Jonas Kalvinas buvo visiškai kito būdo nei Martynas Liuteris. Būdami panašūs savo nedažnai pasitaikančia proto galia ir bet kokio žemiško autoriteto, bandančio suvaržyti jų nepriklausomą mintį, kalbą ir veiklą, atmetimu, beveik visais kitais atžvilgiais šie du Reformacijos vėliavnešiai buvo vienas kito priešingybės.
Liuteris iš prigimties ir iš principo buvo religijos ir moralės griovėjas ir niokotojas, aistringai nutraukiantis visus suvaržymus ir griaunantis visas užtvaras tiek savo, tiek kitų žmonių kelyje; tuo tarpu Kalvinas — priešingai, pasižymėjo genialiu organizuotumu ir mėgavosi kurdamas įpareigojimus. Jis sukūrė naujovišką dogmų ir moralės struktūrą, pasunkindamas jungą daugeliui, tačiau patį save ir kai kurias išrinktąsias sielas išvadavo nuo bet kokios būsimos bausmės baimės. Tai geriau suprasime susipažinę su jo asmenine istorija.
Kalvinas gimė 1509 m. liepos 10 d. Mojene, Prancūzijos Pikardijoje tuo metu, kai Liuteris pradėjo savo profesoriaus karjerą Vitenbergo universitete. Jo tėvas buvo ištikimas krikščionis, palaimintas gera žmona ir šešiais vaikais, bet ne gausiomis lėšomis jų išlaikymui. Jonas buvo pats gabiausias ir ambicingiausias iš visų vaikų. Tame pačiame mieste gyvenusi Momorų šeima, su tiems laikams būdinga katalikiška labdarybės dvasia priėmė jį į savo namus, kad jis būtų mokomas privataus mokytojo kartu su jų pačių vaikais. Kai jam sukako dvylika metų, jie išsiuntė jį kartu su dviem savo sūnumis į Paryžių, kur Jonas turėjo tęsti studijas ruošdamasis kunigystei.
Belankant paskaitas didžiajame Paryžiaus universitete vargšas berniukas buvo priglaustas ir nemokamai išlaikomas savo tėvo dėdės Ričardo, kuris, būdamas kalviu, gan padoriai vertėsi. Ankstyvasis rašytojas taip apibūdino berniuką:
Jo kūnas buvo sausas ir lieknas, jis iš karto pasižymėjo guviu protu, buvo greitas atsikirsti ir drąsus pulti. Jis daug pasninkavo, kalbėjo mažai. Jo kalba visada buvo rimta ir iš esmės. Jis retai prisijungdavo prie draugijų ir ieškojo vienumos.
Tuo tarpu Liuterio klaidos, jo aršūs puolimai prieš popiežių, atgailos ir moralinių suvaržymų pasmerkimas ir t.t., pradėjo traukti visuomenės dėmesį Prancūzijoje ir kėlė didžiulį susijaudinimą, ypač Paryžiaus universiteto studentų tarpe. Netrukus Kalvinas užsikrėtė naująja dvasia. Kol jo gerasis dėdė Ričardas kas dieną lankėsi Mišiose, susilaikydavo nuo mėsos kiekvieną penktadienį ir šeštadienį bei pamaldžiai kas dieną kalbėdavo rožančių, Jonas pradėjo purkštauti prieš tokias pamaldumo praktikas. Nes būdamas vos keturiolikos metų jis jau buvo perskaitęs kai kurias Liuterio knygas. Į savo išpuikusį protą jis įsileido abejones, o tada - ir išdidžią panieką. Tuometinis jam vadovavęs profesorius taip pat buvo palankus naujoviškiems paklydimams ir netrukus iš berniuko tikėjimo liko tik kataliko vardas.
Vis dėlto, vedamas savanaudiškų interesų jis nuslėpė savo tikrąsias intencijas ir būdamas 19 metų jau tapo dvasininku su tonzūra bei gavo apčiuopiamas bažnytines pareigas, kurios jam leido gyventi Bažnyčios sąskaita, neapsikraunant šventų pareigų vykdymu. Jis niekada netapo kunigu ar bent mažesniuoju broliu, nors ėjo gan nemenkos parapijos ganytojo pareigas.
Kurį laiką jis studijavo teisę Orleane, kur mokomas puikaus mokytojo gerokai patobulėjo loginiame samprotavime ir aštriuose pasisakymuose, ir niekada nestokojo populiarumo tarp savo draugų studentų, kurie, dėl jo įpročio visada ieškoti klaidų davė jam pravardę „kaltinamoji byla“. Vėliau jis studijavo Burže, kur susipažino su Beza, Volmaru ir kitais entuziaztingais Liuterio garbintojais. Tada jis grįžo į Paryžių užbaigti savo teologinių studijų, visą tą laiką gyvendamas Bažnyčios sąskaita, kai tuo tarpu jo aktyvus protas brandino savo eretišką predestinacijos doktriną. Atsistojus prie bedugnės krašto jį dar kurį laiką labai stipriai graužė sąžinė.
Galų gale jis apsisprendė, kai, jo paties žodžiais tariant „Dievas, staigiu atvertimu pavergė ir prijaukino jo širdį.“ Iš Odeno „Kalvino gyvenimo“ mes galime susidaryti tokį vaizdą apie jo sistemos sukūrimą. Jis buvo galingo proto ir turėjo geležinę valią įvykdyti tai, ką buvo apsisprendęs padaryti, bet jis nemylėjo nieko, išskyrus patį save — jis nejautė jokio meilumo, jokio švelnumo, jokio gailesčio silpniesiems. Būdamas tokiu, jis susikūrė sau Dievo paveikslą pagal savo paties atvaizdą ir panašumą, Dievą, kurį sudarė tik protas ir valios jėga, bet stokojantį gerumo elemento. Šis Kalvino sistemos Dievas sukūrė pasaulį tik tam, kad išreikštų savo galią, visiškai neatsižvelgdamas į savo kūrinių laimę. Kai kuriuos jų Jis numatė (predestinavo - red.) išgelbėti ir suteikti amžinąją laimę, kitus numatė pasmerkti amžinai kančiai, nei išrinktajam, nei pasmerktajam nepalikdamas jokios galimybės įtakoti savo lemtį. Išrinktiesiems Dievas anksčiau ar vėliau suteikia intymų jų pasirinkimo patvirtinimą. Šis pažadas, kartą gautas, jau nebegali būti prarastas. Šį įsitikinimą Kalvinas vadina „tikėjimu“, šį žodį aiškindamas savo paties naujoviška prasme. Šis tikėjimas ragina jo gavėjus gyventi šventą gyvenimą. Tie, kurie jo neturi, yra žūstanti minia, jie nieko negali gauti praktikuodami dorybes, tačiau jie turėtų būti prižiūrimi išrinktųjų, jei būtina — jėga.
Kalvinas, atvirai vis dar praktikuodamas katalikų religiją, naktimis rengdavo susirinkimus su savo slaptais pasekėjais, kuriuos jis indoktrinavo savo naujosiomis tiesomis. Dėl to jo padėtis tapo pavojinga. Todėl jis pardavė savo bažnytines pareigas ir pabėgo į Navaros rūmus, kur karalienė Margarita buvo palanki Reformacijai. Toje karalystėje jis sukūrė savo sektos Evangeliją, kurią jis pavadino „Krikščionių Institutais“.
Jo mokymą geriausiai suprasime žiūrėdami, kaip jis pritaikė jį praktikoje nuo 1542 iki 1564 m., kai turėjo neribotą valdžią Ženevoje, Šveicarijoje. Laikydamas save ir savo šalininkus Dievo išrinktaisiais, jis su panieka žiūrėjo į „libertiečius“, kaip jis vadino neatsivertusius Ženevos gyventojus, panašiai kaip senovės fariziejai iš aukšto žiūrėdavo į prasčiokus. Fariziejiško tikėjimo dvasia jis įvedė griežčiausios moralės kodeksą ir organizavo konsistoriją (bažnytinė taryba - red.), kad priverstų žmones jai paklusti. Ilgus amžius Ženeva buvo miestas, kuriame karaliavo jaukumas, džiaugsmingas ir saikingas linksmumas, paprasti malonumai ir džiaugsmai. Naujasis kodeksas uždraudė visus viešus pasilinksminimus, visus žaidimus, šokius, viską, kas tik turėjo bet kokį lengvabūdiškumo prieskonį. Buvo įteisinta namų vizitacija ir imtasi įvairių inkvizicinių priemonių, kad būtų galima prižiūrėti kiekvieno piliečio elgesį. Nusižengimai šventam elgesiui ir net pati tuštybės apraiška buvo griežtai baudžiami. Taip mes žinome, kad į kalėjimą buvo uždaryta ponia, kuri pasidarė pernelyg koketišką šukuoseną, kaip ir jos kambarinė — už tai, kad padėjo poniai. Įkalinimu buvo baudžiami prekeiviai už prekybą kortomis, valstiečiai už grubią kalbą su savo jaučiais, miestiečiai, kurie neužgesindavo šviesos vakare nustatytą valandą. Tokia tad yra kilmė įstatymų, kurių sekėjai anglakalbėse šalyse bus vadinami „puritonais“ — dėl išoriškai demonstruojamo moralumo.
Bet kokią opoziciją Kalvinas triuškino žiauriomis bausmėmis. Kiekvienas prieš jį ištartas žodis buvo nusikaltimas, o įprasta bausmė už jį — ištrėmimas. Džeimsas Grune, kurį Kalvinas atvirame tarybos posėdyje pavadino šunimi, šitokiu būdu išprovokuotas parašė kai kuriuos diktatoriui grasinančius žodžius ir buvo nubaustas mirtimi. Visas pasaulis žino, kaip jis padarė taip, kad būtų suimtas ir pasmerktas mirti sudeginant gyvą Servitas, kuris kitoje šalyje buvo išspausdinęs eretiškas tezes prieš Švenčiausiąją Trejybę.
Blogiausia Kalvinizmo savybė yra ta, kad ji vaizduoja didįjį ir gerąjį Dievą kaip nekenčiamą tironą. Kokia žmogaus širdis gali mylėti beširdį autokratą? Mūsų dienomis stiprus pasipriešinimas šiai pagrindinei kalvinizmo savybei privertė kai kurias šios nevykusios sistemos atšakas peržiūrėti savo tikėjimo doktrinas ir iš dalies sugrįžti prie senųjų katalikų Bažnyčios tikėjimo tiesų.
