Seimas gegužės 12 dieną priėmė Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pataisas, kuriomis leista kremuotus palaikus laidoti ne tik dedant juos į kapavietę kapinėse arba į nišą kolumbariume ar išbarstant pelenus kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke, bet ir išbarstyti pelenus ne arčiau kaip 5 km nuo kranto Baltijos jūroje, upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas ar paplūdimius.
Tokiam sprendimui pritarė 67 Seimo nariai, prieš balsavo 16, susilaikė 37 Seimo nariai.
Svetainėje Kunigas.lt kun. Oskaras Volskis aprašo tragikomišką situaciją, prie kurios veda tokie sprendimai: „Kaip tragikomedijos atvejį prisimenu įvykį Lietuvos tautinio atgimimo metu, kai jau buvo galima laisviau atvykti į šalį. Kažkuris JAV emigracijoje gyvenęs lietuvis pageidavo, kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti Baltijos jūroje saulei leidžiantis. Akivaizdu, kad tai buvo panteistinė idėja, svetima krikščioniškam požiūriui, taip vadinamas „susivienijimas“ su gamta, tėvyne ar dar kažkuo. Tą akimirką, beriant pelenus iš urnos į jūra, netikėtai pakilo stipraus vėjo gūsis ir visų dalyvių plaukai, nosys, akys, burnos, drabužiai gavo vėjo paskleistų velionio pelenų, nuo kurių kiti ėmė čiaudėti, kuriuos teko paskui nupurtyti ir kriauklėje išplauti iš akių ir ausų, kitaip sakant laidotuvės baigėsi kanalizacijoje. Tai pavyzdys, kaip žmonės tampa savotiškų sumanymų pažeminti. Apie kitas pasitaikančias keistenybes nesinori rašyti.“
Krikščioniškas tikėjimas rodo pašaukimą jau per žemiškąjį gyvenimą būti Šv. Dvasios šventove, netgi Švč. Trejybės buveinė. Todėl žmogaus kūnui reikia teikti pagarbą, kuriai prieštarauja savanoriškas kūno sunaikinimas po mirties. Sveikas protas sako, kad toks sunaikinimas prieštarauja įprastai pagarbai savo kūnui, ir tai turėtų atgrasyti nuo kūno sunaikinimo.
Modernioji kremavimo mada atsirado Prancūzijoje XVIII amžiuje, kai laisvamaniai ir masonai paskelbė kovą krikščionybei. Šis judėjimas turėjo didesnę sėkmę masonams pradėjus propagandą Italijoje. Iš čia kremavimo mada pasklido ir į kitas šalis. Vokietijoje marksistinis judėjimas mielai priėmė tokią galimybę priešintis bet kokiam tikėjimui pomirtiniu gyvenimu. Tuo norėta pareikšti netikėjimą prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu, kurie yra centriniai krikščioniškojo tikėjimo taškai.
Dėl šitos antireliginės propagandos kremavimas Bažnyčios Kanonų teisės kodekso buvo griežtai uždraustas. Žmonėms buvo uždrausta priklausyti nuo kremavimo asociacijų. Po kremavimo numirėlį krikščioniškai laidoti buvo leidžiama tik tada, jei prieš mirtį jis nebuvo pareiškęs noro būti kremuotu po mirties. Kadangi naujasis Kanonų teisės kodeksas kremavimą uždraudžia tik tada, jeigu jis pasirinktas prieštaraujant tikėjimui, ši praktika dabar išplitusi kaip mada. Deja, dažniausiai tikintiesiems nebebandoma aiškinti jo nekrikščioniškos kilmės ir netinkamumo.
