Čia mes nenagrinėsime kokie baptistai yra šiandien — tik tai, kokia yra jų kilmė, jų ankstyvoji istorija. Jie sako, kad jų kilmė yra apgaubta nežinomybės. Tačiau paskutiniuoju metu istorija nuplėšė daugelio apsimetinėjimų šydus, taip pat ir šiuo atveju. Dabar tiksliai žinoma, kad baptistai kilo iš anabaptistų - jie pašalino du pirmuosius skiemenis iš savo pavadinimo tam, kad nebūtų siejami su šių ankstyvųjų sektantų gėda. Anabaptistų istorija yra žinoma taip pat gerai, kaip ir bet kuris kitas įprastas praėjusių keturių amžių įvykis.
Žodis anabaptistas etimologiškai reiškia asmenį, kuris dar kartą krikštijasi. Jis buvo naudojamas pabrėžti faktą, kad jų naujoji doktrina kūdikių krikštą laikė negaliojančiu, kadangi gauti sakramento malonę gali tik tie, kurie jos trokšta. Kadangi prieš prasidedant Reformacijai visi krikščionys buvo krikštijami kūdikystėje, tie, kurie prisijungė prie sektos, buvo krikštijami iš naujo. Šią klaidą 1520 m. įvedė Tomas Miunceris, liuteronų pastorius iš Cvikau Saksonijoje. Jis ir jo pasekėjai sekė Reformacijos principais iki jų galutinių išvadų: kadangi šv. Raštą nuo šiol galėjo interpretuoti kas tik nori, jie dėjosi radę jame tekstus, kurie pateisino sukilimą ne tik prieš vyskupus ir popiežius, tačiau ir prieš žemiškuosius valdovus. Jie buvo socialistai, mistikai, fanatikai. Jie atmetė visus autoritetus, visą tradiciją ir bet kokį valdymą. Apsinuodiję asmeninės laisvės idėja jie elgėsi taip amoraliai, kad diskreditavo anabaptistų vardą visoms ateities kartoms.
Miunceris suteikė naują postūmį ir naują žymę vadinamam „Valstiečių karui“, kurį jis kreipė link to, kad būtų sukurta ideali krikščionių valstybė su komunistinėmis institucijomis. 1525 m. jo armija buvo sumušta prie Frankenhauzeno. Tada jis buvo teisiamas, pasmerktas ir nubaustas mirtimi.
Bet šią pelnytą bausmę anabaptistai laikė neteisingiausia persekiojimo forma. Jie sukūrė naujas sąjungas, iškilo nauji pranašai ir mokytojai, tarp Vokietijos, Austrijos ir Vengrijos valstiečių bei baudžiauninkų buvo vykdoma nuolatinė propaganda visomis įmanomomis kryptimis. Savo principus jie suformulavo tokiu būdu:
Visur viešpatauja bedievystė. Todėl būtina, kad būtų įkurta nauja šventų asmenų šeima, kurioje, neatsižvelgiant į lytį, būtų mėgaujamasi pranašavimo dovanomis ir kuri būtų įgudusi interpretuoti dieviškąjį Apreiškimą. Mokytis nėra būtina, nes vidinis įstatymas yra didesnis, nei kokia nors išorinė išraiška. Jokiam krikščioniui neleista tapti teisininku, tapti valstybės tarnautoju, prisiekti teisme ar turėti bet kokią privačią nuosavybę — krikščionių tarpe viskas turi būti bendra.
Jie degino visas knygas, išskyrus šv. Raštą ir naikino visas jiems pasiekiamas aplinkines bažnyčias. Katalikai dažnai kaltinami netolerancija eretikams, tuo, kad jie paneigia pastarųjų sąžinės laisvę. Bet kai jie savo akimis matė, ką reiškė erezija ir sąžinės laisvė pirmaisiais Reformacijos dešimtmečiais, kaip jie galėjo išlikti tolerantiški? Kas, žinodamas visus faktus, gali juos kaltinti už tai, kad jie gynė savo pačių garbinimo laisvę, savo bažnyčias, savo altorius, savo kunigus, vyskupus ir Aukščiausiąjį Pontifiką prieš visų įmanomų rūšių įžeidimus ir smurtą? Argi žmogus turi stovėti ir žiūrėti, kai minios, vedamos savo fanatiškų lyderių, niokoja visa tai, kas yra brangiausia jo širdžiai? Aš nemanau, kad šiandien katalikai nusileistų tokiam galimam minios siautėjimui, kaip ir nemanau, kad taip siautėti galėtų didžiadvasiškai nusiteikę piliečiai.
Praėjus keletui metų Džonas iš Leideno, siuvėjas pagal profesiją, buvo paskelbtas Naujojo Siono karaliumi. Jis paneigė visas moralės, padorumo ir saiko normas. Savo pavaldiniams jis buvo tironas, tačiau pamalonino juos leisdamas poligamiją. Liuteriui ir Romos popiežiui jis paskelbė anatemas. Galų gale Miunsteris, jo karalystės sostinė, buvo užimtas 1535 m., o tada jis pats ir kiti lyderiai buvo mirtinai nukankinti įkaitintomis žnyplėmis.
Tokiu būdu pašalinus pačius fanatiškiausius lyderius, atsirado naujų pranašų, kurie prieštaravo poligamijai ir kitiems maištingiausiems nukrypimams. Daugelyje vietų tarp anabaptistų nugalėjo geresnysis žmogaus pradas ir sekta tapo daugiau-mažiau panaši į įprastus Reformacijos sekėjus. Tačiau jos pavadinimas nuo to laiko buvo prastos reputacijos, o jos nariai buvo dažnai persekiojami kitų protestantų denominacijų. Kai kurie jų išvyko gyventi į Nyderlandus, iš ten — į Angliją kartu su kai kuriais Anglijos disidentais, kurie čia buvo pabėgę nuo persekiojimo savo pačių šalyje ir kurie Olandijoje pradėjo laikytis pagrindinių anabaptistų doktrinos principų. Jau 1535 m. mes aptinkame, kad dešimt anabaptistų buvo nubausti mirties bausme už ereziją Anglijoje valdant Henrikui VIII, o 1538 m. dėl tų pačių įsitikinimų mirties bausmė buvo įvykdyta trims vyrams ir vienai moteriai. Tačiau jų mokymas palaipsniui plito ir sakoma, kad šiuo metu [apie 1906 m. - red. p.] Europoje šių sektantų yra apie 500 tūkst. Tačiau anabaptistai savo pavadinimą yra pakeitę į baptistus.
Amerikoje jų yra daugiau. 1533 m. Masačiūsetse įsikūrė Velso anabaptistų kolonija. Čia garsusis Rodžeris Viljamsas, kalbėdamas apie krikšto sakramentą, ėmėsi ginti tas pačias klaidas, kaip ir anabaptistai Europoje. Bet priešingai, nei ankstyvieji anabaptistų lyderiai, jis neignoravo įstatymų ir nesielgė nepadoriai, o elgėsi saikingai ir tolerantiškai, tuo būdu tapdamas vienu iš labiausiai nusipelniusių religinės laisvės pirmeivių Jungtinėse Valstijose.
Nuo pat erezijos pradžios jos sekėjai prieštaravo „anabaptistų“ pavadinimui, sakydami, kad kūdikiai negalėjo priimti krikšto sakramento, todėl jie nebuvo pakrikštijami iš naujo, o tiesiog pakrikštijami, kai sulaukdavo brandesnio amžiaus. Jie norėjo vadintis antipedobaptistais - „esančiais prieš vaikų krikštijimą“. Bet apeliacijos pagrindimas buvo gan sudėtingas, be to, terminas „anabaptistai“ nėra neteisingas, kadangi daugybė visų laikų krikščionių laikė vaikų krikštijimą teisėtu, todėl ritualo pakartojimas vėlesniu gyvenimo laikotarpiu buvo laikomas bandymu pakartoti krikštą, pakrikštyti iš naujo. Istorija priskyrė jiems terminą anabaptistai ir be jokios abejonės jis tokiu išliks iki pat laikų pabaigos.
Bet šių dienų baptistai turi kitą prieštaravimą dėl jiems taikomo pavadinimo. Dėl to jie yra teisūs. Nes, nors jie ir yra susiję istorine kilme, o dar akivaizdžiau — dėl jų pagrindinės doktrinos panašumo su Reformacijos laikų anabaptistais, vis dėlto, kadangi pavadinimas yra duotas ar tinkamas, o ne bendrinis, ir kadangi jo pradininkų istorija yra gėdinga, jie turi neabejotiną teisę atsisakyti šios sąsajos su savo dabartine organizacija. Šiuo atžvilgiu mes gerbiame jų pamatuotus norus ir todėl pavadinome šį esė Anabaptistų ir baptistų kilmė, pripažindami skirtumą, tačiau atsekdami abi denominacijas iki jų istorinių šaknų.
Būtų visiškai neteisinga kaltinti šiuolaikinę atšaką dėl senųjų atšakų laukinių vaisių, dėl kurių jos nunyko ir buvo nukirstos. Bet viso medžio šaknys yra blogos; geriausiu atveju gali būti ginama pozicija, kad baptistų seka augo dėl žmogaus aistrų, varžomų sveiko žmogaus proto, bet tai jokiu būdu nėra Dievo darbas. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų ankstyvųjų Reformacijos sektų. Jų šiuolaikiniai sekėjai didžiąja dalimi atsisakė labiausiai prieštaringų savo įkūrėjų principų. Tokiu būdu dauguma šiandieninių liuteronų daugiau nebetiki visišku žmogaus prigimties sugedimu, žmogaus valios vergyste ar gerų darbų nebūtinumu. Presbiterijonai neseniai taip pat taip pataisė savo kalvinistinį tikėjimo išpažinimą, kad iš jo būtų pašalinti aštriausi teiginiai.
Tiesą sakant, jau paties Liuterio laikais vaisiai, kurių davė jo pasodintas medis, tapo tokiais prastais, kad tai matydamas ir girdėdamas jis turėjo apgailėti prastus rezultatus. Jis skundėsi, sakydamas:
Kiekvieną dieną pasaulis tampa vis blogesnis ir blogesnis. Atrodo, kad žmonės tapo godesni, mažiau gailestingi, nedoresni, įžūlesni ir blogesni nei anksčiau, kai pakluso Popiežiui.[1]
Savo „Užstalės pokalbiuose“ jis pakomentavo taip:
Ne mažiau stebinantis nei piktinantis dalykas yra tas, kad nuo to laiko, kai pasaulį išvydo tyra Evangelijos doktrina, pasaulis kiekvieną dieną tampa vis blogesniu.
Jis būtų noriai ištaisęs kai kuriuos savo paties mokymus, jei būtų galėjęs tai padaryti neapsikvailindamas prieš pasaulį.
[1] Denifle H., Luther and Lutherdom, translated by Raymond Volz, Vol I, Part I, Somerset: Torn Press, 1917, p. 24. - red.p.
