Ar katalikas yra moraliai įpareigotas balsuoti?
Modernistai demokratiją ir teisę balsuoti laiko šventu ir neliečiamu dalyku, tiesiogiai plaukiančiu iš žmogaus orumo. Ši idėja neatsiejama nuo jų humanistinės religijos.
Prieštaraudami jų požiūriui ir suprasdami, kokia neteisinga gali būti šiuolaikinė rinkimų sistema; kaip stipriai šiuolaikinė demokratija yra pagrįsta klaidingu, liberaliu, dieviškąjį ir moralinį įstatymą atmetančios laisvės principu; koks nedidelis būna skirtumas tarp kandidatų; taip pat turėdami įspūdį (nors klaidingą), kad vieno žmogaus balsas realiai nieko nepakeis tokioje sekuliarioje, bedieviškoje sistemoje, galėtume lengvai padaryti išvadą, jog balsuoti visiškai nėra privaloma.
Tačiau Bažnyčios mokymas šiuo klausimu jokiu būdu nepasikeitė. Nors ir nepripažindama modernios demokratijos sistemos ir jos klaidingo liaudies suverenumo principo, Bažnyčia vis dėlto įpareigoja mus prisidėti prie bendrojo visuomenės gėrio, nes to reikalauja teisingumas. Šį principą aiškiai išdėstė popiežius Pijus XII savo 1946 m. balandžio 20 d. kalboje Italijos Katalikų Akcijos nariams:
„Žmonės raginami visada aktyviau dalyvauti tautos viešajame gyvenime. <...> Todėl tikintieji privalo aiškiai ir tiksliai išmanyti savo moralines ir religinės pareigas, susijusias su pilietinių teisių, visų pirma – teisės balsuoti, naudojimusi.“
Iš tiesų, popiežius Pijus XII aiškiai išdėstė, kad būtent dėl katalikus supančios antikatalikiškos ir pasaulietiškos dvasios jie yra įpareigoti ginti Bažnyčią, teisingai naudodamiesi savo teise balsuoti. Šitai reikia daryti tam, kad būtų išvengta didesnio blogio. 1946 m. kovo 16 d. jis Romos kunigams teigė:
„Naudotis balsavimo teise verčia moralinė atsakomybė – bent jau renkant tuos, kurie yra pašaukti priimti šalies konstituciją ir įstatymus, o ypač tuos, nuo kurių priklausys šventadienių šventimas, santuoka, šeima, mokyklos ir teisingas bei nešališkas daugelio socialinių klausimų sprendimas. Bažnyčios pareiga yra paaiškinti tikintiesiems moralines priedermes, išplaukiančias iš šios rinkimų teisės.“
Popiežius Pijus XII dar aiškiau pasisakė po dvejų metų, vėl kalbėdamas parapijų kunigams Romoje. Jis paaiškino, kad tam tikromis aplinkybėmis įpareigojimo naudotis balsavimo teise nevykdymas užtraukia mirtiną nuodėmę visiems tikintiesiems, tiek vyrams, tiek moterims, nes bendrasis gėris priklauso nuo visų katalikų išmintingo balsavimo.
Štai 1948 m. kovo 10 d. tekstas:
„Dabartinėmis aplinkybėmis visi, turintys teisę balsuoti: tiek vyrai, tiek moterys yra griežtai įpareigoti dalyvauti rinkimuose. Kas neina balsuoti, ypač dėl ištižimo ar tingumo, padaro sunkų nusižengimą, mirtiną nuodėmę. Kiekvienas žmogus turi elgtis pagal sąžinę. Tačiau akivaizdu, kad sąžinės balsas įpareigoja kiekvieną kataliką atiduoti savo balsą už tuos kandidatus, kurie pagrįstai garantuoja ginti Dievo ir sielų teises, saugoti tikrąjį asmenų, šeimų ir visuomenės gėrį, remdamiesi Dievo meile ir katalikų moraliniu mokymu.“
Toks Bažnyčios socialinio mokymo pritaikymas konkrečiai laiko situacijai atitinka moralinių teologų mokymą. Jie kalba apie sunkią aplaidumo nuodėmę tų, kurie nesistengia išrinkti gerų, katalikiškų atstovų, ir apie pareigą daryti visa, kas įmanoma, kad būtų išrinkti verti įstatymų leidėjai.
Tačiau, deja, mes jau nebesame tokioje situacijoje. Mes jau nebegalime rinktis tarp katalikų ir nekatalikų, tarp moralių ir liberalių atstovų. Beveik visi kandidatai yra liberalūs, visur siaučia apgaulė ir žiniasklaidos manipuliavimas visuomene. Todėl praktikoje dažnai iškyla klausimas, ar leidžiama balsuoti už nevertą kandidatą (pavyzdžiui, tokį, kuris pritaria abortui tik išprievartavimo ar kraujomaišos atveju), jeigu jis bent jau reikštų (mūsų manymu) mažesnį blogį. Tokiu atveju negali būti pareigos balsuoti, nes visos popiežiaus Pijaus XII minėtos priežastys, įpareigojančios balsuoti, nebegalioja. Vis dėlto tokiu atveju leidžiama balsuoti, jei asmuo įsitikinęs, kad tai tikrai mažesnis blogis, jei esama rimtos priežasties tai daryti (pavyzdžiui, siekiant išvengti aborto pagal pareikalavimą arba nenatūralių gimstamumo kontrolės metodų skatinimo), ir jei asmuo nuoširdžiai rūpinasi visuomenės gėriu. Tai vadinama materialiu bendradarbiavimu. Tačiau tai niekada negali būti privaloma.
Vadinasi, tais retais atvejais, kai esama kompetentingų katalikų kandidatų, viešai palaikančių Bažnyčios mokymą, balsavimas yra griežta moralinė pareiga, kurios nevykdymas užtraukia mirtiną nuodėmę. Jei atiduodant balsą už kurį nors kitą kandidatą galima tikėtis realios naudos, balsavimas yra patariamas. Tačiau jei iš rinkimų nematome jokios aiškios naudos, geriau būtų susilaikyti, kad neprisidėtume [prie liberalių kandidatų išrinkimo] net materialiai.
Ar katalikas gali balsuoti už kandidatą, kuris remia krikščioniškai moralei priešingus įstatymus?
Katalikų Bažnyčia neliepia katalikams vengti bet kokio dalyvavimo politikoje vien todėl, kad joje pilna neteisybės, godumo, ambicijų ir kitų blogybių. Bažnyčia moko, kad visą mūsų dalyvavimą politikoje turėtų motyvuoti, įkvėpti ir kreipti Bažnyčios socialinis mokymas, ypač socialinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimas. Balsavimas, kaip ir dalyvavimas kitose kokiose nors politinėse kampanijose, privalo savo galutiniu tikslu turėti šiuos aukštesnius, antgamtinius principus, būtent: kad visuomenėje būtų viešai pripažinti dešimt Dievo įsakymų ir vienos tikrosios Bažnyčios teisės.
Akivaizdu, kad šiuo metu mums neįmanoma pasiekti šių tikslų. Tai nereiškia, kad turime nieko neveikti. Tai tik reiškia, jog, kad ir ką darytume, mums neišvengiamai teks pakęsti daug blogybių, kurių mes jokiu būdu netrokštame. Mes galime dėl pagrįstos priežasties rinktis mažesnį blogį, nes tai gali būti naudinga bendrajam gėriui. Taigi galima balsuoti ar net agituoti už kandidatą, kurio programoje esama blogybių. Viskas priklauso nuo svarbiausių vertybių hierarchijos.
Katalikui negali kilti jokių abejonių, kad pirmenybė teiktina moraliniams, o ne asmeniniams ar ekonominiams klausimams. Kaip žinome, nuo to priklauso visas visuomenės vystymasis, ir tie, kurie neigia pačius esminius natūralios tvarkos principus, skatina negirdėtą iškrypimą. Todėl yra leistina ir išmintinga balsuoti remiantis kuriuo nors vienu klausimu, pavyzdžiui: abortai, tos pačios lyties asmenų santuokos, eutanazija ar Katalikų Bažnyčios teisė steigti švietimo įstaigas. Visi šie klausimai yra labai svarbūs. Taigi būtų leistina ir protinga balsuoti už kandidatą, remiantį neteisingą karą, jeigu jis pasisako gerai vienu iš minėtų klausimų. Taip pat leidžiama balsuoti už kandidatą, priklausantį masonų ložėms, jeigu jis pripažįsta svarbų prigimtinio įstatymo principą, pavyzdžiui, abortų blogį, nors masonerija yra žalinga ir priešiška Katalikų Bažnyčiai organizacija.
Kiti, ne tokie reikšmingi klausimai taip pat gali būti morališkai svarbūs, pavyzdžiui, tam tikro karo teisingumas ar neteisingumas, teisingo darbo užmokesčio mokėjimas darbuotojams, teisės į privačią nuosavybę išsaugojimas apribojant valdžios kišimąsi, ir pan. Jei visų kandidatų požiūris į kitus dalykus nesiskiria, galima balsuoti remiantis vien šiais klausimais. Tačiau būtų neteisinga balsuoti už kandidatą, kuris laikosi teisingos pozicijos vienu iš šių klausimų, bet klysta svarbesniu klausimu.
Tad būtų akivaizdžiai amoralu ir nuodėminga balsuoti už kandidatą, kuris dedasi kataliku, bet iš tiesų remia abortus, homoseksualų santuokas ar eutanaziją.
Balsavimas savivaldos ir šalies rinkimuose tik tada gali būti laikomas moraline pareiga, jei kandidatai siūlo katalikišką, ne liberalią programą; tokią, kuri skatintų socialinį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karaliavimą. Balsuoti už mažesnį blogį nėra privalu, bet gali būti protinga ir leistina. Tačiau tikrai būtų privaloma pasinaudoti demokratiniu procesu tuo mažai tikėtinu atveju, kai atsirastų galimybė išrinkti katalikų kandidatą, nepritariantį šiuolaikinės liberaliosios demokratijos propagandai.
