Dietrichas von Hildebrandas buvo vienas žymiausių katalikų filosofų. Jis buvo Fordhamo universiteto profesorius, o popiežius Pijus XII jį pavadino „XX a. Bažnyčios mokytoju“. Jis yra daugelio knygų autorius, tarp jų – „Perkeitimas Kristuje“ ir „Liturgija ir asmenybė“.
Perspausdinta iš 1966 m. spalio mėn. žurnalo TRIUMPH numerio Taip pat įtraukta į knygą „The Charitable Anathema“.
Naujosios liturgijos argumentai buvo tvarkingai supakuoti ir dabar juos galima išmokti atmintinai. Naujoji Mišių forma skirta įtraukti celebrantą ir tikinčiuosius į bendruomeninę veiklą. Anksčiau tikintieji Mišiose dalyvaudavo izoliuoti vienas nuo kito, kiekvienas maldininkas melsdavosi asmeniškai arba geriausiu atveju sekdavo eigą savo mišiolėlyje. Šiandien tikintieji gali suvokti socialinį šventimo pobūdį – jie mokosi jį vertinti kaip bendruomeninę puotą. Anksčiau kunigas murmėdavo negyva kalba, kuri sudarydavo barjerą tarp kunigo ir žmonių. Dabar visi kalba vietine kalba, o tai paprastai suvienija kunigą ir žmones tarpusavyje. Anksčiau kunigas Mišias aukodavo nugara į žmones, o tai sukurdavo ezoterinių apeigų nuotaiką. Šiandien, kai kunigas stovi veidu į žmones, Mišios yra broliškesnės. Anksčiau kunigas intonuodavo keistas viduramžių giesmes. Šiandien visas susirinkimas gieda lengvų melodijų ir žinomų žodžių giesmes, eksperimentuojama netgi su liaudies muzika. Taigi, naujosios Mišios pasiteisina štai dėl ko: dėl jų tikintieji Dievo namuose jaučiasi geriau.
Be to, teigiama, kad šios naujovės turi autoriteto sankciją: jos pristatomos kaip klusnus atsakas į Vatikano II Susirinkimo dvasią. Taip sakoma nepaisant to, kad Susirinkimo Liturgijos konstitucijoje laikyti Mišias gimtąja kalba tik leidžiama – tais atvejais, kai vietos vyskupas mano, kad tai pageidautina; Konstitucijoje aiškiai primygtinai reikalaujama išlaikyti lotyniškas Mišias ir pabrėžtinai pritariama grigališkajam giedojimui. Tačiau liturginiams „progresyvistams“ nedaro įspūdžio skirtumas tarp leidimo ir įsakymo. Jie nedvejoja leisti tokių pakeitimų, kaip stovėjimas priimant šventąją Komuniją, apie ką Konstitucijoje iš viso nekalbama. Progresyvistai tvirtina, kad toks laisvas elgesys yra galimas, nes Konstitucija vis dėlto yra tik pirmas evoliucijos proceso žingsnis. Atrodo, kad jiems tai pavyksta. Šiandien sunku kur nors rasti tradicines lotyniškas Mišias, o Jungtinėse Valstijose jų praktiškai nėra. Net vienuolynuose Mišios laikomos vietine kalba, o šlovingąjį grigališkąjį giedojimą keičia nereikšmingos melodijos.
Man rūpi ne teisinis pokyčių statusas. Ir pabrėžtinai nenoriu būti suprastas kaip apgailestaujantis, kad Konstitucija leido liaudies kalba papildyti lotynų kalbą. Apgailestauju dėl to, kad naujosios Mišios pakeičia [tradicines] lotyniškąsias Mišias, kad senoji liturgija beatodairiškai metama į metalo laužą ir atimama iš didžiosios Dievo tautos dalies.
Norėčiau užduoti keletą klausimų tiems, kurie skatina šią raidą: Ar naujosios Mišios labiau nei senosios žadina žmogaus dvasią – ar jos sukelia amžinybės pojūtį? Ar jos padeda pakelti mūsų širdis nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių, nuo grynai natūralių pasaulio aspektų prie Kristaus? Ar jos didina pagarbą, šventumo suvokimą?
Žinoma, šie klausimai yra retoriniai ir patys sau atsakantys. Juos keliu, nes manau, kad visi mąstantys krikščionys, prieš darydami išvadą apie naujosios liturgijos privalumus, norės pasverti jų svarbą. Koks yra pagarbos vaidmuo tikrai krikščioniškame gyvenime ir pirmiausia tikrai krikščioniškame Dievo garbinime?
Pagarba suteikia Dievui galimybę kalbėti mums: Galutinė žmogaus didybė yra būti capax Dei (lot. talpa Dievui). Pagarba yra labai svarbi visoms pagrindinėms žmogaus gyvenimo sritims. Ją pagrįstai galima vadinti „visų dorybių motina“, nes jis yra pagrindinė nuostata, kuri suponuoja visas dorybes. Elementariausias pagarbos gestas yra atsakas į pačią būtį. Jis atskiria savarankišką būties didybę nuo paprastos iliuzijos ar fikcijos; tai būties vidinio nuoseklumo ir pozityvumo – jos nepriklausomybės nuo mūsų savavališkų nuotaikų – pripažinimas. Pagarba suteikia būčiai galimybę atsiskleisti, tarsi prabilti į mus, užkrėsti mūsų protus. Todėl pagarba yra būtina norint tinkamai pažinti būtį. Būties gelmė ir pilnatvė, o svarbiausia – jos paslaptys, niekada nebus atskleistos niekam kitam, tik pagarbiam protui.
Atminkime, kad pagarba yra sudedamoji gebėjimo „stebėtis“, kuris, pasak Platono ir Aristotelio, yra būtina filosofijos sąlyga, dalis. Iš tiesų nepagarba yra pagrindinis filosofinių klaidų šaltinis.
Tačiau jei pagarba yra būtinas bet kokio patikimo būties pažinimo pagrindas, tai, be to, ji yra būtina norint suvokti ir įvertinti būtyje slypinčias vertybes. Tik pagarbus žmogus, pasirengęs pripažinti, kad egzistuoja kažkas daugiau už jį patį, pasirengęs tylėti ir leisti, kad objektas prabiltų jam – atsiveriančiam ir tuo būdu galinčiam įžengti į didingą vertybių pasaulį.
Be to, pripažinus vertybių hierarchiją, atsiranda nauja pagarbos rūšis – pagarbos, reaguojančios ne tik į būties didybę kaip tokią, bet ir į konkrečios būtybės konkrečią vertę ir jos vietą vertybių hierarchijoje. Ši nauja pagarba leidžia atrasti dar daugiau vertybių.
Žmogaus, kaip sukurto asmens, iš esmės imlią prigimtį atspindi tik pagarbus požiūris; galutinė žmogaus didybė yra būti capax Dei. Kitaip tariant, žmogus turi gebėjimą suvokti kažką, kas jį patį pranoksta, būti jo paveiktas ir užkrėstas, atsiduoti jam dėl jo paties – kaip gryną atsaką į jo vertę. Šis gebėjimas pranokti save patį skiria žmogų nuo augalo ar gyvūno; pastarieji siekia tik išskleisti savo pačių entelechiją. Ir tik pagarbus žmogus gali sąmoningai peržengti save ir taip pasiduoti savo pamatinei žmogiškajai būklei bei metafizinei situacijai.
Ar mums geriau sutikti Kristų kylant į viršų pas Jį, ar traukiant Jį žemyn į savo kasdienį pasaulį?
Nepagarbus žmogus, priešingai, artėja prie būties laikydamasis arba arogantiško pranašumo, arba netaktiško, pasipūtusio familiarumo požiūrio. Abiem atvejais jis yra paralyžiuotas; tai žmogus, kuris taip priartėja prie medžio ar pastato, kad nebegali jo matyti. Užuot laikęsis tinkamo dvasinio atstumo ir pagarbiai tylėjęs, kad būtis galėtų tarti savo žodį, jis įsiterpia ir taip iš esmės nutildo būtį.
Jokioje srityje pagarba nėra svarbesnė už pagarbą religijoje. Kaip matėme, ji daro didžiulę įtaką žmogaus santykiui su Dievu. Be to, ji persmelkia visą religio, ypač Dievo garbinimą. Tarp pagarbos ir šventumo yra glaudus ryšys: pagarba leidžia mums patirti tai, kas šventa, pakilti virš to, kas profaniška, o nepagarba apakina mus nuo viso šventumo pasaulio. Pagarba, įskaitant baimę – iš tiesų, baimę ir drebulį – yra specifinis atsakas į tai, kas šventa.
Rudolfas Otto šią mintį aiškiai išdėstė savo garsiojoje studijoje The Idea of the Holy (angl. Šventumo idėja). Kierkegaardas taip pat atkreipė dėmesį į esminį pagarbos vaidmenį religiniame akte, susitikime su Dievu. O argi žydai nedrebėjo iš gilios pagarbos, kai kunigas atnešdavo auką į sanctum sanctorum (lot. šventų švenčiausiąją)? Argi Izaijas nebuvo apimtas dieviškos baimės, kai pamatęs Jahvę šventykloje sušuko: „Vargas man, aš pasmerktas! Juk aš esu nešvarių lūpų žmogus... tačiau mano akys matė Karalių“? Argi šventojo Petro žodžiai po stebuklingo žuvų sugavimo – „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes esu nusidėjėlis“ – neliudija, kad, kai Dievo tikrovė įsiveržia į mus, mus apima baimė ir pagarba? Kardinolas Njumenas stulbinančiame pamoksle parodė, kad žmogus, kuris nebijo ir negerbia, nėra pažinęs Dievo tikrovės.
Kai šventasis Bonaventūra veikale Itinerium Mentis ad Deum rašo, kad tik trokštantis žmogus (toks kaip Danielius) gali suprasti Dievą, jis turi omenyje, jog reikia pasiekti tam tikrą sielos nuostatą, kad suprastume Dievo pasaulį, į kurį Jis nori mus nuvesti.
Šis patarimas ypač taikytinas Bažnyčios liturgijai. Sursum corda – širdies pakėlimas – yra pirmasis reikalavimas, kad galėtume iš tikrųjų dalyvauti Mišiose. Niekas negali geriau trukdyti žmogaus susidūrimui su Dievu nei įsivaizdavimas, kad „einame prie Dievo altoriaus“ kaip į malonų, atpalaiduojantį socialinį susitikimą. Štai kodėl [tradicinės] lotyniškos Mišios su grigališkuoju giedojimu, pakylėjančios mus į sakralią atmosferą, yra daug pranašesnės už liaudiškas Mišias su populiariomis giesmėmis, kurios mus palieka profaniškoje, tik natūralioje atmosferoje.
Pagrindinė daugumos naujovių klaida – įsivaizduoti, kad naujoji liturgija priartina šventąją Mišių auką prie tikinčiųjų, kad nusimetusios senąsias apeigas Mišios dabar įeina į mūsų gyvenimo esmę. Juk klausimas yra, ar geriau susitikti su Kristumi Mišiose, kylant į viršų pas Jį, ar nuleidžiant Jį žemyn, į savo – pėsčiųjų, kasdienių darbų pasaulį. Naujovių kūrėjai šventą artumą su Kristumi norėtų pakeisti nederamu familiarumu. Naujoji liturgija iš tikrųjų grasina sužlugdyti susitikimą su Kristumi, nes ji neskatina pagarbos slėpinio akivaizdoje, užkerta kelią baimei ir beveik užgesina sakralumo jausmą. Tikrai svarbu ne tai, ar tikintieji Mišiose jaučiasi kaip namie, bet tai, ar jie iš savo įprasto gyvenimo patenka į Kristaus pasaulį, ar jų laikysena yra aukščiausios pagarbos atsakas: ar jie yra persmelkti Kristaus tikrovės.
Tie, kurie rapsodiškai atsiliepia apie naująją liturgiją, daug kalba apie tai, kad metams bėgant Mišios prarado bendruomeninį pobūdį ir tapo individualistinio garbinimo proga. Jie pabrėžia, kad naujosios liaudiškos Mišios atkuria bendruomeniškumo jausmą, pakeisdamos privatų pamaldumą bendruomeniniu dalyvavimu. Tačiau jie pamiršta, kad yra įvairių bendrystės su kitais asmenimis lygių ir rūšių. Bendruomeninės patirties lygį ir pobūdį lemia bendrystės tema, pavadinimas ar priežastis, dėl kurios žmonės yra susirinkę. Kuo aukštesnis gėris, kuriam atstovauja tema ir kuris jungia žmones, tuo didingesnė ir gilesnė yra bendrystė. Akivaizdu, kad bendruomenės patirties etosas ir pobūdis didžiulės nacionalinės nepaprastosios padėties atveju radikaliai skiriasi nuo bendruomenės patirties kokteilių vakarėlio metu. Ir, žinoma, ryškiausi bendruomenių skirtumai bus tarp bendruomenės, kurios tema yra antgamtinė, ir bendruomenės, kurios tema yra tik natūrali. Tikrai Kristaus paliestų žmonių sielų aktualizavimas yra unikalios bendruomenės, šventos bendrystės, kurios kokybė yra nepalyginamai didingesnė už bet kurios natūralios bendruomenės kokybę, pagrindas. Autentiška tikinčiųjų bendrystė, kurią Didžiojo ketvirtadienio liturgija taip gerai išreiškia žodžiais congregavit nos in unum Christi amor (lot. Mus visus kartu subūrė Kristaus meilė), įmanoma tik kaip Aš–Tu bendrystės su pačiu Kristumi vaisius. Tik tiesioginis santykis su Dievu–Žmogumi gali aktualizuoti šią šventą tikinčiųjų vienybę.
Nuasmeninantis „mes patiriame“ yra iškreiptas bendruomenės supratimas.
Bendrystė Kristuje neturi nieko panašaus į savęs įtvirtinimą, kuris būdingas natūralioms bendruomenėms. Ji dvelkia Atpirkimu. Ji išlaisvina žmones iš bet kokio egocentrizmo. Tačiau tokia bendrystė pabrėžtinai nenuasmenina individo; ji toli gražu neištirpdo asmens kosminiame panteistiniame svaigulio jausme, kuris šiais laikais taip dažnai mums rekomenduojamas, bet unikaliu būdu aktualizuoja tikrąjį asmens „aš“. Kristaus bendruomenėje asmens ir bendruomenės konfliktas, esantis visose natūraliose bendruomenėse, negali egzistuoti.
Taigi ši šventos bendruomenės patirtis iš tikrųjų kariauja su nuasmeninančia „mes patiriame“, kurią galima rasti masiniuose susirinkimuose ir populiariuose susibūrimuose, linkusiuose absorbuoti ir išgarinti asmenį. Bendrystė Kristuje, kuri buvo tokia gyva pirmaisiais krikščionybės amžiais, į kurią įžengė visi šventieji, kuri rado neprilygstamą išraišką dabar puolamoje liturgijoje, – ši bendrystė niekada nelaikė atskiro asmens tik bendruomenės dalimi ar priemone jai tarnauti. Šiame kontekste verta pažymėti, kad ne vien totalitarinė ideologija individą aukoja kolektyvui; pavyzdžiui, kai kurios Teilhardo de Chardino kosminės idėjos implikuoja tokį pat kolektyvistinį pasiaukojimą. Teilhardas individą ir jo pašventinimą pajungia tariamam žmonijos vystymuisi. Tuo metu, kai šiai iškreiptai bendruomenės teorijai pritaria net daugelis katalikų, yra akivaizdžiai neatidėliotinų priežasčių energingai ir primygtinai reikalauti, kad tikroji bendrystė Kristuje būtų šventa.
Teigiu, kad naujoji liturgija turi būti vertinama pagal šį kriterijų: Ar ji prisideda prie autentiškos šventosios bendruomenės radimosi? Pripažįstama, kad ji siekia bendruomeninio pobūdžio; bet ar tai yra tas pobūdis, kurio norima? Ar tai bendrystė, pagrįsta susikaupimu, kontempliacija ir pagarba? Kurios iš šių dviejų Mišių – naujosios ar [tradicinės] lotyniškosios su grigališkuoju giedojimu – veiksmingiau iššaukia šias sielos nuostatas ir taip sudaro sąlygas gilesnei ir tikresnei bendrystei? Argi neakivaizdu, kad dažnai naujųjų Mišių bendruomeninis pobūdis yra grynai profaniškas, kad, kaip ir kituose visuomeniniuose susibūrimuose, jų atsitiktinio atsipalaidavimo ir triukšmingos veiklos mišinys užkerta kelią pagarbiam, kontempliatyviam susidūrimui su Kristumi ir neapsakomu Eucharistijos slėpiniu?
Žinoma, mūsų epochą persmelkė nepagarbos dvasia. Ji pasireiškia iškreipta laisvės samprata, reikalaujančia teisių ir atsisakančia pareigų, išaukštinančia savimeilę, patariančia „leisti sau laisvę“. Šventojo Grigaliaus Dialogų habitare secuni – buvimas Dievo akivaizdoje – suponuojantis pagarbią laikyseną, šiandien laikomas nenatūraliu, pompastišku ar vergišku.
Tačiau ar naujoji liturgija nėra kompromisas su šia šiuolaikine dvasia? Iš kur kyla klūpėjimo paniekinimas? Kodėl Eucharistija turėtų būti priimama stovint? Argi klūpėjimas mūsų kultūroje nėra klasikinė pagarbos išraiška? Argumentas, kad per valgį turėtume stovėti, o ne klūpėti, vargu ar įtikinamas. Viena vertus, tai nėra natūrali valgymo poza: mes sėdime, o Kristaus laikais žmogus atsiguldavo. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad pabrėžti Eucharistijos kaip valgio pobūdį jos unikalaus pobūdžio kaip šventojo slėpinio sąskaita yra ypatingai nepagarbus Eucharistijos suvokimas. Pabrėžiant valgį sakramento sąskaita, neabejotinai išduodamas polinkis užgožti aukos šventumą. Šią tendenciją, matyt, galima atsekti iš apgailėtino įsitikinimo, kad religinis gyvenimas taps gyvesnis, labiau egzistencinis, jei bus panardintas į mūsų kasdienybę. Tačiau taip kyla pavojus, kad religiniai dalykai bus įtraukti į kasdienybę, kad bus ištrintas skirtumas tarp antgamtiškumo ir natūralumo. Bijau, kad tai yra nesąmoningas natūralistinės dvasios įsiveržimas; dvasios, kurią labiau išreiškia Teilhardo de Chardino imanentizmas.
Ir vėlgi, kodėl Credo maldos žodžių et incarnatus est (lot. ir įsikūnijo) metu buvo panaikintas priklaupimas? Argi tai nebuvo kilni ir graži pagarbos išraiška, išpažįstant jaudinantį Įsikūnijimo slėpinį? Kad ir kokie būtų naujovių kūrėjų ketinimai, jie neabejotinai sukėlė pavojų, tegu ir psichologinį, sumažinti tikinčiųjų suvokimą ir pagarbą slėpiniui.
Yra dar viena priežastis, dėl kurios nesiryžtama daryti liturgijos pakeitimų, kurie nėra griežtai būtini.
Nerūpestingi ar savavališki pakeitimai gali pakirsti ypatingą pagarbos rūšį: pietas. Šis lotyniškas žodis, kaip ir vokiškas pietaet, neturi angliško atitikmens, tačiau gali būti suprantamas kaip apimantis pagarbą tradicijai; pagarbą tam, ką mums perdavė ankstesnės kartos; ištikimybę protėviams ir jų darbams. Atkreipkite dėmesį, kad pietas yra išvestinė pagarbos rūšis, todėl jos nereikėtų painioti su pirmine pagarba, kurią apibūdinome kaip atsaką į patį būties slėpinį ir galiausiai kaip atsaką Dievui. Vadinasi, jei tam tikros tradicijos turinys neatitinka pirminės pagarbos objekto, jis nenusipelno išvestinės pagarbos. Taigi jei tradicija įkūnija blogio elementus, pavyzdžiui, žmonių aukojimą actekų kulte, tuomet tų elementų nereikėtų vertinti su pietas. Tačiau taip nėra krikščionių atveju.
Tiems, kurie mūsų epochą paverčia stabu, kurie žavisi tuo, kas modernu, vien todėl, kad tai modernu, kurie tiki, kad mūsų dienomis žmogus pagaliau „suaugo“, trūksta pietas. Šių „laikinųjų nacionalistų“ išdidumas ne tik nepagarbus, bet ir nesuderinamas su tikruoju tikėjimu.
Katalikas turėtų žiūrėti į savo liturgiją su pietas. Jis turėtų gerbti ir todėl bijoti atsisakyti maldų, laikysenų ir muzikos, kurias per visą krikščionybės epochą patvirtino tiek daug šventųjų ir kurios mums buvo perduotos kaip brangus paveldas. Toliau nebesigilinant: iliuzija, kad grigališkąjį choralą su jo įkvėptomis giesmėmis ir ritmais galime pakeisti tokia pat puikia, jei ne geresne, muzika, išduoda juokingą pasitikėjimą savimi ir savęs pažinimo stoką.
Nepamirškime, kad per visą krikščionybės istoriją tyla ir vienatvė, kontempliacija ir susikaupimas buvo laikomi būtinais norint pasiekti tikrąjį susidūrimą su Dievu. Tai ne tik krikščioniškosios tradicijos patarimas, kurio reikėtų laikytis iš pietas – jis įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Susikaupimas yra būtinas tikros bendrystės pagrindas, lygiai taip pat kaip kontempliacija yra būtinas pagrindas tikram veikimui Viešpaties vynuogyne. Paviršutiniška bendrystė – linksma draugija visuomeniniuose reikaluose – išstumia mus į periferiją. Tikrai krikščioniška bendrystė mus įtraukia į dvasines gelmes.
Kelias į tikrą krikščionišką bendrystę – pagarba, susikaupimas, kontempliacija.
Žinoma, turėtume smerkti pernelyg individualistinį ir sentimentalų pamaldumą ir pripažinti, kad daugybė katalikų jį praktikuoja. Tačiau priešnuodis nėra bendruomeninė patirtis kaip tokia, kaip ir vaistas nuo pseudokontempliacijos nėra veikla kaip tokia. Priešnuodis yra skatinti tikrą pagarbą, autentišką susikaupimo ir kontempliatyvaus atsidavimo Kristui nuostatą. Tik iš tokio požiūrio gali kilti tikra bendrystė Kristuje.
Fundamentalūs religinio gyvenimo dėsniai, kuriais vadovaujamasi sekant Kristų, perkeičiant Kristuje, nekinta priklausomai nuo istorinio momento nuotaikų ir įpročių. Skirtumas tarp paviršutiniškos bendruomenės patirties ir gilios bendruomenės patirties visada tas pats. Kristaus apmąstymas ir kontempliatyvus garbinimas – kurį įgalina tik pagarba – bus būtinas pagrindas tikrajai bendrystei su kitais Kristuje kiekvienoje žmonijos istorijos epochoje.
