Ūkis

Nepaisant visų hipsterių keistenybių, jie teisingai supranta bent vieną dalyką: reikia pirkti vietinius dalykus. Korporacijoms labiau rūpi jų investicijų grąža, o ne gaminamų prekių kokybė; joms labiau rūpi jų pelnas, o ne produktas. Grįžimas prie tikros, gilios krikščioniškosios politikos yra grįžimas prie to, kad būtų mažiau rūpinamasi, kuri įmonė duos didžiausią pelną, o daugiau rūpinamasi, kuri įmonė padarys miestui gera.

Tie iš jūsų, kurie nesate hipsteriai, galbūt jau dabar purtote galvą: „Hipsteriai yra keistuoliai“; „Vietinių prekių kokybė nėra geresnė arba nepakankamai gera, kad pateisintų aukštesnę kainą“; „Finansiškai neremkite vidutinybių“; „Prekyba su užsieniu kuria taiką tarp kaimyninių tautų“; „Kartais apelsinų tiesiog negalima gauti vietoje“ ir taip toliau. Bet prašau mane išklausyti.

Lokalumas susijęs su lojalumu, nes lojalumas yra ne kas kita, kaip meilė – meilė kažkam dėl to, kad tam kažkam priklausai. Lojalumo prigimtis išryškėja, kai atsisakome geresnio dėl artimesnio.

Šį principą patvirtina šventasis Tomas Akvinietis, užduodamas klausimą: „Ar turėtume labiau mylėti tuos, kurie yra geresni, negu tuos, kurie yra mums artimesni?“ ir padarydamas išvadą: „Turėtume labiau mylėti tuos, kurie yra mums artimesni, ir dėl to, kad mūsų meilė jiems yra intensyvesnė, ir dėl to, kad yra daugiau priežasčių juos mylėti.“

Paskutinis jo punktas iš tiesų esminis. Budweiser turi vieną priežastį sukelti ir palaikyti mūsų meilę – tai malonumas jaučiamas jį vartojant. Jo atpažįstamas skonis. Jo nuoseklus paplitimas visame pasaulyje, leidžiantis mums gurkšnoti jį kada panorėjus. Priešingai, mes turime daugybę priežasčių mylėti savo vietinę alaus daryklą, tą, kuri yra „glaudžiau susijusi su mumis“: galime mylėti šeimą, kuri iš to išgyvena, pasididžiavimą, kurį ji įkvepia, galimybę rengti festivalius, kurią ji suteikia, žemę, kurioje ji dirba, ir pan.

Kiekvieną kartą, kai perkate Budweiserį, tam tikra nedidelė dalis jūsų pinigų iškeliauja į Belgiją ir Braziliją, išsisklaido pasaulinėje korporacijoje, kuriai nerūpi jūsų bendruomenė. Vargu ar yra ekonominiai santykiai, kurie turėtų sužadinti senų gerų vietinių vaikinų dvasią, tačiau liberalių valstybių „ydinga“ savybė yra ta, kad jų piliečiai yra linkę mylėti savo tautas, taigi ir savo nacionalinius prekės ženklus, o ne savo kaimynus ir gamybą, vykstančią kaimyninėse šalyse. Manipuliuodamos Amerikos vėliavomis, ereliais ir senamadiška monopolija, korporacijos sėkmingai imituoja „artumą“ ir įgyja mūsų lojalumą.

Kiti iš jūsų nehipsterių vis dar sutinka su jais, kad turėtume pirkti vietoje, ir dabar kaltai sau sako: „Taip, žinau, kad turėčiau pirkti vietoje, tik to nedarau, nes per daug paprasta tiesiog apsilankyti Amazon arba per daug pigu tiesiog pirkti Coors. Na, tiesiog liaukitės tai daryti; gilinkite savo meilę, kaip pasakytų C. S. Lewisas: „mes pernelyg lengvai patenkinami“. Atsisveikinkite su Starbucks, pamojuokite iš Naujosios Zelandijos gabenamiems produktams, nekreipkite dėmesio į Čekijos alų! Susitelkite į meilę artimui, o ne sau, nusisukite nuo Juodojo penktadienio ir pradėkite planuoti biudžetą, kad padėtumėte Gregui parduoti savo kavą pakelėje.

Hipsteriai patys nėra be kaltės. Man atrodo, kad jų judėjimas susijęs ne tiek su nuoširdumu ir atsidavimu artimui, kiek su bendra antikorporatyvine nuotaika. Geriausiu atveju tai meilė meninei estetikai. Keistu būdu ši estetika pati tampa korporatyvizuota: nesvarbu, ar esu Londone, Pitsburge, ar Keiptaune: visos „vietinės“ parduotuvės atrodo vienodai. Ne Starbucks nuspėjamumas jiems yra problema – ne, jie neprieštarauja, netgi aktyviai trokšta, kad visos kavinės atrodytų vienodai; jie nekenčia tik visuotinės nuosavybės; tai kairuoliška dvasia.

Nors man patinka jų kritika Starbucks, man šiek tiek nepatinka jų neigiama motyvacija pirkti iš „parduotuvės už kampo“. Tiesą sakant, tam tikra prasme atrodo (žinau, kad apibendrinu, todėl prašau atleisti visus hipsterius, kurie taip nemano), kad jie bėga nuo korporacijų, o ne artėja prie vietinių. Perėjimas prie vietinių turi būti meilės, o ne neapykantos siekis; troškimas palaikyti kaimynus, o ne užbėgti už akių priešams. Sakysite, jų meilė gali būti varoma vietinio skonio – bet net ir tokiu atveju jų prisirišimas panašus į apsėsto futbolo sirgaliaus pirmenybę Bud-Lite: tai susiję su jų skoniu, o ne su kitais žmonėmis.

Abiem atvejais turime prisiminti Lewiso priesaką: nesileiskite pernelyg lengvai patenkinami. Trokškite daugiau; trokškite palaimos; gilinkite savo meilę. Meilė liudija priklausomybę, kuomet yra žmonių, nuo kurių galima priklausyti ir kurie priklauso nuo tavęs. Ji yra giliai asmeniška. Tad venkite meilės produktams dėl meilės žmonėms. Tačiau, žinoma, produktas irgi svarbu.

Taigi grįžkime prie anksčiau minėtos kritikos: kas, jei vietinės užeigos aludariui sunkiai sekasi gaminti gerą alų? Na, taip nutiko mūsų mieste. Porą mėnesių vyrukai į mūsų kasmėnesinį pirmojo penktadienio festivalį atveždavo tik braškių skonio IPA. Žinoma, nusipirkome jo iš solidarumo ir noro paremti. Tačiau šiek tiek broliškai pasitaisęs, jis nutraukė savo rožinę klaidą ir galiausiai ėmė vežioti savo tikrą klasikinį amerikietišką lagerį. Tada pirkome ne tik iš meilės žmogui, bet ir iš meilės jo produktui. Dviguba pergalė.

Produktas ir net pats gamybos procesas iš tiesų yra svarbu. Dėl dabartinio korporacijų įsigalėjimo, joms dominuojant visuose mažuose ir dideliuose Amerikos ir kitų šalių miestuose, pamiršome, kaip viską daryti patiems. Įgūdžiai yra sielos įpročiai. Jei netenkame įpročio, prarandame įgūdžius. Tai lengviausiai matyti iš to, kad praradome navigacijos galią – niekur negalime nuvykti be telefonų, apšviečiančių mums kelią. Tačiau tai pasakytina ir apie mūsų pomėgius. Kodėl turėtumėte pirkti kavos skrudintuvą, jei pigiau ar bent jau patogiau pakeliui nusipirkti kavos iš aparato? Kam vargti perkant alaus gaminimo įrangą, kai už aštuoniolika dolerių galite įsigyti dėžę Coronos? Tie, kurie stengiasi patys kurti savo prekes, kovoti su korporacijų skatinamu tinginiavimu, susiduria su rinka, kuri pilna žmonių, įpratusių „žinoti, ką gaus“, pirkti tai, kas nuspėjama ir kas pigiau, o ne vietinius produktus. Taigi esame ne tik tauta, kuriai reikia iš naujo išmokti, kas yra geras skonis, bet ir tauta, kuriai reikia iš naujo atrasti, kaip jį gaminti. Tačiau galimybę išmokti tiek gaminti, tiek vartoti žmonėms suteiksime tik tada, jei atsigręšime į vietinius produktus.

Todėl šiandien raginu jus susitelkti ties tuo, kam turėtumėte būti ištikimi. Nueikite ir nusipirkite tų vietinių nešvarių kiaušinių, apvytusio rozmarino ar brangios mėsos. Pasigaminkite ką nors skanaus ir pasimelskite už savo bendrapiliečius, iš kurių tai įsigijote.

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.
Daugiau informacijos Sutinku Nesutinku