Pažangiųjų technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas ir Elono Musko Neuralink, atsiradimas yra provokuojantis iššūkis požiūriui į žmogaus asmenį, kuris nuo pat katalikų teologijos atsiradimo katalikų teologijoje buvo esminis, bet kurį giliai suformulavo Jonas Paulius II savo Kūno teologijoje. Šiame pokalbių cikle miręs popiežius žmogaus orumą ir tapatybę grindė esmine kūno ir sielos vienybe. Mes nesame tik protas, kuriam teko turėti kūną; esame integruotos būtybės, kuriose kūnas su savo ribotumu ir galimybėmis visapusiškai dalyvauja tame, ką reiškia būti žmogumi.
Tačiau tokios technologijos kaip Neuralink, kuriomis siekiama sujungti žmogaus smegenis ir dirbtinį intelektą, gali iš esmės pakeisti šią žmogaus asmens sampratą. Ir šiuo metu, kai skirtumas tarp to, kas technologiškai įmanoma, ir to, kas morališkai ir teologiškai pagrįsta, vis labiau nyksta, Jono Pauliaus II antropologija yra nepakeičiamas vadovas, padedantis orientuotis etinėse ir dvasinėse šio drąsaus naujo pasaulio pasekmėse.
Kūno teologijos esmė – Dekarto dualizmo atmetimas, t. y. idėja, kad kūnas yra tik proto indas, kurį reikia atmesti arba peržengti. Vietoj to popiežius pabrėžė gilią kūno reikšmę išreiškiant ir atskleidžiant asmenį. Per kūną mes patiriame bendrystę su kitais ir su Dievu ir suprantame, kas esame kaip asmenys, sukurti pagal Dievo paveikslą.
Tačiau Neuralink žmogaus tobulinimo vizija yra paremta kitokia antropologija, kuri kelia pavojų, kad žmogaus asmuo bus paverstas tik informacijos apdorotoju. Sutelkdamas dėmesį į smegenis kaip į tapatybės ir žmogaus potencialo vietą, Neuralink netiesiogiai teigia, kad kūnas yra atsitiktinis dalykas, kurį galima patobulinti ar modifikuoti savo nuožiūra. Toks redukcionistinis požiūris kenkia katalikiškam asmens kaip įkūnytos būtybės, kurios orumas priklauso ne nuo intelekto ar kognityvinių gebėjimų, bet nuo paprasto fakto, kad ji sukurta Dievo, supratimui.
Kūno teologija nesirūpina vien metafizikos klausimais. Joje taip pat kalbama apie etiką, ypač apie Bažnyčios nuo seno ginamą žmogaus orumą. Jonas Paulius II primygtinai pabrėžė, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo fizinių ar protinių gebėjimų, turi prigimtinį orumą. Šis orumas kyla ne iš kokių nors konkrečių savybių ar pasiekimų, bet iš to, kad yra sukurtas pagal Dievo paveikslą.
Tačiau Neuralink ir panašios technologijos sukuria naują nelygybės formą, kai patobulintas asmuo gali būti laikomas pranašesniu už nepagerintą. Galimybė „pagerinti“ pažintinius gebėjimus pasitelkiant dirbtinį intelektą kelia klausimų apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Jei žmogaus vertė bus siejama su tuo, kiek jis yra „patobulintas“, rizikuojame sukurti visuomenę, kurioje nepagerinti žmonės bus palikti nuošalyje, o jų orumas bus sumenkintas dėl jų suvokiamo menkumo.
Tai nėra nauja problema. Panašiomis prielaidomis rėmėsi XX a. pradžios eugenikos judėjimas, o Bažnyčia visada priešinosi tokiems judėjimams, tvirtai laikydamasi įsitikinimo, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, nusipelno vienodos pagarbos ir rūpesčio. Neuralink, žadėdamas padidinti intelektą ir žmogaus gebėjimus, gali nesąmoningai atgaivinti šias pavojingas idėjas ir sukurti visuomenę, kurioje visaverčiais žmonėmis bus laikomi tik elito atstovai.
Katalikų mokymas primygtinai teigia, kad tikroji laisvė randama gyvenant pagal tiesą apie žmogaus asmenį. Tačiau dirbtinis intelektas kelia gilius klausimus apie žmogaus laisvės ir autonomijos prigimtį. Neuralink žada leisti žmonėms tiesiogiai bendrauti su mašinomis, galinčiomis daryti įtaką jų mintims, atminčiai ir sprendimams. Nors tai gali skambėti kaip mokslinės fantastikos kūrinys, etinės pasekmės yra labai realios.
Jonas Paulius II Kūno teologijoje pabrėžia, kad laisvė yra ne tik gebėjimas rinktis, bet ir gebėjimas rinktis gėrį. Teisingai suprasta laisvė reiškia ne daryti, ką norime, bet daryti tai, kas teisinga. Tačiau jei Neuralink ir kitos dirbtinio intelekto technologijos gali daryti įtaką žmogaus sprendimų priėmimui, kyla realus pavojus, kad žmogaus autonomija gali būti pažeista. Kas nusprendžia, kas žmogui yra „gera“? Kiek turėtume leisti mašinoms kontroliuoti mūsų mintis ir veiksmus?
Katalikų mokymas teigia, kad bet koks mėginimas iš išorės kontroliuoti žmogaus sprendimų priėmimą – nesvarbu, ar tai būtų prievarta, ar technologinis įsikišimas – pažeidžia asmens orumą. Bažnyčia jau seniai gina asmenų teisę priimti moralinius sprendimus be išorinės prievartos, o Neuralink galimybė daryti įtaką žmogaus mąstymui gali kelti didelę grėsmę šiai laisvei.
Vienas svarbiausių teologinių iššūkių, kuriuos kelia Neuralink ir panašios technologijos, yra kūno galutinio likimo klausimas. Katalikų mokymas teigia, kad kūnas nėra tik laikinas apvalkalas, kurio reikia atsikratyti po mirties. Priešingai, kūno prisikėlimas yra pagrindinis krikščionių tikėjimo principas. Po prisikėlimo mes vėl susijungsime su savo pašlovintais kūnais, Dievo malonės perkeistais, bet vis dar būdami visiškai savimi.
Kita vertus, Neuralink transhumanistinė vizija įsivaizduoja ateitį, kai žmogaus sąmonė gali būti įkelta į kompiuterį, iš esmės atsisakant kūno. Ši skaitmeninio nemirtingumo vizija labai prieštarauja katalikiškai antropologijai. Bažnyčia moko, kad kūnas yra esminė mūsų tapatybės dalis, o ne kažkas, ką reikia palikti. Amžinojo gyvenimo pažadas yra ne pabėgimas nuo kūno, bet jo atpirkimas ir perkeitimas prisikėlime.
Popiežius Pranciškus enciklikoje Laudato Si perspėjo dėl „technokratinės paradigmos“, kai technologijos laikomos visų žmonijos problemų sprendimu, pavojaus. Bažnyčia visiškai neatmeta technologijų, tačiau ragina užtikrinti, kad technologinė pažanga tarnautų tikrajam žmogaus asmens gėriui. Neuralink ir dirbtinis intelektas suteikia nepaprastų galimybių gydyti ligas ir pagerinti žmogaus gyvenimą. Tačiau jis taip pat kelia gilių etinių iššūkių, kuriuos reikia atidžiai apsvarstyti.
Pasaulyje, kurį vis labiau formuoja technologijos, Bažnyčios balsas kaip niekada svarbus. Kūno teologija primena mums, kad mūsų orumas glūdi ne mūsų intelekte ar technologinėse galimybėse, bet mūsų, kaip įkūnytų asmenų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, tapatybėje.
Plaukiant neištirtais dirbtinio intelekto ir žmogaus tobulinimo vandenimis, būtų gerai prisiminti Jono Pauliaus II žodžius: „Kūnas, ir tik jis vienas, gali padaryti matomą tai, kas nematoma: dvasinį ir dieviškąjį.“ Užtikrinkime, kad siekdami pažangos neišleisime iš akių gilesnių mūsų žmogiškumo tiesų.
