Karas Ukrainoje

Raketoms ir bepiločiams orlaiviams skraidant dangumi nuo Juodosios iki Viduržemio jūros, Vakarų diplomatų rūpestis, regis, yra kuo labiau atitolinti visuotinį gaisrą, kuris, visų manymu, yra neišvengiamas. Viena iš šio pesimizmo priežasčių – akivaizdus kelio į priekį nebuvimas vis sunkiau išsprendžiamų tarptautinių problemų, pavyzdžiui, Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, akivaizdoje. Tik aksiologinis požiūris į politiką galėtų suteikti šviesos spindulėlį, tačiau šiandien kiekviena valstybė, kiekviena koalicija savinasi Carlo Schmitto kategorijas, pagal kurias tik tie, kurie vadovauja tautų likimams, laikas nuo laiko nusprendžia, kas yra draugas, o kas priešas. Tradicinei socialinei tvarkai, pagrįstai augustiniška „ramybės tvarka“ (De Civitate Dei, lib. 19, c. 12, 1), Schmittas kaip politikos normą priešpriešina netvarkos principą, paremtą Hobbeso homo homini lupus teorija. Tačiau tarptautinės netvarkos amžiuje nieko negalima tiksliai numatyti ir apskaičiuoti, o politika virsta atsitiktinumo žaidimu, kurio vienintelė taisyklė yra nenuspėjamumas. Tikriausiai nei Rusija gerai neapskaičiavo invazijos į Ukrainą rizikos, nei Hamas spalio 7 d. išpuolio pasekmių. Tolesnių įvykių eiga kupina neapibrėžtumo ir atsitiktinumo.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, diskusija apie atsakomybę už įvykius savaime yra nevaisinga, nes niekas nuo pat pradžių nenorėjo, kad viskas klostytųsi taip, kaip katastrofiškai klostosi. Sąmokslų epochą, kurioje viską buvo galima suorganizuoti, užgožė nuolatinio chaoso epocha. Senekos žodžiai ducunt fata volentem, nolentem trahunt (Likimas veda tą, kuris nori būti vedamas, ir tempia tą, kuris nenori, Laiškai Lucilijui, 107, 11, 5) tinka situacijai, kai pasaulis, atsukęs nugarą Dievui, vieninteliam istorijos Viešpačiui, atsiduria nenumaldomo likimo, kurio jis nevaldo, dėsnio įtakoje. Todėl žvilgsnis turi būti nukreiptas nuo įvykių pradžios taško į galimą jų pabaigą.

Kalbant apie Artimuosius Rytus, Teherano ir Tel Avivo karo tąsa gali baigtis dvejopai: Irano režimo žlugimu arba Izraelio valstybės sunaikinimu. Pirmuoju atveju būtų išvengta Irano branduolinės intervencijos pavojaus, o Izraelis galėtų grįžti prie „Abraomo susitarimų“, kurie buvo nutraukti po spalio 7 d. išpuolio, kelio ir užmegzti taikius santykius su kai kuriomis arabų šalimis. Antruoju atveju Izraelio valstybės išnykimą islamo umma laikytų Vakarų žlugimo simboliu ir musulmoniško Europos užkariavimo pradžia. Islamui priklausiusios žemės nuo Sicilijos iki Andalūzijos būtų užgrobtos, o ideologinis ir demografinis Eurabijos projektas taptų realybe.

Kas gali nutikti Ukrainoje? Čia ir vėl susiduriame su dviem galimais vaizdais. Pirmuoju atveju artėjančių JAV rinkimų nugalėtojas, nesvarbu, ar tai būtų Bidenas, ar Trumpas, ir toliau aprūpins Ukrainą ginklais kovai, leisdamas Zelenskiui pasipriešinti Putinui ir, remiantis šia jėgų pusiausvyra, siekti priimtinų derybų. Kita vertus, antruoju atveju JAV ir Europa paliktų Kijevą likimo valiai, Rusijos kariuomenė veržtųsi į Lvivą, Ukraina vėl taptų Rusijos imperijos dalimi, o pergalė paskatintų Putiną išplėsti savo ekspansionistinį projektą į šalis, kurios priklausė subyrėjusiai Sovietų Sąjungai, ir įvesti savo protektoratą tose šalyse, kurios su jomis ribojasi.

Pirmieji sestadieniai

Bet kuriuo atveju Izraelio ir Ukrainos apleidimas reikštų Vakarų žlugimą. Pietų Europa patektų po islamo jungu dhimmitudo sąlygomis, o Rytų Europa iki pat Balkanų taptų Maskvos vasalais. Tačiau kadangi tarp Rusijos ir islamo pasaulio jau šimtmečius tęsiasi priešiškumas, neatmetama galimybė, kad šiuo atveju Europa gali tapti dviejų imperializmų konfrontacijos žeme, kaip atsitiko XVI a., kai Prancūzijos ir Ispanijos galybės kovojo dėl Italijos pusiasalio užgrobimo.

Esant tokiai padėčiai, kai Jungtinių Valstijų požiūris bus lemiamas, išmintingiausia, ką Europa gali padaryti, – apsiginkluoti, net jei dėl tokio pasirinkimo sumažės jos pragyvenimo lygis. Tačiau ar europiečiai norės tai daryti, ar mieliau rinksis nesibaigiančius ginčus dėl ekonominių išteklių trūkumo ir teisinių žingsnių, reikalingų karui pradėti, sudėtingumo? Norint apsiginkluoti, prireiktų tos kovos dvasios, kuri per amžius padarė Europą didžią ir kuri kyla iš Evangelijos mokymo, kad Kristus atėjo atnešti ne taikos, bet kalavijo (Mt 10, 34-35; Lk 12, 51-53). Tačiau šiandien taikos siekiama bet kokia kaina, o buvusį šūkį „geriau raudonas nei miręs“ pakeitė šūkis „geriau paklusnumas nei karas“.

Popiežius Pranciškus, kaip ir jo pirmtakai dviejų didžiųjų XX a. pasaulinių konfliktų išvakarėse, nuolat ragina siekti taikos. Tačiau XX a. popiežiai karo priežastį įvardijo kaip Dievo įstatymo atsisakymą tarptautiniame gyvenime ir nurodė, kad grįžimas prie prigimtinio įstatymo ir Kristaus tikėjimo yra vienintelė sąlyga tikrajai taikai įtvirtinti.

Taikos tikrai neužtikrins vadinamoji „liberalioji tvarka“. Svajonė sukurti civilizaciją remiantis Apšvietos ir Prancūzijos revoliucijos principais žlugo. Tikrai ne dėl šių vertybių Vakarams verta save apgaudinėti, manydami, kad gali atsilaikyti prieš juos puolantį priešą. Tačiau dar kvailiau įsivaizduoti, kad galima rasti kompromisą su mus puolančiu islamo pasauliu, arba manyti, kad V. Putino Rusija gali būti atrama prieš chaosą.

Tiesa: nei islamo šalyse, nei Rusijoje nėra vietos homoseksualų „santuokoms“ ar gender teorijai, tačiau jose nėra vietos ir katalikų tikėjimo sklaidai. Kita vertus, Vakaruose reliatyvizmo diktatūra persekioja krikščionis, tačiau jaunimas grįžta prie Dievo, plūsta į bažnyčias ir užpildo seminarijas, kai katalikų religija siūloma pagal tradicinę doktriną ir liturgiją. Šiam atgimimui trukdo tiek islamo kraštas, kur už krikščionių liudijimą baudžiama mirtimi, tiek stačiatikių Rusija, kur įstatymai varžo katalikų apaštalavimą. Nuodėminguose Vakaruose vis dar egzistuoja laisvė, ir su Dievo pagalba vis dar įmanoma grįžti prie civilizacijos, padariusios Europą didingą.

Nepuoselėkime iliuzijų. Aktorių lošimui didžiojoje scenoje lemta žlugti, o raginimai siekti besąlygiškos taikos neužgoš ginklų triukšmo. Ugnį gali užgesinti tik meilė krikščioniškajai civilizacijai, pasirengusiai pasiaukoti didžiausia auka.

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų
Naudojant slapukus Jūsų naršymas tinklapyje bus patogesnis. Paspausdami „Sutinku“ Jūs leisite naudoti tinklapio slapukus Jūsų naršyklėje.