcijomis taip pat laisvai, kaip ir būdamos susijungusios su savo kūnais? Atsakysiu, kad jos ne tik gali veikti kaip anksčiau, bet ir daug tobuliau. Ir šiai teorijai pagrįsti pateiksiu šv. Augustino, autoriaus, kuriuo galima visiškai pasitikėti, pasakojimą. Jis pasakoja, kad buvo pažįstamas su gydytoju iš Kartaginos, kuris Romoje buvo toks pat garsus kaip ir tame mieste, nes pasižymėjo medicinos menu ir buvo labai geras žmogus, daręs daug artimo meilės darbų ir neatlygintinai tarnavęs vargšams. Jo meilė artimui paskatino Dievą pakelti jį iš klaidos, į kurią jis buvo pakliuvęs jaunystėje. Dievas visuomet labai palankus tiems, kurie praktikuoja artimo meilę – iš tiesų nėra nieko, kas gausiau pritrauktų Jo gailestingumą. Mūsų Viešpats paskelbė tai savo ypatingu įsakymu (Jn 15, 12), kurį labiausiai myli ir brangina. Juk, išskyrus Dievo meilę, nėra kitos didesnės meilės (Mt 22, 37–40).

Šv. Augustinas pasakoja, kaip šis gydytojas jam pasakojo, kad jaunystėje jis ėmė abejoti, ar siela, atskirta nuo kūno, gali ką nors matyti, girdėti ar suprasti. Vieną dieną, taip klysdamas, jis užmigo. Staiga jam miegant pasirodė gražus jaunuolis ir tarė: „Sek paskui mane.“ Gydytojas taip ir padarė, ir jo vedlys nuvedė jį į didelį ir erdvų lauką, kur iš vienos pusės parodė jam nepakartojamų grožybių, o iš kitos leido išgirsti žavios muzikos koncertą. Tada gydytojas pabudo. Po kurio laiko tas pats jaunuolis vėl pasirodė jam miegančiam ir paklausė: „Ar atpažįsti mane? Gydytojas atsakė, kad iš tiesų jį aiškiai atpažįsta, kad tai jis jį nuvedė į tą gražų lauką, kur jis girdėjo tokią malonią muziką. „Bet kaip tu mane matai ir atpažįsti?“ – paklausė jaunuolis. „Kur tavo akys?“ „Mano akys, – atsakė jis, – yra mano kūne.“ „O kur tavo kūnas?“ „Mano kūnas guli mano lovoje.“ „O tavo akys yra atviros ar užmerktos?“ „Jos užmerktos.“ „Jei jos užmerktos, jos nieko nemato. Tad pripažink, kadangi matai mane net užmerktomis akimis, aiškiai atpažįsti mane ir girdėjai muziką, nors tavo pojūčiai miegojo, kad proto funkcijos nepriklauso nuo kūniškų pojūčių ir kad siela, net ir atsiskyrusi nuo kūno, vis tiek gali matyti, girdėti, svarstyti ir suprasti.“ Tada šventas sapnas baigėsi ir jaunuolis paliko gydytoją, kuris po to niekada nebeabejojo šia tiesa.

Taip apie tai pasakoja šv. Augustinas. Toliau jis pamini, kad gydytojas jam pasakojo, jog minėtame lauke girdėjo tą dieviškąją muziką, giedamą jo dešinėje. Tačiau jis tvirtai pridūrė: „Neprisimenu, ką jis matė kairėje.“ Paminėjau tai norėdamas pabrėžti, koks tikslus buvo tas šlovingasis šventasis, sakydamas tik tai, ką žinojo esant tiesa šioje istorijoje. Po to niekada daugiau neturime leisti, kad į mūsų protą įžengtų šis „sunkumas“, būtent, ar mūsų sielos, atsiskyrusios nuo kūno, turės visišką ir absoliučią laisvę atlikti savo funkcijas ir veiklą. Nes tada mūsų supratimas matys, svarstys ir supras ne tik vieną dalyką vienu metu, bet ir kelis kartu: galėsime skirti dėmesį keliems dalykams vienu metu, vienam iš jų neišstumiant kito.

Čia to padaryti negalime, nes kas nori vienu metu mąstyti apie daugiau nei vieną dalyką, visada kiekvienam jų skiria mažiau dėmesio, ir jo dėmesys jiems visiems yra ne toks tobulas.[2] Taip pat bus ir su atmintimi; ji mums pateiks daugybę prisiminimų, ir vienas jų netrukdys kitiems. Mūsų valia taip pat turės galimybę norėti daugelio skirtingų dalykų, nesusilpnėdama ir nemylėdama nė vieno mažiau karštai negu kito. To neįmanoma padaryti šiame gyvenime, kol siela gyvena kūne. Čia mūsų atmintis neturi visiškos laisvės veikti. Ji negali turėti daug prisiminimų, bent jau vienu metu, kad vienas netrukdytų kitam. Taip pat ir mūsų valia myli su mažesniu įkarščiu, kai myli daug dalykų kartu. Jos troškimai ir norai ne tokie aistringi ir karšti, kai jų yra daug.

Antrasis sunkumas susijęs su daugelio nuomone, kad palaimintieji dangiškojoje Jeruzalėje yra taip apsvaigę nuo dieviškosios paguodos gausos, kad šis apsvaigimas atima iš jų galią veikti. Jie mano, kad tai tas pats, kaip ir su kartais žemėje gaunama paguoda. Dėl jų siela panyra į tam tikrą dvasinį miegą, todėl kurį laiką negali pajudėti ar net žinoti, kur yra, kaip liudija karališkasis pranašas savo psalmėje In convertendo: „Mes tapome tarsi paguosti žmonės“ (Ps 126, 1); arba, pasak hebrajiško teksto ir Septuagintos, „tarsi sapnuojantys žmonės, kai Viešpats sugrąžino Siono belaisvius“[3]. Tačiau ten paguodos gausa neatims sąmoningumo ar mūsų galios veikti. Harmonija yra mūsų veiksmų tobulumas[4], o danguje mūsų veiksmai netrikdys harmonijos, bet ją tobulins taip, kad mūsų veiksmai ne kenks, bet padės vienas kitam išsilaikyti dėl šlovingosios grynosios Dievo meilės, kuri bus jų gebėjimo išsilaikyti šalia vienas kito priežastis.

Tad neįsivaizduokite, mano brangios sielos, kad mūsų dvasia bus prislėgta ar užmigdyta amžinosios laimės gausos ir džiaugsmų. Priešingai! Ji bus labai budri ir judri vykdydama įvairiausią veiklą. Ir nors parašyta, kad mūsų Viešpats apsvaigins savo mylimąjį: „Gerkite, mano draugai, ir apsvaikite, mylimieji“ (Ps 36, 9; Gg 5, 1), dėl šio apsvaigimo siela nebus mažiau pajėgi matyti, svarstyti, suprasti ir atlikti įvairias veiklas iš meilės Mylimajam, kaip ką tik sakėme. Jis skatins sielą gausinti savo jausmus ir meilės žvilgsnius, uždegdamas ją vis nauju įkarščiu.

Pirmieji sestadieniai

Trečiasis sunkumas arba klaidingas įsitikinimas, nuo kurio noriu jus išvaduoti, yra mintis, kad amžinoje šlovėje mus blaškys tokie pat trukdžiai, kaip ir šiame mirtingame gyvenime. Ne, ir priežastis, kaip ką tik sakėme, yra ta, kad tada galėsime vienu metu skirti dėmesį daugeliui skirtingų dalykų, o vienas veiksmas netrukdys kitam. Atvirkščiai, kiekvienas veiksmas tobulins kitą. Daugybė dalykų, kuriuos tada suvoksime, daugybė prisiminimų, esančių atmintyje, ar daugybė mūsų valios troškimų netrukdys vienas kitam, ir vienas iš jų nebus geriau suprantamas už kitą. Kodėl taip yra? Dėl paprastos priežasties, mano brangios seserys, kad amžinoje dangaus palaimoje viskas yra ištobulinta ir privesta iki tobulumo.

Ką galima pasakyti apie šią palaimą? Žodis „palaima“, arba „laimė“, aiškiai nurodo, kas tai yra, nes jis reiškia paguodos vietą, kurioje randami ir patiriami visi džiaugsmai ir palaimos. Šiame pasaulyje laimingiausiu laikome protą, galintį vienu metu sutelkti dėmesį į daugelį dalykų, kaip matyti iš pagyrimo, skirto tam žmogui, kuris vienu metu galėjo išlaikyti dėmesį septynioms temoms (plg. Plinijaus „Gamtos istoriją“), ir iš pagyrimo, skirto tam didvyriškam kapitonui, kuris pažinojo šimtą ar penkiasdešimt tūkstančių savo vadovaujamų kareivių, kiekvieną iš jų vadindamas vardu. Kokiais laimingais laikysime savo protą, kai palaimintame regėjime jis galės turėti tiek daug ir tokių įvairių susidomėjimo objektų! Bet, Dieve mano, ką mes galime pasakyti apie tą neapsakomą laimę, kuri yra amžina, nekintama, pastovi ir nuolatinė?

Neketinu, mano brangios seserys, kalbėti apie tą laimę, kurią palaimintieji patiria aiškiai regėdami Dievo veidą, kurį jie mato ir amžinai matys Jo esybėje (plg. 1 Kor 13, 12), nes tai yra esminė laimė, ir nenoriu apie tai kalbėti, išskyrus kelis žodžius pabaigoje. Taip pat nekalbėsiu apie šios šventųjų garbės amžinumą, o tik apie tam tikrą atsitiktinę garbę, kurią jie įgyja bendraudami kartu. O, koks tai dieviškas pokalbis! Bet su kuo? Su trijų rūšių asmenimis: su savimi, su angelais, arkangelais, cherubinais, šventaisiais apaštalais, išpažinėjais, mergelėmis, su šlovingąja Mergele, mūsų Ponia ir Šeimininke, su švenčiausiuoju mūsų Viešpaties žmogiškumu ir galiausiai net su Švenčiausiąja Trejybe, Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.

Tačiau, mano brangios seserys, turite žinoti, kad visi palaimintieji pažįsta vieni kitus, kiekvieną vardu, kaip geriau suprasime iš Evangelijos, kuri mums rodo mūsų dieviškąjį Mokytoją ant Taboro kalno, lydimą šventųjų Petro, Jokūbo ir Jono. Jiems žvelgiant į besimeldžiantį Išganytoją (Lk 9, 29), Jis jų akivaizdoje apsireiškė (Mt 17, 2), leisdamas savo kūne pasirodyti mažytei daliai šlovės, kuria Jis nuolat naudojosi nuo pat savo šlovingo prasidėjimo Dievo Motinos įsčiose akimirkos. Šią šlovę Jis nuolat stebuklingai slėpė, laikydamas ją uždarytą ir paslėptą aukštesniojoje savo sielos dalyje.

Apaštalai matė, kaip Jo veidas tapo labiau akinantis ir ryškesnis už saulę. Iš tiesų ši šviesa ir šlovė buvo pasklidusi net ant Jo drabužių, kad parodytų mums, jog ji taip liejosi per kraštus, kad ja prisipildė patys Jo drabužiai ir visa, kas buvo aplink Jį. Jis parodė mums kibirkštį amžinosios šlovės ir lašelį to vandenyno, tos nepakartojamos palaimos jūros, kad mes trokštume jos visos[5]. Taigi gerasis šv. Petras, būdamas kitų galva, kalbėjo už visus ir sušuko kupinas džiaugsmo bei paguodos: „O, kaip gera mums čia būti!“ Atrodo, kad jis norėjo pasakyti: „Aš daug ką mačiau, bet negalima trokšti nieko labiau, kaip tik pasilikti čia.“ Trys mokiniai atpažino Mozę ir Eliją, nors niekada anksčiau jų nebuvo matę, nes vienas buvo atgavęs savo kūną, arba iš oro suformuotą kūną, o kitas buvo tame pačiame kūne, kuriuo buvo nuvežtas triumfo vežime (4 Kar 2, 11). Abu su mūsų Dieviškuoju Mokytoju kalbėjosi apie meilės perteklių, kurį Jis turėjo išlieti Jeruzalėje (Lk 9, 31), t. y. prisiimti pačią mirtį, kurią Jis turėjo patirti iš meilės. Tuoj po šio pokalbio apaštalai išgirdo Amžinojo Tėvo balsą, sakantį: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi, klausykite Jo!“

Pirmiausia norėčiau pastebėti, kad amžinojoje laimėje mes pažinsime vienas kitą, nes šioje mažoje kibirkštėlėje, kurią Gelbėtojas suteikė savo apaštalams, Jis norėjo, kad jie atpažintų Mozę ir Eliją, kurių niekada nebuvo matę. Jei tai tiesa, o mano Dieve, kokį pasitenkinimą patirsime vėl pamatę tuos, kuriuos taip mylėjome šiame gyvenime! Taip, mes netgi pažinsime naujus krikščionis, kurie tik dabar atsiverčia į mūsų šventąjį tikėjimą Indijoje, Japonijoje ir kitoje žemės pusėje. Geros šio gyvenimo draugystės amžinai tęsis kitame gyvenime. Kiekvieną žmogų mylėsime ypatinga meile, tačiau šios ypatingos draugystės nesukels šališkumo, nes visi mūsų jausmai semsis jėgų iš Dievo meilės, kuri, juos visus sutvarkydama, privers mus mylėti kiekvieną palaimintąjį ta amžina meile, kuria esame mylimi Dieviškosios Didybės.

O, Dieve! Kokia paguoda mums bus šie dangiškieji tarpusavio pokalbiai. Ten mūsų gerieji angelai suteiks mums daugiau džiaugsmo, nei galime įsivaizduoti, kai mes juos atpažinsime ir jie mums taip meiliai kalbės apie rūpinimąsi mūsų išganymu mūsų mirtingojo gyvenimo metu, primindami mums šventus įkvėpimus, kuriuos jie mums davė kaip šventą pieną, kurį siurbė iš Dieviškojo Gerumo krūties, kad patrauktų mus siekti nepalyginamo saldumo, kuriuo dabar mėgaujamės. „Ar prisimeni, – sakys jie, – kokį įkvėpimą tau suteikiau tuo metu, kai skaitei tą knygą, klausei to pamokslo ar žiūrėjai į tą paveikslą?“ Pavyzdžiui, šv. Marijai Egiptietei gerasis angelas primins įkvėpimą, kuris ją atvertė į mūsų Viešpatį ir kuris buvo jos dangiškojo likimo pagrindas. O, Dieve! Argi mūsų širdys neištirps iš neapsakomo džiaugsmo, išgirdusios šiuos žodžius?

Kiekvienas iš šventųjų dalyvaus ypatingame pokalbyje pagal savo rangą ir kilnumą. Vieną dieną mūsų šlovingasis tėvas šv. Augustinas (apie kurį kalbu, nes žinau, kad jums tai patinka)[6] panoro pamatyti triumfuojančią Romą, šlovingąjį pamokslaujantį šv. Paulių, o mūsų Viešpatį tarp žmonių, gydantį ligonius ir darantį stebuklus. O, mano brangios sielos, kokią paguodą dabar patiria šis didis šventasis, kontempliuodamas triumfuojančią dangiškąją Jeruzalę, didįjį apaštalą Paulių (nesakau didį kūnu, nes jis buvo mažas ūgiu, bet didus iškalba ir šventumu), pamokslaujantį ir intonuojantį tuos šlovinimo žodžius, kuriuos jis per visą amžinybę skirs dieviškajai Didybei šlovėje! Tačiau kokia nepakartojama paguoda šv. Augustinui matyti, kaip mūsų Viešpats daro amžiną palaimintojo laimės stebuklą, kurį mums įgijo Jo mirtis! Įsivaizduokime, koks dieviškas pokalbis galėtų vykti tarp šių dviejų šventųjų, kai šv. Paulius sako šv. Augustinui: „Argi neprisimeni, kad skaitydamas mano Laišką (Rom 13, 12–14) buvai paliestas įkvėpimo, kuris paskatino tave atsiversti, įkvėpimo, kurį aš gavau iš mūsų gerojo Dievo dieviškojo gailestingumo, melsdamasis už tave tą pačią akimirką, kai skaitei tai, ką buvau parašęs?“ Argi tai, brangios seserys, nesuteiks neapsakomo saldumo mūsų šventojo Tėvo širdžiai?

Pabandykime įsivaizduoti: tarkime, kad Dievo Motina, šventoji Magdalena, šventoji Morta, šventasis Steponas ir apaštalai vienerius metus, kaip per kokį jubiliejų, būtų matomi Jeruzalėje; kas iš mūsų, klausiu jūsų, norėtų čia pasilikti? Aš pats manau, kad mes iš karto išvyktume į kelionę, rizikuodami visais keliautojams gresiančiais pavojais, kad galėtume patirti malonę pamatyti mūsų šlovingąją Motiną ir Šeimininkę, Magdaleną, Mariją Salomę ir kitus. Juk piligrimai rizikuoja patirti visus šiuos pavojus tik tam, kad nueitų ir pagerbtų vietas, kuriose šie šventi asmenys vaikščiojo savo kojomis. Jei taip yra, mano brangios sielos, kokią paguodą gausime, kai įžengę į dangų išvysime palaimintąjį Dievo Motinos veidą, visą spindintį Dievo meile! Ir jei šventoji Elzbieta buvo taip apimta džiaugsmo ir pasitenkinimo, kai Dievo Motinos apsilankymo dieną išgirdo ją skelbiant tą dieviškąją giesmę Magnificat (Lk 1, 39–55), tai juo labiau mūsų širdys ir sielos virpės nuo nepaaiškinamo džiaugsmo, kai išgirsime šią šventąją giesmininkę giedant amžinosios meilės giesmę![7] O, kokia saldi melodija! Be jokios abejonės, būsime pakylėti ir patirsime meilės kupiną susižavėjimą, kuris vis dėlto neatims iš mūsų nei proto, nei gebėjimų. Ir vienus, ir kitus šis dieviškas susitikimas su šventąja Mergele nuostabiai sustiprins ir ištobulins, kad geriau šlovintume ir garbintume Dievą, kuris jai ir kiekvienam iš mūsų suteikė tiek daug malonių – tarp jų ir malonę artimai su ja bendrauti.

Bet, galite paklausti, jei tiesa, kaip jūs sakote, kad mes kalbėsimės su visais dangiškosios Jeruzalės gyventojais, ką pasakysime? Apie ką kalbėsime? Kokia bus mūsų pokalbio tema? O, Dieve! Mano brangios seserys! Kokia tema? Žinoma, apie gailestingumą, kurį Viešpats mums parodė čia, žemėje, ir kuriuo Jis padarė mus galinčius džiaugtis laime, kuri vienintelė gali mus patenkinti. Sakau „vienintelė“, nes šiame žodyje „laimė“ telpa visos gėrybių rūšys. Tačiau visos jos yra tik vienas vienintelis gėris – Dievo džiaugsmas amžinojoje laimėje. Būtent šio vienintelio gėrio dieviškoji mylimoji[8] Giesmių giesmėje prašo iš savo Mylimojo (čia ji parodo tikrą išmintį, nes, sekdama išminčiaus[9] (Sir  7, 40) patarimu, apsvarsto tikslą, o paskui, atsižvelgdama į jį, priemones). „Pabučiuok mane, – šaukia ji, – mano brangus Mylimasis, savo lūpų bučiniu.“ (plg. Gg 1, 1 (2)) Šis bučinys, kaip netrukus sušuksiu, yra ne kas kita, kaip palaimintojo laimė.

Bet apie ką dar kalbėsime? Apie mūsų Viešpaties ir Mokytojo mirtį ir kančią. Ak, argi to nesužinome iš Atsimainymo apeigų, kuriose jie kalbėjo ne apie ką kitą, kaip apie meilės perteklių, kurį Jis turėjo iškentėti Jeruzalėje, perteklių, kuris, kaip jau matėme, buvo ne kas kita, kaip Jo skausminga mirtis? O, jei galėtume suvokti bent dalelę paguodos, kurią palaimintieji patiria kalbėdami apie šią meilės kupiną mirtį, kaip apie ją galvojant praturtėtų ir mūsų sielos!

Meldžiu, ženkime toliau ir pasakykime keletą žodžių apie garbę ir malonę, kurios sulauksime bendraudami su pačiu mūsų įsikūnijusiu Viešpačiu. Čia, be abejonės, mūsų laimė pasieks neapsakomą ir neišpasakytą aukštumą. Ką darysime, brangios sielos, kuo tapsime, klausiu jūsų, kai pro šventąją Jo šono žaizdą išvysime tą žaviausią ir meiliausią mūsų Mokytojo Širdį, liepsnojančią meile mums, – tą Širdį, kurioje pamatysime kiekvieno iš mūsų vardą, įrašytą meilės raidėmis! „Ar įmanoma, mano brangus Gelbėtojau, – sakysime, – kad Tu mane taip mylėjai, jog mano vardą įrėžei savo Širdyje?“ Tai tikra tiesa. Pranašas, kalbėdamas mūsų Viešpaties vardu, sako mums: „Net jei atsitiktų taip, kad motina pamirštų savo įsčiose nešiojamą vaiką, Aš tavęs niekada nepamiršiu, nes tavo vardą įrėžiau savo delnuose.“ (Iz 49, 15–16) Bet Jėzus Kristus, išplėsdamas šiuos žodžius, pasakys: „Aš tavęs niekada nepamiršiu, nes tavo vardą įrėžiau savo širdyje.“

Be abejo, labai paguodžia tai, kad mūsų Viešpats mus taip labai myli, kad visada mus nešioja savo Širdyje. Koks džiaugsmas kiekvienam iš palaimintųjų matyti šioje švenčiausioje ir mieliausioje Širdyje ramybės mintis (Jer 29, 11), kurias Jis mąstė apie juos ir mus net savo Kančios valandą! Mintis, kurios ne tik parengė mums pagrindines mūsų išganymo priemones, bet ir dieviškus troškimus, įkvėpimus ir gerus jausmus, kuriais šis švelniausias Gelbėtojas norėjo pasinaudoti, kad pritrauktų mus prie savo tyriausios meilės![10] Šie regėjimai, šis žvilgsnis, šie ypatingi svarstymai, kuriais mes apsvarstysime tokią šventą meilę, kuria mus taip brangiai, taip karštai mylėjo mūsų Mokytojas, uždegs mūsų širdis nepakartojamu įkarščiu ir palaima. Ką atsisakytume daryti ar kentėti, kad galėtume mėgautis šiais neišpasakytai maloniais malonumais! Šią tiesą mums parodo šiandienos Evangelija: argi nematote, kad Mozė ir Elijas kalbėjosi ir bendravo su mūsų atsimainiusiu Viešpačiu iš tiesų labai artimai?

Mano brangios sielos, mūsų laimė tuo nesibaigs. Ji eis dar toliau, nes matysime veidas į veidą (1 Kor 13, 12) ir labai aiškiai regėsime dieviškąją didybę, Dievo esmę ir Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Šiame regėjime ir aiškiame pažinime glūdi laimės esmė. Ten mes suprasime ir dalyvausime tuose žavinguose pokalbiuose ir dieviškuose pašnekesiuose, kurie vyksta tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios[11]. Klausysimės, kaip melodingai Sūnus gieda savo dangiškajam Tėvui priklausančias šlovinimo giesmes[12] ir kaip visų žmonių vardu aukoja Jam klusnumą, kurį Jam teikė visą savo žemiškąjį gyvenimą. Mainais taip pat išgirsime, kaip Amžinasis Tėvas griausmingu, bet nepakartojamai derančiu balsu ištaria dieviškus žodžius, kuriuos apaštalai girdėjo Atsimainymo dieną: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“ O Tėvas ir Sūnus, kalbėdami apie Šventąją Dvasią, tars: „Šita yra Mūsų Dvasia, į kurią, kildami vienas iš kito, sudėjome visą savo meilę.“

Pokalbis vyks ne tik tarp dieviškųjų Asmenų, bet ir tarp Dievo ir mūsų. Ir koks bus šis dieviškasis pokalbis? O, koks jis iš tiesų bus! Jis bus toks, kokio niekas negali apsakyti. Tai bus toks intymus pokalbis, toks slaptas, kad niekas jo nesupras, išskyrus Dievą ir sielą, su kuria jis vyksta. Dievas kiekvienam palaimintajam pasakys tokį ypatingą žodį, kad nebus kito panašaus į jį. Ir koks bus šis žodis? O, tai bus pats meiliausias žodis, kokį tik galima įsivaizduoti. Pagalvokite apie visus žodžius, kurie gali būti ištarti, kad ištirpdytų širdį, ir apie meiliausius vardus, kuriuos galima išgirsti, o tada pasakykite, kad šie žodžiai yra bereikšmiai, palyginti su žodžiu, kurį Dievas suteiks kiekvienai sielai aukštai danguje. Jis suteiks kiekvienai vardą (Apd 2, 17), kiekvienai pasakys žodį. Tarkime, kad Jis pasakys jums: „Tu esi mano mylimasis, esi mano Mylimojo mylimasis, todėl būsi ir manęs labai mylimas. Tu esi mano Išrinktojo, kuris yra Mano Sūnus, išrinktasis.“ Tai niekis, mano brangios sielos, palyginti su tuo džiaugsmu, kuris lydės šį žodį arba šį palaimintą ir šventą vardą, kurį Viešpats leis išgirsti palaimintai sielai.

Tada, kaip jau sakėme, bus taip, kad Dievas suteiks dieviškajai mylimajai tą bučinį, kurio ji taip karštai troško ir prašė. O, kaip meiliai ji giedos savo meilės giesmę: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“ ir pridurs: „Nepalyginamai geresnis už gardžiausius vynus yra pienas, tekantis iš Jo brangiųjų krūtų“, ir visa kita (Gg 1, 2–4). Kokios dieviškos ekstazės, kokie meilūs visagalės Didenybės ir šios brangios mylimosios apkabinimai, kai Dievas dovanoja jai šį ramybės bučinį! Taip bus ne tik su vienu mylimuoju, bet ir su kiekvienu iš dangiškosios Jeruzalės piliečių, tarp kurių vyks nuostabiai malonus pokalbis apie kentėjimus, skausmus ir kančias, kurias mūsų Viešpats iškentėjo dėl kiekvieno iš mūsų savo mirtingojo gyvenimo metu. Tai bus pokalbis, kuris suteiks mums tokią paguodą ir kokio negali (pasak šv. Bernardo nuomonės) turėti angelai, nes nors Mūsų Viešpats yra jų Gelbėtojas ir jie buvo išgelbėti Jo mirtimi, vis dėlto Jis nėra jų Atpirkėjas, nes neatpirko jų kaip žmonių. Štai kodėl, kaip sakė mūsų dieviškasis Mokytojas, kalbėdami apie šį šlovingą Atpirkimą, kuriuo buvome išgelbėti ir tapome panašūs į angelus (Mk 12, 25), sulauksime didelės laimės ir nepaprasto pasitenkinimo.

Taigi dangiškojoje Jeruzalėje mes mėgausimės labai maloniu pokalbiu su palaimintosiomis dvasiomis, angelais, cherubinais ir serafinais, šventaisiais, su mūsų Ponia ir šlovingąja Šeimininke, su mūsų Viešpačiu ir su tris kartus šventąja ir garbingąja Trejybe – pokalbiu, kuris tęsis amžinai ir bus nuolat linksmas bei džiugus. Jei šiame gyvenime girdėdami, kaip kalbama apie tai, ką mylime, patiriame tokį malonumą, kad negalime apie tai tylėti, tai kokį džiaugsmą, kokį džiugesį patirsime girdėdami amžinai giedamą šlovę Dieviškajai Didybei, kurią turėtume mylėti ir kurią mylėsime labiau, nei galime suvokti šiame gyvenime! Jei taip džiaugiamės paprasčiausiu šios nesibaigiančios laimės įsivaizdavimu, kaip žymiai labiau džiaugsimės ją iš tikrųjų turėdami! Nesibaigianti laimė ir šlovė, kuri tęsis amžinai ir kurios niekada negalėsime prarasti! O, kaip smarkiai šis užtikrinimas padidins mūsų paguodą! Mielos sielos, linksmai ir džiugiai eikime tarp šio praeinančio gyvenimo sunkumų, išskėstomis rankomis priimkime visus apsimarinimus ir kančias, kurias sutiksime savo kelyje, nes esame tikri, kad šie skausmai baigsis, kai baigsis mūsų gyvenimas, o po jo bus tik džiaugsmas, tik pasitenkinimas, tik amžina paguoda. Amen.


[1] Plg. „Traktatas apie Dievo meilę“, VI knyga, 4 skyrius.

[2] Plg. „Traktatas apie Dievo meilę“, I knyga, 10 skyrius.

[3] Plg. „Traktatas apie Dievo meilę“, IX knyga, 12 skyrius.

[4] Plg. „Traktatas apie Dievo meilę“, V knyga, 3 skyrius.

[5] Plg. „Įvadas į pamaldųjį gyvenimą“, III dalis, 2 skyrius.

[6] Šv. Pranciškus Salezas ir šv. Joana Pranciška de Šantal perdavė vizitiečių seserims šventojo Augustino regulą, kai 1618 m. kongregacija buvo pakelta į Bažnyčios ordino rangą. Štai kodėl šv. Pranciškus apie šventąjį Augustiną kalba kaip apie jų „tėvą“.

[7] Plg. „Traktatas apie Dievo meilę“, V knyga, 11 skyrius.

[8] Čia „dieviškasis mylimasis“ yra siela, kuri myli mūsų Viešpatį. „Mylimasis“ yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Šioje knygoje žodžiai „mylimasis“, „mylimoji“ ir „sutuoktinis“ rašomi didžiąja arba mažąja raide, priklausomai nuo to, ar kalbama apie Kristų, ar apie tikinčią sielą.

[9] Plg. 1618 m. rugpjūčio 15 d. pamokslą apie Dievo Motiną „Marijos Ėmimas į dangų“.

[10] Plg. „Įvadas į pamaldųjį gyvenimą“, V dalis, 13 skyrius; „Traktatas apie Dievo meilę“, XII knyga, 12 skyrius.

[11] Plg. „Traktatas apie Dievo meilę“, III knyga, 11 ir 13 skyrius.

[12] Plg. „Traktatas apie Dievo meilę“, V knyga, 11 skyrius.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų