Anglijoje, kap matėme, Reformacija prasidėjo nuo sosto ir buvo priverstinai primesta žmonėms. Tuo tarpu Škotijoje ji prasidėjo nuo mažos, bet aktyvios grupės pasauliečių ir buvo primesta vyriausybei, o atsisėdusi soste jau ėmėsi visos tautos. Ji buvo panaši į milžinišką laužą, kuris šauna aukštyn pakišus degtuką po malkų krūva ir iš pradžių liepsnoja jos paviršiumi, pagriebdamas kiekvieną sausą šapelį, kol galų gale įsiliepsnojęs praryja viską nuo viršaus iki pat apačios.
Sausosios šakelės buvo korumpuoti Bažnyčios nariai — o toje šalyje jų buvo daugiau nei bet kur kitur, ir ypač dvasininkijos tarpe. Bažnytinių rinkimų teisė buvo plačiai pažeidinėjama, Aukščiausiojo Pontifiko teisė skirti vyskupus buvo ignoruojama, o karaliai į vyskupus ar kitas svarbias pareigybes dažnai skirdavo savo favoritus. Pavyzdžiui karalius Jonas V savo nesantuokinius vaikus paskyrė Holirudo, Kelso, Melrouzo, Kodingemo ir Šv. Andriejaus abatais ir priorais. Esant tokioms aplinkybėms menkesnės pareigos buvo atvirai išstatomos pardavimui ar dovanojamos jų nevertiems asmenims, kartais netgi neraštingiems rūmininkų pataikūnams.
Tokie dvasininkai dažnai nuskambėdavo įvairiuose skandaluose ir visų įmanomų rūšių papiktinimų tik daugėjo. Šalis buvo Bažnyčios pakraščiuose, Romos pontifikui ją prižiūrėti ar įsikišti buvo sudėtinga, todėl tai ir nebuvo dažnai ar efektyviai daroma. Toks moralinis dvasininkų nuosmukis negalėjo nepaveikti pasauliečių, jų širdyse sunaikindamas bet kokią pagarbą ir pasitikėjimą. Be abejo, kad tuo metu vis dar buvo daug šventų kunigų, vyrų ir moterų vienuolių, daugybė pasauliečių vis dar buvo pamaldūs, karšti ir ištikimi katalikai, tačiau smukę visuomenės nariai dažniausiai būna ir didžiausi triukšmadariai bei pasižymi dideliu aktyvumu, kurį vykdo dar ir nesirinkdami priemonių.
Tokia yra įprastinė religinio sugedimo istorinė priežastis: pasaulietinė valdžia uzurpuoja Bažnyčios teisę skirti svarbius postus užimančius asmenis, neverti vyskupai skiria nevertus asmenis į žemesnes pareigas, skandalai ir papiktinimai sumenkina dvasininkų autoritetą pasauliečių tikinčiųjų akyse, kurie, praradę pasitikėjimą savo dvasiniais vadovais, praranda pagarbą ir pačiai religijai.
Nepakantumas geriems katalikams, piktavalių išpuoliai ir įžeidinėjimai Škotijoje kasmet sulaukdavo vis daugiau dėmesio. Tai buvo metas, kai Liuteriui buvo ką tik pavykęs religijos revoliucinis perversmas Vokietijoje, Kalvinas triumfavo Ženevoje, o Henrikas VIII pasiskelbė Anglijos Bažnyčios galva. Labiausiai nepatenkintieji Škotijoje ieškojo būdų, kaip įvykdyti religinę revoliuciją, kad būtų galima pašalinti esamas blogybes. Tačiau daugelis jų turėjo ir toliau siekiančių planų. Jie pastebėjo, kad visose šalyse, kuriose nugalėjo Reformacija, jų valdytojai praturtėjo nusavindami Bažnyčios žemes ir turtą, priklausantį altoriams ir vienuolynams, tik tiek, kad Škotijoje nebuvo tokio suvereno, kuris būtų norėjęs įvykdyti konfiskaciją. Vis dėlto jie slaptai ir atkakliai kūrė savo planus ir galų gale jiems pavyko pasiekti savo piktą tikslą.
Jų pirmasis tikslas buvo kurstyti viešą nesantaiką. Demoralizuotos dvasininkijos pašaipos ir kritika galų gale baigdavosi senosios doktrinos diskreditavimu. Savo dalį įnešė ir poetai, kuri ir čia, kaip Vokietijoje, palaikė eretiškas pažiūras. Seras Deividas Lindsis tautos širdį jaudino eilutėmis, kurios buvo tiek pat maištingos, kaip ir elegantiškos. Čia buvo naudojamas tas pats žodžių karas, kurį vėliau taip sėkmingai perėmė Volteras, norėdamas sunaikinti kilminguosius ir krikščionybę Prancūzijoje, kur jis parengė kelią Teroro valdymui.
Reformacijos siela Škotijoje, Liuterio, Cvinglio ir Kalvino atitikmuo, buvo Džonas Noksas, presbiterijonų įkūrėjas. Jis gimė 1505 m., į kunigus įšventintas buvo 1530 m. Jis buvo labai mokytas ir neįtikėtinų gabumų žmogus, gabus pamokslininkas, tačiau pasižymintis nešvankia kalba. Nuo 1535 m. širdyje jis buvo protestantas, nors ortodokso kaukę nešiojo iki pat 1542 m. Dar po kelių metų, atvirai sulaužydamas savo iškilmingus skaistybės įžadus, Škotijos pakraštyje esančiame Bervike jis vedė Mis Bous.
1544 m. Henrikas VII su kai kuriais Škotijos išdavikais sudarė sąmokslą užvaldyti Mariją, Škotijos sosto paveldėtoją, kuri tuo metu buvo vos vienų metų kūdikis. Šis jo nusikaltėliškas planas buvo sužlugdytas tikro Škotijos patrioto, kardinolo Bituno. Bet jam pavyko atsikeršyti nužudant šį garbingą prelatą vėliau atskleistų sąmokslininkų rankomis. Noksas atvirai palaimino nusikaltimą ir gynė jį kaip „Dievo darbą“, kuris turėjo padėti Reformacijos bylai. Jis prisijungė prie tos nevykėlių gaujos ir parūpino jiems ginkluotą apsaugą, kartu su kuriais jis buvo paimtas į nelaisvę ir išvežtas į Prancūziją karalienės Marijos sąjungininkų.
Marija de GizPraėjus dviem metams po sulaikymo jis grįžo į Angliją, kur susibroliavo su Kranmeriu ir jo bendrais, kurie tuo metu sudarinėjo „Bendrąją maldų knygą“. Kai Marija [Anglijos karalienė - red. p.] čia atkūrė katalikybę, jis paspruko į Ženevą, kad įsisavintų Kalvino mokymą apie predestinaciją ir perimtų fanatizmą, kurį jis ruošėsi perduoti savo paties pasekėjams. 1555 m. jis slapta atvyko į Škotiją, kur jį palaikė didikai, kurie dar tais pačiais metais sukūrė savo pirmąją „Iškilmingą lygą ir sandorą“, turėsiančią įgyvendinti naująją evangeliją. Praėjus dviem metam jie nužengė dar toliau, prisiekdami su šaknimis išrauti senojo tikėjimo „bjaurystes ir stabų garbinimą“.
Karalienė regentė, kuri valdė šalį Marijos nepilnametystės metu, stengėsi maištininkus palenkti į savo pusę. Ji siūlė jiems visišką religinę garbinimo laisvę pagal savo reformuotas doktrinas, tačiau jie nepriėmė pasiūlymo — tarpusvyje jie buvo sutarę dėl visiško katalikų religijos sunaikinimo. Tą pripažįsta pats Noksas, kuris 1559 m. rašytame laiške sakė, kad jo pusė gavo teisę aštuonias dienas praktikuoti „religinę laisvę“ taip, kaip jie tai suprato. Jis priduria:
Per jas Lindoro abatija, juodųjų vienuolių vienuolynas, esantis už dvylikos mylių nuo Šv. Andriejaus buvo reformuota: jų altoriai buvo nuversti, jų stabai, stabų garbinimo rūbai ir Mišiolai buvo sudeginti jiems matant, o jiems buvo įsakyta nusimesti savo vienuoliškus abitus.
Noksas ir jo broliai pamokslininkai žygiavo per šalį padedami suokalbininkų, savo kelyje steigdami šlovingąją Reformaciją, kurią nušvietė degančios bažnyčios ir vienuolynai, jų degančios bibliotekos ir meno kūriniai. Pamokslininkai uždegdavo minią, o ši atlikdavo naikinimo darbą, nes presbiterijonų tikėjimo išpažinime, kaip mes manome, vis dar yra kalvinistų priesakas per prievartą pašalinti visą „netikrą garbinimą“ ir visus „paminklus stabams“.
Protestantas Hačinsonas rašo:
Reformacija pasižymėjo smurtu, kuris buvo didesnė gėda religijai, nei visos klaidos, kurias ji skelbėsi norinti panaikinti. Iki tol Reformacija visada pasireikšdavo uolumu, pilnu fanatiško įtūžio, kurį sekdavo smurtas. Dėl šio įniršio buvo padaroma beveik tiek pat žalos, kiek ir sunaikinama klaidų. Religija patyrė didesnį sukrėtimą dėl vykstančios kovos pašalinti kai kurias formuluotes ir išlaikyti kai kuriuos skrupulus nei kad jai kada nors būtų padaręs prietarų augimas.
Karalienė regentė protestantų valdovams dar kartą pasiūlė laisvą jų religijos praktikavimą, bet šie tokio pasiūlymo nesiteikė priimti — šalia to jie reikalavo dar ir teisės pašalinti „neteisingą garbinimą ir paminklus stabams“. Šį terminą jie taikė Šventajai Mišių aukai, kuri yra katalikų garbinimo centras. Šių dienų protestantai neturi supratimo, su kokiu griežtu fanatiškumu anktesnieji įvairių šalių reformatoriai persekiojo savo kraštiečius, kurie likdavo ištikimi protėvių tikėjimui.
Ypač Škotijoje jie išliedavo savo nuožmumą labiausiai šokiruojančiais būdais. Jie netgi neleido jaunajai karalienei Marijai, sugrįžusiai iš Prancūzijos, dalyvauti Mišiose, laikomose jos kapeliono jos pačios rūmuose. Panelė Agnes Strikland, pati būdama protestante, savo vertingame darbe „Škotijos karalienių gyvenimai“ rašo taip:
Tą rytą, kuris pasitaikė sekmadienis (pirmoji jos sugrįžimo diena), Marija nurodė, kad karališkoje koplyčioje būtų laikomos Mišios, ryžtingai reikalaudama sau ir savo namiškiams katalikams tos pačios sąžinės ir garbinimo laisvės, kurią ji atvirai garantavo bendrai visiems savo pavaldiniams, netaikydama jokių apribojimų ar išlygų. Susirinkusiųjų (protestantų) širdys buvo nuostabiai sujaudintos, kai jie sužinojo, kad karalienė, susilaikydama nuo jų garbinimo būdo persekiojimo, nori nueiti į Dangų savo pačios pasirinktu keliu. Tačiau Patrikas, Lindsio lordas, užsidėjo šarvus ir puldamas prie Kovojančios Bažnyčios būrio grasindamas kalaviju sušuko: „Stabų garbintojas kunigas mirs!“ Jie užpuolė karalienės išmaldos dalytoją ir būtų jį nužudę, jei šis nebūtų nubėgęs pagalbos pas savo karališkąją globėją.
Marija Stiuart, Škotijos karalienėKitą sekmadienį Noksas pamokslavo apie stabų garbinimo blogį ir savo pamoksle išreiškė tokią fanatišką neapykantą senoviniam garbinimui, lyg vienų Mišių laikymas jam būtų baisesnis, nei dešimttūkstantinė armija, išsilaipinusi kurioje nors šalies dalyje ir skelbianti savo tikslu visos religijos sunaikinimą. Šiuos žodžius jam priskiria jo karštas garbintojas ir jo gyvenimo istorikas pamokslininkas Makrajus. Atviras smurtas, kuriuo Reformacija plito iš vieno miesto į kitą išniekindama bažnyčias, plėšdama ir niokodama vienuolynus ir pan., prasidėjo 1559 m. 1560 m. maištininkai be savo suvereno sutikimo suformavo parlamentą ir šiame susirinkime jie ant senosios religijos griuvėsių įsteigė naująją. Jie panaikino paklusnumą popiežiui ir numatė bausmes visiems, kurie jo vis dar laikytųsi. Jie panaikino Šventąsias Mišias ir priėmė įstatymą, kad jas toliau laikantys kunigai ir jose toliau dalyvaujantys pasauliečiai pirmą kartą bus baudžiami bauda, antrą — ištrėmimu, trečią — mirtimi. Naujas tikėjimo išpažinimas buvo sumodeliuotas pagal Kalvino pavyzdį. Karalienė našlė išžygiavo prieš maištininkus su armija ir su didžiąją jų dalimi susitvarkė taip, kad jie buvo beveik sutriuškinti, tačiau tuomet juos išgelbėjo ir pavertė nugalėtojais atvira Anglijos karalienės Elžbietos pagalba, kuri iki tol padėjo pastariesiems tik slapta. Tas Nokso protestantų istorikas Makrajus, cituotas aukščiau, iš esmės pripažįstantis viską, ką mes aukščiau išdėstėme, šiuo klausimu sako taip:
Nelaimė, kuri privertė protestantų armiją palikti Edinburgą, vėliau jiems išėjo į gera. Ji privertė Anglijos rūmus atsisakyti iki tol vykdytos atsargios politikos. 1560 m. vasario 27 d. jie sudarė formalų susitarimą su susirinkimo lordais, o balandžio pradžioje Anglijos armija įžengė į Škotiją.
Kiek tai liečia Reformaciją Škotijoje, galime sakyti, kad tai, kas buvo pradėta slaptu sąmokslu, buvo užbaigta atviru smurtu.
O dėl tolesnio nelaimingos, bet tikrai šlovingos karalienės Marijos Stiuart gyvenimo ir jos herojiškos mirties, mes baisimės mintimi, kad čia turėtume aprašyti istoriją, pilną intrigų, šmeižtų, išdavysčių, žmogžudysčių ir klastočių, kurių pagalba visa tai buvo įgyvendinta. Kalbant apie klastotes, mes pacituosime anglikonų dvasininko Vitekerio žodžius, labai tinkamus užbaigti pasakojimui apie reformaciją Škotijoje:
Klastojimas — aš raustu iš gėdos dėl protestantų tai rašydamas — atrodo buvo būdingas reformatams. Veltui ieškojau tokio smerktino papiktinimo iš popiežiaus mokinių.
