Nors nuo 1970-ųjų platinamos apokaliptinės pranašystės apie per greitą pasaulio populiacijos augimą, iš tikrųjų duomenys rodo, jog prasideda atvirkštinis procesas: staigiai mažėja gimstamumas, kuris daugelyje pasaulio regionų jau artėja prie ar nukrito žemiau populiacijos atsinaujinimui reikalingo mažiausio rodiklio.
Pirmą kartą istorijoje vyresnių nei 65 metų žmonių skaičius pasaulyje didesnis nei vaikų iki 5 metų. Pasaulyje daugiau senų žmonių nei vaikų. Tai verčia specialistus kalbėti nebe apie demografinį sprogimą, o apie „demografinę imploziją“.
Senų žmonių ir vaikų skaičiaus disproporcija ypač akivaizdi išsivysčiusiose šalyse, kuriose gimimų skaičius yra pasiekęs dugną, o gyvenimo trukmė dėl medicinos pažangos išaugusi. Daugumoje Europos šalių gimimų skaičius yra žemesnis nei mažiausias populiacijos atsinaujinimui reikalingas rodiklis – 2,1 vaiko vienai moteriai. Dažniausiai tai bandoma kompensuoti imigrantų antplūdžiu, tačiau problemą tai tik nukelia kiek vėlesniam laikui.
Tačiau ir kituose pasaulio regionuose demografinė situacija darosi panaši į Europos. Prieš trejus metus gimstamumas Lotynų Amerikoje nukrito žemiau 2,1 vaiko ribos. Azijoje šis skaičius svyruoja tarp 2,1 ir 2,2 vaiko, o Okeanijoje vienai moteriai tenka maždaug 2,4 vaiko. Didelis gimstamumas vis dar išlieka tik Afrikoje.
Taip pat visur pasaulyje pastebima tendencija, kad poros tuokiasi vis vėliau ir vis labiau atideda gimdymą. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose nuo 2000 metų vidutinis amžius, kuomet sudaroma santuoka, pakilo nuo 25 iki 28 metų.
Nors pasaulio populiacija anksčiau kartais staigiai sumažėdavo dėl karų ar marų, dabar matoma tendencija visai kitokia – populiacija mažės ne dėl išorinių, o grynai dėl vidinių veiksnių, susijusių su visuomenėje vyraujančiu mąstymu.
